Tempera (kartais vadinama kiaušinio tempera) yra dailininko dažų rūšis. Bizantijos pasaulyje ir viduramžiais Europoje tai buvo pagrindinė priemonė, naudota tapybai plokštėse ir iliuminuotiems rankraščiams, kol ją pakeitė aliejinė tapyba kaip populiariausia didelių paveikslų priemonė. Ji vis dar naudojama stačiatikių ikonoms. Kai kurie šiuolaikiniai tapytojai naudoja temperą.

Šiais laikais kai kurie gamintojai įprastus plakatinius dažus vadina tempera. Plakatiniai dažai iš tikrųjų nėra tempera. Tai kitokios rūšies dažai, vadinami guašu.

Istorija

Tempera turi ilgą istoriją: ją plačiai naudojo Bizantijos menininkai, viduramžių iliustratoriai ir renesanso tapytojai. Rankraščių iliuminavimas ir ikonos dažniausiai atliktos tempera technika, nes ji leido gauti tikslias linijas, ryškias spalvas ir ilgalaikį rezultatą. Iki aliejaus tapybos pripažinimo Vakarų Europoje tempera buvo pagrindinė technika dideliems religinės ir sakralinės tapybos kūriniams.

Technika ir medžiagos

  • Sajungimas (binderis): tradiciškai naudojamas kiaušinio trynys. Kartais pridedama šiek tiek vandens, acto ar vyno (konservavimui), medaus ar kitų priemaišų, bet pagrindas – baltymai ir riebalai, kurie sujungia pigmentą į vientisą plėvelę.
  • Pigmentai: miltelių pavidalo, natūralūs arba sintetiniai. Pigmentas sumaišomas su tryniu prieš dažymą.
  • Paruošimas pagrindo: tempera dažnai bega ant tvirto, standaus pagrindo – medinių plokščių ar tinkamai paruoštų lentų. Ant medžio tepama kelios gipsinės (gesso) sluoksnio (dažniausiai kaulinis arba kalkinis gesso, sumišytas su gyvulinės kilmės klijais), sluoksniai išlyginti ir nušlifuoti, kad paviršius būtų lygus.
  • Dažymo būdas: tempera džiūsta labai greitai, todėl dažytojai dirba sluoksniais ir dažnai naudoja plonų potėpių techniką, kryžminį šešėliavimą, smulkų užpildymą detalių. Spalvos sukuriamos tiek tiesioginiu mišiniu, tiek sluoksnių deriniu; dažai paprastai būna matiniai ir labai šviesai atsparūs.
  • Įrankiai: smulkūs teptukai (dangteliai ar lapės/kolinsky šeriai), paletės plokštelės, skudurėliai ir smulkūs šlifavimo įrankiai gesso sluoksniams.

Panaudojimas

Tempera tradiciškai naudota:

  • ikonoms ir sakraliniams paveikslams, ypač Rytų ortodoksų tradicijoje;
  • iliustruotiems rankraščiams ir miniatiūroms;
  • antrajame viduramžių ir ankstyvojo renesanso laikotarpiuose – paveikslų plokštėms ir altoriams.

Šiuolaikiniai menininkai temperą vertina už jos ryškumą, ilgaamžiškumą ir skaidrią, švarią koloritą. Taip pat tempera naudojama restauracijoje ir konservavimui, kai reikia išsaugoti istorinius darbus originaliomis medžiagomis.

Skirtumai, palyginimas su guašu ir aliejumi

  • Guašas / plakatiniai dažai: guašo bei plakatinių dažų pagrindas – guma arba akrilas, jie lieka reaktuvūs, labai nebrangūs ir lengvai nuplaunami bei perdirbami. Daugelis komercinių „tempera“ pakuočių iš tikrųjų yra guašas arba akriliniai plakatiniai dažai. Tai nėra tradicinė kiaušinio tempera.
  • Aliejinė tapyba: aliejus džiūsta lėtai, leidžia daug laiko modeliuoti formas, tirštinti ir glazūruoti, o dažų plėvelė – lankstesnė. Tempera džiūsta greitai, suteikia matinį, smulkiai tekstūruotą vaizdą ir reikalauja kieto pagrindo.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: ilgaamžiškumas, ryškios, neblunkančios spalvos, tikslus detalumas, natūralus matinis pojūtis, nereikalauja terpentino ar kitų tirpiklių.
  • Trūkumai: greitas džiuvimas reikalauja greitos darbo eigos, negalima naudoti ant labai lankstaus drobės be standaus paruošimo, sunkiau pasiekti skaidrias glazūras kaip aliejumi, reikalauja kruopštaus pagrindo paruošimo.

Restauravimas ir priežiūra

Tempera tapyba gerai išsilaiko šimtmečius, kai laikomos sąlygos stabilios (maža drėgmės kaita, apsauga nuo ekstremalių temperatūrų). Paveikslai ant medžio yra jautrūs medienos deformacijoms – esant drėgmei gali atsirasti įtrūkimų gesso sluoksnyje. Restauratoriai naudoja konsolidavimo priemones, kad sustiprintų nulupinėjančius sluoksnius, ir stengiasi užtikrinti stabilų mikroklimatą eksponavimui.

Šiuolaikinės alternatyvos

Šiuolaikiniai gamintojai siūlo įvairius „temperos“ produktus: akrilinius emulsinius gaminius, kurie imituoja temperos išvaizdą, arba paruoštus mišinius su kiaušinio baltymu. Svarbu atskirti tradicinę kiaušinio temperą nuo komercinių plakatinių dažų (guašo). Jei tikslas – autentiška technika, reikia dirbti su tikru kiaušinio tryniu ir tinkamai paruoštu pagrindu.

Patarimai pradedantiesiems

  • Pradėkite nuo nedidelių darbų ant medinių plokščių, gerai paruošto gesso paviršiaus.
  • Maišykite tik tiek dažų, kiek spėsite sunaudoti per trumpą laiką – tempera džiūsta greitai.
  • Dirbkite sluoksniais: pirmiausia apibrėžkite kompoziciją ir tonus, tada pildykite detales smulkiais potėpiais.
  • Laikykite paveikslus pastovioje aplinkoje, vengiant stiprių drėgmės svyravimų.

Trumpai tariant, kiaušinio tempera yra tradicinė, techniškai reikalaujanti, bet labai patikima ir graži dailės technika, suteikianti subtilų matą, smulkias detales ir ilgalaikį spalvų stabilumą. Skiriant laiko medžiagų ir pagrindo supratimui, šia technika galima pasiekti puikių rezultatų tiek istoriniams reprodukcijoms, tiek šiuolaikinei tapybai.