Mormonai

Pirmoji vizija

Džozefas Smitas jaunesnysis sakė, kad jį aplankė Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir daugybė angelų. Pirmasis apsilankymas vadinamas Pirmuoju regėjimu. Jis įvyko, kai Džozefui buvo 14 metų. Jis buvo nusprendęs pasimelsti, prie kurios religijos prisijungti. Jis pasakojo, kad nuėjo į mišką toli nuo šeimos namų Niujorke, meldėsi, pajuto, kaip su juo kovoja piktosios jėgos, ir buvo išgelbėtas, kai virš jo pasirodė ryški šviesa. Jis sakė, kad toje ryškioje šviesoje pamatė Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Jie liepė jam nestoti į jokią bažnyčią, nes nė vienoje bažnyčioje nėra visos tiesos. Jie taip pat pasakė jam, kad turi jam darbo.

Dievas ir Jėzus aplanko Juozapą ir Juozapas pamato, kad Dievas ir Jėzus turi tokius pat kūnus kaip ir žmonės ir kad jie yra du skirtingi žmonės.

Mormono knyga

Dalis Džozefo darbo buvo Mormono knygos vertimas. Džozefas pasakojo, kad jį aplankė angelas, vardu Moronis, ir parodė, kur buvo užkasta labai sena knyga. Ši knyga buvo parašyta ant aukso plokštelių (kartais vadinamų Aukso plokštelėmis). Ji buvo užkasta akmeninėje dėžėje kalvoje netoli Džozefo namų Niujorke. Moronis ketverius metus lankė Džozefą kartą per metus, kol liepė Džozefui pasiimti Aukso plokšteles. Kadangi knyga buvo parašyta labai sena kalba, Džozefas ją išvertė į anglų kalbą. Jis tai padarė padedamas Dievo ir naudodamasis įrankiais, vadinamais "Urim" ir "Thummim". 1830 m. knyga buvo išleista kaip Mormono knyga. Joje pasakojama apie dvi pagrindines žmonių grupes, gyvenusias Šiaurės ir Pietų Amerikoje prieš šimtus metų (nefitus ir lamanitus), taip pat apie žmonių grupę, kuri į Ameriką atvyko prieš tūkstančius metų, palikusi Babelio bokštą (jareditus). Jame taip pat daug ko mokoma apie Jėzų. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams Mormono Knyga yra ypatinga Dievo knyga, prilygstanti Biblijai. Mormonai tiki, kad skaitydami Mormono Knygą ir Bibliją žmonės gali sužinoti, kaip priartėti prie Dievo ir kaip rasti laimę gyvenime. Dėl šios knygos Bažnyčios nariai kartais vadinami mormonais.

Mormonų tikėjimai ir praktika

Šiandien Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios centras yra Jutoje, tačiau visame pasaulyje gyvena daugiau kaip 16 milijonų mormonų. Bažnyčios vadovas vadinamas prezidentu, o pasekėjai jį vadina pranašu. Jie tiki, kad Dievas vadovauja pranašui, panašiai kaip Dievas vadovavo Džozefui Smitui ir pranašams Biblijoje. Bažnyčios nariai tiki, kad šeimoms svarbu daug laiko praleisti kartu ir kad po mirties jos gali amžinai gyventi kartu. Aktyvūs nariai negeria alkoholio, kavos ar arbatos, nerūko tabako. Kartą per savaitę, sekmadienį, jie renkasi į bažnyčią, kur priima sakramentą ir klausosi trumpų pokalbių ar pamokslų. Jie taip pat turi sekmadieninę mokyklą, kurioje gali daugiau sužinoti. Bažnyčia taip pat turi užsiėmimų savaitės metu. Mormonai taip pat turi pastatus, vadinamus šventyklomis. Tai švenčiausi jų religijos pastatai. Kai šventykla statoma pirmą kartą ir po renovacijos, plačioji visuomenė kviečiama apžiūrėti jos vidų. Tačiau pašventinus šventyklą, į ją gali įeiti tik tie Bažnyčios nariai, kurie su vyskupu ar kuolo prezidentu yra praėję pokalbį dėl vertingumo.

Dideli judėjimai mormonizme

Šiandien mormonizme yra trys pagrindinės srovės, nors viena iš jų yra didžiausia. Joms atstovauja Pastarųjų dienų šventųjųJėzaus Kristaus Bažnyčia, Kristaus bendruomenė ir Kristaus Bažnyčia su Elijo žinia. Kai žmonės kalba apie mormonus, paprastai turi omenyje Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kuri yra didžiausias mormonų judėjimas, pasekėjus. Šis judėjimas taip pat teigia, kad terminas mormonas yra pravardė, suteikta Bažnyčios nariams ankstyvuoju Bažnyčios istorijos laikotarpiu, ir norėtų, kad juos vadintų pastarųjų dienų šventaisiais arba "LDS".

Skirtingų grupių įsitikinimai

Kai kurie žmonės, vadinantys save mormonais, nepriklauso Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Šie žmonės priklauso kitoms mormonų bažnyčioms. Kai kurie jų įsitikinimai skiriasi.

Kai po Džozefo Smito nužudymo antruoju Bažnyčios prezidentu tapo Brigamas Jangas, kai kurie žmonės nemanė, kad jis yra teisėtas prezidentas. Kai Brighamas Youngas daugumą mormonų nuvedė į Jutą, šie žmonės liko Ilinojuje. Jie manė, kad kitu prezidentu turėtų būti Džozefo Smito sūnus. Šiandien ši bažnyčia vadinama Kristaus bendruomene. Tai antra pagal dydį bažnyčia, vadinanti save mormonais. Jų bažnyčiai priklauso daugiau kaip 250 000 žmonių. Kiti mormonai moko visai kitokių pamokų, nei Kristaus bendruomenė.

Kiti Bažnyčios skilimai įvyko vėliau. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia moko, kad vyras turi vesti tik vieną moterį. Tai vadinama monogamija. Bažnyčios pradžioje buvo kitaip. Vyras vienu metu galėjo būti vedęs daugiau nei vieną moterį (tai vadinama poligamija). Kai 1890 m. Bažnyčia pakeitė savo poziciją, kai kurie žmonės pasitraukė iš oficialios Bažnyčios ir toliau tęsė poligamiją. Šios grupės yra labai mažos, palyginti su LDK. Grupės, kurios nenorėjo atsisakyti poligamijos, kartais vis dar vadinamos mormonais, nors oficialioje Bažnyčioje poligamija draudžiama nuo 1890 metų. Dauguma šių mažesnių grupių laikosi atokiau nuo kitų žmonių, nes poligamija Jungtinėse Valstijose yra neteisėta. LDS liepia žmonėms kalbant apie šias grupes nevartoti žodžio mormonas arba Bažnyčios vadovų ir šventyklų paveikslėlių, nes taip atrodo, kad jos vis dar susijusios su LDS, nors taip nėra.

Mormonizmas ir krikščionybė

Mormonizme yra daug praktikų, kurios labai panašios į krikščioniškuose judėjimuose naudojamas praktikas. Tačiau yra ir tokių praktikų, kuriomis mormonų judėjimas pastebimai skiriasi nuo kitų krikščioniškų judėjimų, pavyzdžiui, katalikų, stačiatikių ar protestantų. Žmonės, kurie krikščionybę apibrėžia kaip priklausymą vienai iš šių konfesijų, paprastai sako, kad mormonizmas nėra krikščioniškas judėjimas.

LDS Bažnyčia pripažįsta Biblijos Karaliaus Jokūbo versiją anglų kalba kaip oficialų šventraštį.

Pradžioje mormonų judėjimas teigė, kad jis atkuria krikščionių tikėjimą ir kad kiti judėjimai tuo metu laikėsi klaidingų įsitikinimų. XX a. trečiajame dešimtmetyje judėjimas greitai įgijo narių, atėjusių iš krikščioniškų judėjimų. Daugelis to meto krikščionių kai kurias mormonų judėjimo tuo metu vykdytas praktikas ir įsitikinimus laikė politiškai ir kultūriškai ardomaisiais. Prieštaringiausiai vertinamos buvo tokios idėjos kaip vergovės klaidingumas, vyrų galimybė turėti daugiau nei vieną žmoną ir Bažnyčios noras valdyti vyriausybę, kurios įstatymai būtų pagrįsti mormonizmu. Kai kurių iš šių įsitikinimų šiandien dauguma mormonų judėjimų nebesilaiko. Dėl tokių nesutarimų tarp mormonų ir pagrindinių krikščionių grupių kildavo smurtinių konfliktų. Nors smurto iš tikrųjų nebėra, unikalios judėjimo doktrininės pažiūros vis dar kritikuojamos.

Mormonai tiki Jėzų Kristų kaip tiesioginį Dievo Sūnų ir Mesiją, Jo nukryžiavimą kaip aukos už nuodėmę pabaigą ir prisikėlimą. Tačiau pastarųjų dienų šventieji (LDS) atmeta ekumeninius tikėjimo išpažinimus ir Trejybės apibrėžimą, kurio moko Romos Katalikų Bažnyčia, Rytų Ortodoksų Bažnyčia, Anglikonų bendrija ir trejybinis protestantizmas. Jų nuomone, Naujasis Testamentas pranašavo, kad žmonės nusigręš nuo krikščioniškų mokymų ir kad prieš antrąjį Kristaus atėjimą bus atkurta padėtis.

Kai kurie svarbūs skirtumai nuo pagrindinės krikščionybės yra šie: Tikėjimas, kad Jėzus Getsemanės sode pradėjo savo atpirkimą už nuodėmes ir prisiėmė kiekvieno žmogaus, mormono ar ne, nuodėmes. Jis kraujavo iš visų porų ir meldėsi savo Tėvui danguje: "Tėve, jei nori, nuimk nuo manęs šią taurę, tačiau tebūnie ne mano, bet Tavo valia". Jų nuomone, dangus skirstomas į tris šlovės laipsnius ir pragarą (dažnai vadinamą išorine tamsa). Be to, mormonai netiki sukūrimu ex nihilo, jie tiki, kad materija yra amžina ir kad Dievas organizuoja esamą materiją.

Didžioji mormonų tikėjimo sistemos dalis geografiškai orientuota į Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus. Mormonai tiki, kad Mormono knygos žmonės gyveno vakarų pusrutulyje, kad Kristus po savo mirties ir prisikėlimo pasirodė vakarų pusrutulyje, kad tikrąjį tikėjimą Džozefas Smitas atkūrė Niujorko valstijoje, o Edeno sodas ir Kristaus antrojo atėjimo vieta buvo ir bus Misūrio valstijoje. Dėl šios ir kitų priežasčių, įskaitant daugelio mormonų tikėjimą Amerikos išskirtinumu, Molly Worthen spėja, kad galbūt todėl Levas Tolstojus mormonizmą apibūdino kaip "kvintesencinę 'amerikietišką religiją'".