Mormono knyga: istorija, kilmė ir mokymai apie Jėzų Kristų
Mormono knyga: sužinokite jos istoriją, kilmę ir mokymus apie Jėzų Kristų — kilmė, vertimas, nefitų ir lamanitų pasakojimai bei dvasinės įžvalgos.
Mormono knyga yra religinė knyga, kurią Pastarųjų dienų šventieji laiko šventa rašto dalimi, panašiai kaip Biblija, ir kuri, jų nuomone, atskleidžia Dievo žodį ir Kristaus misiją tautoms Naujojo pasaulio žemėse.
Kilmė ir vertimas
Originalią Mormono knygos versiją anglų kalba 1830 m. kovo mėn. išleido vyras, vardu Džozefas Smitas jaunesnysis, kuris teigė esąs pranašas, panašus į Senojo Testamento pranašus. Smitas teigė, kad jam apie 1823 m. pasirodė angelas, pavadintas Moroniu, ir vėliau (apie 1827 m.) jam buvo suteiktos aukso plokštelės, kuriose buvo įrašyta ilga senovinė chronika. Pagal Smito pasakojimą jis vertė tekstą į anglų kalbą naudodamas dieviškas priemones.
Pagal knygos tekste išdėstytą informaciją, jos originali kalba buvo tam tikra „perdirbta“ ar „reformuota“ egiptiečių kalbos forma, sujungta su žydų rašto tradicijomis — knygoje apibūdinama kaip sukurta iš „žydų mokslo ir egiptiečių kalbos“. Istorinė vertimo detalė — ar konkrečiai buvo naudoti Urim ir Thummim arba kitos pranašystės priemonės (pvz., regėjimo akmuo) — yra tema, kurią paaiškina tiek mormonų liudininkai, tiek istoriniai šaltiniai.
Aprašomas turinys ir struktūra
Mormono knyga pateikia kroniką, kuri, kaip teigiama, buvo surašyta įvairių autoriaus kartų ir vėliau sutrumpinta žmogaus, vardu Mormonas. Pagrindinis pasakojimas sukasi apie dvi pagrindines tautas — nefitus ir lamanitus — kurių protėviai kartu su savo vadovu Lehiu paliko Jeruzalę maždaug 600 metų prieš Kristaus gimimą, perplaukė didelį vandenyną ir apsigyveno Amerikos žemėse (tekste dažnai vadinamose Naujajame pasaulyje).
Knyga aprašo jų šeimų gyvenimus, miestus, politikos sistemas, karus, dvasines patirtis ir religinius mokymus. Svarbi Mormono knygos dalis — Etero knyga, kuri yra daug senesnė kronika, kurią, pasak teksto, atrado nefitai; ji pasakoja apie jareditų tautą, atsiradusią po Babelio bokšto laikų ir vėliau išnykusią dėl karų.
Struktūriškai knyga susideda iš daugelio atskirų knygų arba skyrių (pvz., Nephi, Mosiah, Alma, Helaman, 3 Nephi — kuriame aprašomas Jėzus Kristus atėjimas, 4 Nephi, Mormon, Ether, Moroni ir kt.). Knygos pasakojimas užbaigiamas tuo, kad dauguma nefitų žūsta paskutinėse kautynėse; likęs vienintelis vadas Moronis, pagal pasakojimą, užkasa plokšteles kalvoje, kad ateityje jos būtų ištrauktos ir išverstos.
Pagrindiniai mokymai ir tematika
- Jėzus Kristus: centrinė knygos tema yra Jėzus Kristus — jo gelbėjimas, mokymai, atpirkimas ir tiesos atskleidimas tautoms Naujojo pasaulio žemėse. Knygoje aprašoma, kad Kristus po prisikėlimo apsilankė tenykščiuose žmonėse, atliko stebuklus, mokė apie karalystės principus ir įsteigė savo bažnyčią.
- Moralė ir dvasinė atgaila: stiprus dėmesys skiriamas tikėjimui, atgailai, krikštui ir Šventosios Dvasios gavimui kaip būdams priartėti prie Dievo.
- Pranašystė ir atnaujinimas: knyga pabrėžia pranašo vaidmenį, dieviškus atskleidimus ir idėją, kad Dievas bendrauja su žmonėmis per pranašus.
- Sutartys ir dvasinis raiška: daug kalbama apie dieviškas sandoras, moralinę girdį ir socialinę tvarką kaip požymius Dievo palaimos arba jos netekties.
Liudininkai, leidimas ir naudojimas
Pagal istorinius liudijimus, prie vertimo ir leidimo proceso prisidėjo liudininkų grupės — trys liudininkai, kurie tvirtino matę plokšteles regėdami jas su dvasine liudijimo patirtimi, ir aštuoni liudininkai, kurie teigė jas apžiūrėję ir paliestę. Pirmasis leidimas pasirodė 1830 m. ir nuo to laiko knyga buvo verčiama į daugelį pasaulio kalbų. Pastarųjų dienų šventieji naudoja Mormono knygą kartu su Biblija kaip šventą raštą, daug dėmesio skirdami jos naudojimui pamoksluose, asmeniniam tyrinėjimui ir misijinei veiklai.
Istorinė ir akademinė perspektyva
Mormono knyga sulaukia įvairių vertinimų. Tikintieji ją laiko tikrų senovinių kronikų vertimu ir Dievo atskleidimu. Daugelis ne priklausančių tyrėjų ir archeologų neneigia knygos religinės reikšmės, tačiau neaptinka platesnio mokslinio konsensuso, patvirtinančio tekstą kaip autentišką senovės istorijos šaltinį Naujojo pasaulio archeologijoje. Kritikai kelia klausimus dėl galimų anachronizmų (pvz., knygoje paminėtų gyvūnų, augalų, technologijų ar metalų atitikimo konkretų laikotarpį Amerikoje) ir teksto kilmės aplinkybių.
Santrauka
Apibendrinant, Mormono knyga — tai plataus masto religinis pasakojimas, kuriame susipina genealogijos, karų aprašymai, dvasiniai mokymai ir centrinė žinia apie Jėzų Kristų, jo misiją ir išgelbėjimą. Knyga atlieka svarbų vaidmenį Pastarųjų dienų šventųjų tikėjime ir praktikoje, tačiau jos istorinis ir archeologinis vertinimas lieka diskusijų objektu tarp skirtingų studijų krypčių.
Mormono knyga
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Mormono Knyga?
A: Mormono Knyga - tai knyga, kuri, kaip tiki pastarųjų dienų šventieji, kartu su Biblija yra Dievo žodis. Iš pradžių ji buvo parašyta kalba, sukurta iš "žydų mokslo ir egiptiečių kalbos", o į anglų kalbą ją išvertė Džozefas Smitas jaunesnysis, sakęs, kad jis yra pranašas, panašus į Senojo Testamento pranašus.
Klausimas: Kas jį parašė?
A: Originalią Mormono Knygos versiją anglų kalba 1830 m. kovo mėn. išleido Džozefas Smitas jaunesnysis. Jis sakė, kad išvertė ją iš aukso plokštelių, kurias jam davė angelas.
K: Ką ji mums sako?
A: Mormono Knygoje papasakota istorija yra sutrumpinta vyro, vardu Mormonas, parašyta versija apie dvi grupes, vadinamas nefitais ir lamanitais, kurių protėviai paliko Jeruzalę maždaug 600 metų prieš Kristaus gimimą, perplaukė vandenyną ir atvyko gyventi į Naująjį pasaulį. Joje, be kita ko, pateikiama išsami informacija apie jų šeimas, miestus, karus, valdymo sistemas, dvasinę patirtį ir religinius įsitikinimus. Pagrindinis tikslas - mokyti apie Jėzų Kristų, taip pat joje yra kita sena knyga (Etero knyga), kurioje pasakojama apie kitą tautą (vadinamą jareditais), gyvenusią netrukus po Babelio, bet išnykusią dėl karų.
Klausimas: Kaip vaizduojami nefitai ir lamanitai?
A: Paprastai nefitai vaizduojami kaip teisingesni, darbštesni ir taikūs, o lamanitai - kaip nedori, tingūs ir karingi; tačiau netoli knygos pabaigos nefitai tampa piktesni už lamanitus, todėl visi miršta, išskyrus vieną, vardu Moronis, kuris jį palaidojo, kad vėliau Džozefas Smitas galėtų jį surasti.
Klausimas: Kokia yra pagrindinė tema, apie kurią sukasi ši knyga?
A: Pagrindinė tema sukasi apie Jėzų Kristų, lankantį šioje knygoje aprašytus žmones ir darantį jiems stebuklus, rodantį, kaip teisingai gyventi pagal Dievo valią.
Ieškoti