Edvardas VI (1537 m. spalio 12 d. – 1553 m. liepos 6 d.) buvo Anglijos ir Airijos karalius nuo 1547 m. sausio 28 d. iki mirties 1553 m. liepos 6 d. Jis buvo Anglijos karaliaus Henriko VIII ir Džeinės Seimūro sūnus; jo motina mirė praėjus 12 dienų po jo gimimo. Edvardas tapo valdovu būdamas vos 9 metų, kai mirė jo tėvas.

Ankstyvoji vaikystė ir išsilavinimas

Edvardas augo rūmuose ir gavo aukštą humanistinį išsilavinimą, kuriame daug dėmesio skirta klasikinei literatūrai, teologijai ir kalboms. Jį mokė protestantiškai nusiteikę pedagogai, o jaunasis karalius parodė didelį susidomėjimą religija ir Biblija – jis mokėjo lotynų ir graikų kalbas bei skaitė teologinę literatūrą anglų kalba. Jo religiniai įsitikinimai formavosi karališkosios šeimos ir patarėjų įtakoje.

Valdymo tvarka ir regentai

Nesulaukęs pilnametystės, Edvardą valdė Regentų taryba. Pirmuosius jo valdymo metus didžiąją įtaką turėjo jo dėdė Edvardas Seimūras, Somerseto hercogas, kuris ėjo lordo protektoriaus pareigas ir iš esmės vadovavo šalimi. Vėliau Somerseto valdžią perėmė Džonas Dudlis, Nortumberlando hercogas (senojoje spaudoje dažnai vadinamas Džeimsu ar Džonu Dudliu), kuris tapo įtakingiausiu Edvardo artimiausiame rate. Abi šios figūros – Somersetas ir Nortumberlandas – palaikė pokyčius Bažnyčioje ir vykdė skirtingą vidaus bei užsienio politiką.

Religinės reformos

Dėl regentų įtakos ir jauno karaliaus pažiūrų Edvardo valdymas daugiausia išliko atmintyje kaip spartus protestantinių reformų laikotarpis. Nors jo tėvas Henrikas VIII pašalino popiežių iš Anglijos Bažnyčios vadovo pozicijos, daugumos dogminių pokyčių jis neinicijavo. Edvardo valdymo metu šie pokyčiai tapo radikalesni ir sistemingesni:

  • Buvo panaikinti kai kurie Henriko laikų apribojimai, pavyzdžiui, 1547 m. atlaisvintos leidimų diskutuoti religinius klausimus nuostatos (angl. Treason Act) ir priimti įstatymai, leidę platesnę reformų eigą.
  • 1547–1549 m. buvo uždarytos ir konfiskuotos daugelis chantries (maldų už mirusiuosius tarnybų) pajamos, o tai pakeitė bažnytinį turtą ir finansus.
  • 1549 m. įvesta pirmoji anglų kalbos liturgija – knyga, žinoma kaip Book of Common Prayer, paruošta Thomaso Cranmerio – ir priimtas pirmasis Act of Uniformity, įpareigojęs viešųjų pamaldų tvarką anglų kalba.
  • 1552 m. buvo parengta ir įvesta griežtesnė maldos knygos redakcija bei sugriežtintos dogminės gaires, o tuo pačiu ir buvo parengtos doctrininės taisyklės, kurios vėliau tapo Paveldėjimo akto įvykių kontekste svarbios.
  • Religinę reformą aktyviai rėmė ir įgyvendino Bažnyčios veikėjai, Virginijos įtaka: ypač reikšmingas buvo Thomas Cranmer, Canterbury arkivyskupas – jis vadovavo liturgijos ir teologinių dokumentų rengimui.

Užsienio politika ir vidaus neramumai

Per Edvardo vaikystę vykdyta intensyvi užsienio politika: Somerseto laikais buvo tęsiamas karas su Škotija (vadinamasis "Rough Wooing") – 1547 m. prie Pinkie įvyko žymi pergalė, tačiau ilgalaikio rezultato ji neatnešė. Vėliau Nortumberlando režimas užbaigė konfliktus, 1550 m. sudaryta taikos sutartis su Prancūzija (Boulogne klausimas buvo sprendžiamas diplomatiniu būdu) ir sumažintos karo išlaidos.

Edvardo epokoje įvyko ir dideli socialiniai sukrėtimai: 1549 m. kilo plačiosios Prayer Book Rebellion (Vakarų sukilimas dėl religinių pokyčių Kornvalyje ir Devone) bei Kett's Rebellion (dėl žemės privatizacijos ir socialinio neteisingumo). Šie sukilimai atskleidė ekonominius ir socialinius įtampas ir prisidėjo prie Somerseto nuosmukio.

Paskutiniai metai, paveldėjimo klausimas ir mirtis

Edvardas mirė 1553 m. liepos 6 d., būdamas 15 metų, greičiausiai nuo tuberkuliozės arba susirgimų, išryškėjusių silpnos sveikatos ir kartotinių ligų fone. Jis mirė jaunas, bet iki to laiko aktyviai siekė užtikrinti protestantišką šalies ateitį. Prieš mirtį Edvardas kartu su savo patarėjais parengė tokių sprendimų paketą – vadinamąjį "Paveldėjimo aktą" (angl. "Devise for the Succession"), kuriuo jis stengėsi užkirsti kelią grįžimui prie katalikybės.

Pagal šį sprendimą Edvardas atmetė savo pusseseres Mariją ir Elžbietą iš teisės į sostą ir paskyrė įpėdine savo pusseserę ledi Džeinę Grėją. Tačiau sprendimas neturėjo pakankamai politinio ir teisėto palaikymo: po Edvardo mirties Marija greitai susiorganizavo, surinko paramą ir per 9–13 dienų nušalino Džeinę. Marija tapo karaliene (Marija I) ir atšaukė daugelį Edvardo įvestų protestantiškų reformų; jos valdžia pasižymėjo atkurtiniu ryšiu su Romos bažnyčia ir persekiojimais prieš protestantus.

Paveldas

Nors Edvardo valdymas buvo trumpas, jo reformos paliko tvirtą pėdsaką: per trumpą laiką buvo pakeista liturgija, tęsiama teologinė reforma ir sumodeliuota protestantinė doktrina, kuri vėliau tapo Elžbietos religinio susitarimo (1559 m.) pagrindu. Daug dokumentų ir taisyklių, parengtų per Edvardo režimą (tarp jų – Cranmerio paruoštos maldos knygos ir dogminės gairės), vėliau adaptuoti ir ilgam laikui įtvirtino anglikanizmo formas.

Santrauka: Edvardas VI – jaunas, išsilavinęs ir religingas karalius, kurio valdžia pažymėta spartaus protestantinių reformų įgyvendinimu, vidaus sukilimais ir politinėmis kovomis tarp Somerseto ir Nortumberlando. Jo ankstyva mirtis ir paveldėjimo sprendimai iš esmės pakeitė Anglijos istorijos eigą ir paruošė dirvą tolimesnei religinio susitarimo raidai po Elžbietos atėjimo į sostą.