Edvardas VII (1841–1910) — Jungtinės Karalystės karalius (1901–1910)
Edvardas VII (1841–1910) – Jungtinės Karalystės karalius 1901–1910, modernizavo monarchiją, buvo populiarus valstybės vadovas ir taikdarys, palikęs ryškų pereinamojo laikotarpio paveldą.
Edvardas VII (1841 m. lapkričio 9 d. - 1910 m. gegužės 6 d.) buvo Jungtinės Karalystės karalius nuo 1901 iki 1910 m., vadinamuoju Edvardo laikotarpiu. Jis buvo pirmasis Didžiosios Britanijos monarchas, kurio karališkieji rūmai vadinosi Saksonijos Koburgo ir Gotos rūmais. Jo sūnus, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, 1917 m. pakeitė šį vardą į Vindzoro ir jis tebenaudojamas iki šiol.
Edvardas gimė kaip Albertas Edvardas ir buvo vyriausias karalienės Viktorijos ir jos vyro princo Alberto sūnus. Jis buvo Velso princas ir sosto įpėdinis ilgiau nei bet kuris kitas asmuo (iki tol). Jo motina valdė 63 metus, o Edvardui buvo 59 metai, kai jis tapo karaliumi. Jaunystėje būdamas Velso princas garsėjo kaip plepys ir išpopuliarino daugelį mados tendencijų. Jis buvo vedęs Aleksandrą Danijos, tačiau turėjo daug meilužių.
Edvardas karaliumi valdė tik devynerius metus, tačiau paliko neišdildomą įspūdį. Jis tapo vis populiaresnis tarp savo žmonių ir buvo pripažintas taikdariu už tai, kad išlaikė stabilumą pasaulyje tuo metu, kai atrodė, kad gresia karas. Jis mirė 1910 m. sulaukęs 68 metų. Po ketverių metų taika, kurią jis taip sunkiai palaikė, buvo nutraukta paskelbus Pirmąjį pasaulinį karą (1914-1918 m.).
Jaunystė ir šeima
Edvardas gimė Londone ir, būdamas vyriausias karalienės Viktorijos sūnus, visą gyvenimą gyveno prižiūrimas griežtos protokolo ir auklėjimo. 1863 m. jis vedė princą Aleksandrą Danijos (Aleksandrą Danijos), su kuria susilaukė vaikų ir kuri išliko ištikima sutuoktine. Jaunystėje Edvardas daug keliavo, domėjosi menais, mada ir visuomenės gyvenimu, dėl to jo elgesys kartais buvo kritikuojamas konservatyvių sluoksnių.
Velso princas ir viešasis vaidmuo
Kaip ilgalaikis Velso princas, Edvardas atliko daugybę reprezentacinių pareigų, rėmė labdaros organizacijas ir kariuomenės padalinius, bei tapo žinomas kaip socialinių renginių globėjas. Jis mėgo sportą, konkuruodavo jojime ir palaikė laivyną bei kariuomenę, kas atspindėjo to meto imperinius prioritetus.
Karūnavimas ir sveikata
Nors Edvardas tapo karaliumi 1901 m., jo karūnavimo ceremonija buvo atidėta dėl rimtų sveikatos problemų (apendicito ir operacijos). Coronacija galiausiai įvyko 1902 m. vasarą. Jis buvo vienas iš pirmųjų monarchų, kurie dažniau rodėsi viešai, lankė valstybines iškilmes ir užmezgė artimesnį ryšį su visuomene.
Užsienio politika ir diplomatija
Edvardas, būdamas karaliumi, pasinaudojo plačiomis giminystės ryšiais su Europos monarchais siekdamas sumažinti įtampas. Dėl jo ir kitų veiksnių 1904 m. buvo pasiektas Entente Cordiale, pagerinantis santykius su Prancūzija. Jam dažnai priskiriamas vaidmuo tarpininkaujant ir leidžiant laiką diplomatinėms deryboms bei valstybiniams vizitams, nors kariškos ir politinės sprendimus priėmė Vyriausybė ir ministrai.
Charakteris, pomėgiai ir asmeniniai ryšiai
Edvardas buvo žinomas kaip šmaikštus, madingas ir dosnus žmogus, mėgęs prabangą ir socialinį gyvenimą. Jis turėjo žinomų meilužių, ir šios romanai dažnai kėlė skandalų visuomenėje. Tačiau daugeliui jis atrodė švelnesnis ir atviresnis nei jo ilgametė motina, karalienė Viktorija.
Paveldas ir reikšmė
Per trumpą, tačiau matomą valdymo laikotarpį Edvardas padėjo modernizuoti monarchijos įvaizdį: jis skatino rūmų atvirumą, viešus pasirodymus ir labdaringą veiklą, stiprino diplomatinius ryšius. Jo laikais Didžiosios Britanijos monarhija įgavo labiau reprezentacinį ir mažiau politinį statusą, artimą šiuolaikinei karališkajai institucijai.
Mirtis ir laidotuvės
Edvardas VII mirė 1910 m. gegužės 6 d. Jungtinėje Karalystėje, sulaukęs 68 metų amžiaus. Jo laidotuvės ir gedėjimo periodas pažymėjo didelį visuomenės susirūpinimą. Jis palaidotas karališkoje kapavietėje, o jo sosto įpėdiniu tapo sūnus, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, vėliau pakeitęs dinastijos vardą į Vindzoro.
Pastaba: Edvardo VII epocha dažnai suvokiama kaip pereinamasis laikotarpis tarp XIX a. imperinių ambicijų ir XX a. geopolitinių iššūkių; jo asmenybė ir diplomatija padėjo formuoti Europos monarchų tarpusavio santykius iki Pirmojo pasaulinio karo audrų.
Šeima ir palikimas
Edvardas VII buvo karaliaus Jurgio V tėvas ir karaliaus Edvardo VIII bei karaliaus Jurgio VI senelis. Jis taip pat yra dabartinės karalienės Elžbietos II senelis. Britų salose ir Tautų Sandraugos karalystėse yra nemažai Edvardo VII statulų.
Edvardui buvo surengtos iškilmingos valstybinės laidotuvės, į kurias susirinko didžiausias XX a. karališkosios šeimos atstovų būrys. Joje dalyvavo Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (kuris vėliau kariavo su Didžiąja Britanija), Rusijos caras Nikolajus II ir daugelis kitų. Pirmą kartą karališkosios šeimos istorijoje Edvardas gulėjo valstybiniu būdu, kad žmonės galėtų atiduoti paskutinę pagarbą - tai rodo didžiulį jo populiarumą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Edvardas VII?
A: Edvardas VII buvo Jungtinės Karalystės karalius 1901-1910 m., dar žinomas kaip Albertas Edvardas. Jis buvo vyriausias karalienės Viktorijos ir jos vyro princo Alberto sūnus.
K: Kaip vadinamas laikotarpis, kuriuo jis valdė?
A: Laikotarpis, kuriuo valdė Edvardas VII, vadinamas Edvardo laikotarpiu.
K: Kokiems karališkiesiems rūmams jis priklausė?
A: Edvardas priklausė karališkiesiems rūmams, vadinamiems Saksonijos Koburgo ir Gotos rūmais. Jo sūnus Jurgis V 1917 m. pakeitė šį vardą į Vindzoro vardą, kuris naudojamas iki šiol.
K: Kiek metų jam buvo, kai jis tapo karaliumi?
A: Kai Edvardas tapo karaliumi, jam buvo 59 metai. Jo motina prieš jam užimant sostą karaliene buvo 63 metus.
K: Kokią pravardę žmonės jam davė jaunystėje, kai jis buvo Velso princas?
A: Jaunystėje, kai jis buvo Velso princas, žmonės jį vadino playboy'u, nes jis išpopuliarino daugelį to meto mados tendencijų.
K: Su kuo jis buvo vedęs?
A: Jis buvo vedęs Aleksandrą Danijos, bet per visą gyvenimą turėjo daug meilužių.
Ieškoti