Kanutas Didysis - vienintelis Anglijos, Danijos ir Norvegijos karalius

Kanutas (arba Kanutas Didysis) (apie 995 m. – 1035 m. lapkričio 12 d.) – Anglijos, Danijos, Norvegijos, dalies Švedijos karalius, vikingas, Šlezvigo ir Pomeranijos valdytojas. Jo valdymo metu Danijos įtaka Šiaurės jūros regione pasiekė aukščiausią tašką. Jis buvo sudaręs sutartis su Šventosios Romos imperijos imperatoriais Henriku II ir Konradu II bei palaikė gerus santykius su to meto popiežiais.

Trumpa biografija ir kilmė

Kanutas gimė maždaug 995 m., buvo Sveno Nebučiuotojo (Sweyn Forkbeard) sūnus. Jaunystėje dalyvavo žygiuose ir jūrų reiduose, o po tėvo mirties (1014 m.) kovojo dėl valdžios Anglijoje ir Skandinavijoje. Po 1015–1016 m. kampanijos Anglijoje Kanutas įtvirtino savo pozicijas ir 1016 m. tapo Anglijos karaliumi.

Karalystės ir svarbiausi įvykiai

  • Anglija: 1016 m. Kanutas įsitvirtino Anglijoje po kovų su vietiniais valdovais; vėliau sutvarkė šalies administraciją, išlaikė daug anglosaksiškų institucijų ir paskyrė vietinius kunigaikščius (earls) valdyti provincijomis.
  • Danija: Kanutas konsolidavo valdžią Danijoje ir sujungė ją su kitomis savo valdomis, taip sukurdamas plačią Šiaurės jūros imperiją.
  • Norvegija ir Šiaurės jūra: jį pripažino ir/ar įtakojo dalis Norvegijos bei Švedijos teritorijų; Kanutas valdė jūrų kelių sąjungą ir prekybą regione.

Politika, santuokos ir diplomatija

Kanutas taikė tiek jėgos, tiek diplomatijos politiką: suvienijo teritorijas santuokomis ir sąjungomis. Viena žymiausių jo santuokų – su Normandijos kilmės Emma (Emma of Normandy), kuri padėjo jam susieti Angliją su kontinentine Europa. Jis taip pat palaikė santykius su kitais valdovais ir Bažnyčia, kas prisidėjo prie tarptautinio autoriteto stiprinimo.

Valdymas, teisė ir bažnyčia

Kanutas išlaikė vietinius administracinius mechanizmus, remdamasis anglosaksiškais teisiniais papročiais ir vietinių valdovų (earlų) sistema. Jis rėmė bažnyčią, skyrė lėšų vienuolynams ir katedroms, taip stiprindamas dvasinę bei politinę savo poziciją. Dėl to Kanutas buvo vertinamas ne tik kaip karo vadas, bet ir kaip stabilus monarchas, sugebėjęs užtikrinti tvarką didelėje teritorijoje.

Paveldėjimas ir reikšmė

Kanutas buvo vienintelis žmogus, buvęs Anglijos, Danijos ir Norvegijos karaliumi. Jo valdymas paliko ilgalaikį pėdsaką Šiaurės Europos politinėje geografijoje: sujungtos jūrų ir prekybinės tinklo kontrolės dėka Danija ir jos sąjungininkai įgijo reikšmingą įtaką. Po jo mirties 1035 m. valdžia šiose žemėse ėmė skirtis — Anglijoje, Danijoje ir Norvegijoje kilo ginčai dėl paveldėjimo, bet Kanuto laikų institucijos ir teisės normos išliko svarbios ateinančioms kartoms.

Trumpas vertinimas

  • Stiprus valstybininkas: sugebėjo suvienyti skirtingas teritorijas ir palaikyti tvarką.
  • Diplomatas: rėmėsi tiek kariniais veiksmais, tiek santuokomis ir sąjungomis su kitais valdovais.
  • Bažnyčios partneris: ryšiai su popiežiumi ir remiamos bažnytinės institucijos padidino jo legitimumą.

Kanutas dažnai minima istorijoje kaip vienas iš įtakingiausių viduramžių Skandinavijos ir Britų salų valdovų, kurio laikotarpis rodė, jog valdovo jėga gali būti derinama su taikia politika ir institucijų palaikymu.

Viduramžių įspūdis: Edmundas Geležinis Sidas (kairėje) ir Knutas (dešinėje)Zoom
Viduramžių įspūdis: Edmundas Geležinis Sidas (kairėje) ir Knutas (dešinėje)

Kanutas ant jo valdymo metu nukaldintos monetosZoom
Kanutas ant jo valdymo metu nukaldintos monetos

Kanuto karalystėZoom
Kanuto karalystė

Anglijos užkariavimas

1015 m. vasarą Kanuto laivynas išplaukė į Angliją su maždaug 10 000 danų kariuomene 200 ilgakojų laivų. Knutas vadovavo vikingų iš visos Skandinavijos būriui. Kitus keturiolika mėnesių invazijos pajėgos turėjo dažnai artimai ir žiauriai kariauti su anglais. Praktiškai visi mūšiai vyko prieš Etelredo sūnų Edmundą Geležinį Saidą.

1016 m. įžengęs į sostą, Kanutas nužudė daug Edmundo pasekėjų, kad jo karūna būtų saugi.

Šeima

Krikščionis Kanutas turėjo dvi žmonas. Jo pirmoji žmona, o gal sugulovė, vadinosi Ælfgifu. Ji buvo susituokusi rankomis, t. y. santuoka buvo sudaryta susikibus rankomis, o ne per bažnytinę ceremoniją. Tuo metu tai buvo teisėta. Ji tapo jo šiaurine karaliene.

Antroji jo žmona buvo Ema iš Normandijos, kuri senąja anglų kalba taip pat buvo vadinama Ælfgifu. Jų vestuvės buvo krikščioniškos. Ji buvo išlaikoma pietuose, turėjo valdą Ekseteryje.

Abi žmonos pagimdė sūnus, kurie tapo Anglijos karaliais. Kanutas Bažnyčią lepino gausiomis dovanomis.

Problema

  • 1 - Ælfgifu iš Nortamptono
  • 2 - Ema iš Normandijos
    • Hartakanutė, Danijos ir Anglijos karalius
    • Danijos karalienė Gunhilda ištekėjo už Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko III.

Kanutas ir bangos

Pasakojama, kad Kanutas sėdėjo soste ir liepė jūrai atsigręžti atgal. Nežinome, ar taip buvo iš tikrųjų. Atrodo, kad jis yra kilęs iš Henriko Hantingtono (apie 1088 m. - apie 1154 m.). Jis pasakoja taip:

"Kai karalius Knutas valdė dvidešimt metų, jis paliko šį gyvenimą Šaftesberyje ir buvo palaidotas Vinčesteryje, Senajame Minsteryje. Keletą žodžių reikia skirti šio karaliaus valdžiai. Iki jo Anglijoje dar niekada nebuvo tokios didelės valdžios karaliaus. Jis buvo visos Danijos, visos Anglijos, visos Norvegijos ir Škotijos valdovas. Be daugybės karų, kuriuose jis ypač pasižymėjo, jis atliko tris puikius ir didingus žygdarbius....Trečiasis - būdamas savo valdžios viršūnėje, jis įsakė pastatyti savo kėdę ant jūros kranto, kai prasidėdavo potvynis. Tada jis tarė kylančiam potvyniui: "Tu esi man pavaldus, nes žemė, ant kurios sėdžiu, yra mano, ir niekas nebaudžiamai nesipriešino mano viešpatavimui. Todėl įsakau tau nekilti į mano žemę ir nedrįsti drėbti savo šeimininko drabužių ar galūnių". Tačiau jūra kaip įprasta pakilo ir nepagarbiai sumirko karaliaus kojas ir blauzdas. Todėl pašokęs atgal karalius sušuko: "Tegul visas pasaulis žino, kad karalių valdžia yra tuščia ir bevertė ir kad nėra karaliaus, verto šio vardo, išskyrus Tą, kurio valia dangus, žemė ir jūra paklūsta amžiniesiems įstatymams. ' Po to karalius Knutas niekada nenešiojo auksinės karūnos ant kaklo, bet uždėjo ją ant nukryžiuoto Viešpaties atvaizdo, amžinai šlovindamas Dievą, didįjį karalių. Kurio gailestingumu tegul karaliaus Knuto siela mėgaujasi poilsiu".

Henrikas iš Hantingtono, Historia Anglorum (VI.17)


AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3