Canute
Kanutas (arba Knutas Didysis) (apie 995 m. - 1035 m. lapkričio 12 d.) - Anglijos, Danijos, Norvegijos, dalies Švedijos karalius vikingas, Šlezvigo ir Pomeranijos valdytojas arba valdovas. Danijos įtaka Šiaurės jūros regione niekada nebuvo didesnė nei jo laikais. Jis buvo sudaręs sutartis su Šventosios Romos imperijos imperatoriais Henriku II ir Konradu II bei palaikė gerus santykius su to meto popiežiais.
Kanutas buvo vienintelis žmogus, buvęs Anglijos, Danijos ir Norvegijos karaliumi. Jis taip pat valdė dalį Švedijos.
Viduramžių įspūdis: Edmundas Geležinis Sidas (kairėje) ir Knutas (dešinėje)
Kanutas ant jo valdymo metu nukaldintos monetos
Kanuto karalystė
Anglijos užkariavimas
1015 m. vasarą Kanuto laivynas išplaukė į Angliją su maždaug 10 000 danų kariuomene 200 ilgakojų laivų. Knutas vadovavo vikingų iš visos Skandinavijos būriui. Kitus keturiolika mėnesių invazijos pajėgos turėjo dažnai artimai ir žiauriai kariauti su anglais. Praktiškai visi mūšiai vyko prieš Etelredo sūnų Edmundą Geležinį Saidą.
1016 m. įžengęs į sostą, Kanutas nužudė daug Edmundo pasekėjų, kad jo karūna būtų saugi.
Šeima
Krikščionis Kanutas turėjo dvi žmonas. Jo pirmoji žmona, o gal sugulovė, vadinosi Ælfgifu. Ji buvo susituokusi rankomis, t. y. santuoka buvo sudaryta susikibus rankomis, o ne per bažnytinę ceremoniją. Tuo metu tai buvo teisėta. Ji tapo jo šiaurine karaliene.
Antroji jo žmona buvo Ema iš Normandijos, kuri senąja anglų kalba taip pat buvo vadinama Ælfgifu. Jų vestuvės buvo krikščioniškos. Ji buvo išlaikoma pietuose, turėjo valdą Ekseteryje.
Abi žmonos pagimdė sūnus, kurie tapo Anglijos karaliais. Kanutas Bažnyčią lepino gausiomis dovanomis.
Problema
- 1 - Ælfgifu iš Nortamptono
- Sweyn Knutsson, Norvegijos karalius
- Haroldas Harefoot, Anglijos karalius
- 2 - Ema iš Normandijos
- Hartakanutė, Danijos ir Anglijos karalius
- Danijos karalienė Gunhilda ištekėjo už Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko III.
Kanutas ir bangos
Pasakojama, kad Kanutas sėdėjo soste ir liepė jūrai atsigręžti atgal. Nežinome, ar taip buvo iš tikrųjų. Atrodo, kad jis yra kilęs iš Henriko Hantingtono (apie 1088 m. - apie 1154 m.). Jis pasakoja taip:
"Kai karalius Knutas valdė dvidešimt metų, jis paliko šį gyvenimą Šaftesberyje ir buvo palaidotas Vinčesteryje, Senajame Minsteryje. Keletą žodžių reikia skirti šio karaliaus valdžiai. Iki jo Anglijoje dar niekada nebuvo tokios didelės valdžios karaliaus. Jis buvo visos Danijos, visos Anglijos, visos Norvegijos ir Škotijos valdovas. Be daugybės karų, kuriuose jis ypač pasižymėjo, jis atliko tris puikius ir didingus žygdarbius....Trečiasis - būdamas savo valdžios viršūnėje, jis įsakė pastatyti savo kėdę ant jūros kranto, kai prasidėdavo potvynis. Tada jis tarė kylančiam potvyniui: "Tu esi man pavaldus, nes žemė, ant kurios sėdžiu, yra mano, ir niekas nebaudžiamai nesipriešino mano viešpatavimui. Todėl įsakau tau nekilti į mano žemę ir nedrįsti drėbti savo šeimininko drabužių ar galūnių". Tačiau jūra kaip įprasta pakilo ir nepagarbiai sumirko karaliaus kojas ir blauzdas. Todėl pašokęs atgal karalius sušuko: "Tegul visas pasaulis žino, kad karalių valdžia yra tuščia ir bevertė ir kad nėra karaliaus, verto šio vardo, išskyrus Tą, kurio valia dangus, žemė ir jūra paklūsta amžiniesiems įstatymams. ' Po to karalius Knutas niekada nenešiojo auksinės karūnos ant kaklo, bet uždėjo ją ant nukryžiuoto Viešpaties atvaizdo, amžinai šlovindamas Dievą, didįjį karalių. Kurio gailestingumu tegul karaliaus Knuto siela mėgaujasi poilsiu".
Henrikas iš Hantingtono, Historia Anglorum (VI.17)
