Haroldas Harefoot, taip pat Haroldas I (apie 1015 m. – 1040 m. kovo 17 d.), buvo Anglijos karalius 1035–1040 m. Jo kilmė ir teisė į sostą buvo ginčytina: jis laikomas Danijos, Norvegijos ir iš dalies Švedijos karaliaus Kanuto Didžiojo sūnumi, kurio motina buvo Aelgifu iš Nortamptono. Istoriniai šaltiniai nevienareikšmiai dėl Aelgifu padėties – ji dažnai paminima kaip Cnuto partnerė ar palydovė, o ne visuomet kaip oficiali karalienė, todėl Haroldo statusas vyro palikuoniu sukėlė abejonių ir tarp to meto aristokratų, ir tarp vėlesnių kronikininkų.

Mirus Kanutei (1035 m. lapkričio 12 d.), teisę į abiejų karalysčių troną turėjo Haroldo pusbrolis Hartakanutas (Harthacnut), Kanuto ir karalienės Emmos Normandijos sūnus. Tačiau Harthakanutas negalėjo atvykti į Angliją ir būti iš karto karūnuotas, nes tuo pačiu laikotarpiu jo Danijos karalystei grėsė Norvegijos valdovo Magnuso I ir Švedijos karaliaus Anundo Jokūbo invazijos. Dėl to Harthacnut buvo formaliai laikomas paveldėtoju, o vietoje jo Anglijoje buvo paskirtas laikinasis valdymas (regentavimas). Šį sprendimą iškart lydėjo įtampa: regentavimą ir Haroldo įtvirtinimą kėlė ginčai tarp didikų – pasitaikė, kad Vesekso grafas Godvinas ir karalienė Emma tam prieštaravo arba laikėsi skirtingų pozicijų skirtingu laiku, o kitų įtakingų sričių didikai (ypač šiaurės ir rytų Anglijoje) rėmė Haroldo reikalavimus.

Haroldo valdžia nuo pat pradžių buvo nesutaikoma. 1036 m. įvyko incidentas, kai Emmos sūnus iš ankstesnės santuokos, princas Alfredas (Alfredas Aetelingas), bandė sugrįžti į Angliją ir buvo sugautas bei nužudytas; XXI a. istorikai ir viduramžių šaltiniai skirtingai aiškina, kam priskirti atsakomybę, tačiau tradiciškai Haroldo vardas minimas kaip vienas iš įtariamųjų arba kaip tas, kurio rėmėjai prisidėjo prie įvykių. Šis įvykis dar labiau paskatino priešiškumą tarp Emmaus rėmėjų ir Haroldo šalininkų.

Per savo valdžią Haroldas stengėsi įtvirtinti kontrolę per vietinius valdovus ir monetarinę politiką – iš jo monetų ir paskyrimų įmanoma spręsti, kad jis valdė gana praktiškai ir siekė stabilizuoti šalį po Kanuto eros. Nepaisant to, kronikos jį vaizdavo kaip priešininką Emmos bei Harthacnuto interesams, o vėlesnė anglų tradicija dažnai žymėjo jį kaip neteisėtą arba laikinos prieigos prie sosto simbolį.

Haroldas mirė Oksforde 1040 m. kovo 17 d., tuo metu, kai Harthacnut jau ruošėsi danų invazijai į Angliją. Po jo mirties sostą perėmė Hartakanutas, kuris atvyko į Angliją ir buvo pripažintas karaliumi. Haroldas buvo palaidotas Vestminsterio abatijoje. Jo trumpa valdžia paliko mišrų palikimą: vieni ją vertino kaip trumpalaikį sugyvenimo laikotarpį iki Harthacnuto sugrįžimo, kiti — kaip konfliktų ir intrigos etapą, kuris parodė, kiek nestabili buvo valdžia po Kanuto mirties.

Trumpas laiko juostos santrauka:

  • Apie 1015 – gimimas (tiksli data nežinoma).
  • 1035 – Kanuto mirtis; prasideda valdžios kova tarp Haroldo ir Harthacnuto.
  • 1036 – princas Alfredas žuvo grįžimo bandymo metu; padidėja įtampa tarp šalininkų.
  • 1035–1040 – Haroldo faktinė valdžia Anglijoje; monetariniai ir administraciniai veiksmai.
  • 1040 m. kovo 17 d. – mirtis Oksforde; palaidojimas Vestminsterio abatijoje; Harthacnuto atvykimas į sostą.

Istorinė Haroldo Harefooto reputacija priklauso nuo šaltinių: anglosaksiški kronikininkai ir Emmos šalininkai dažnai pabrėžia jo nelegitimumą ir sunkius veiksmus, tuo tarpu modernūs istorikai stengiasi atskirti faktines veiklas (monetarinė kontrolė, vietinių valdovų sutvirtinimas) nuo propagandinių apibūdinimų. Taip pat lieka neaišku, ar Haroldo veiksmuose buvo tiesioginis nusikalstamas nusikaltimas (pvz., Alfredo žudynės), ar tai labiau platesnių politinių konfliktų pasekmė.