Hartakanutas (Kanutas Kietasis, kartais Hardikanutas, Hardekanutė; daniškai Hardeknud) (g. apie 1018 m. – mirė 1042 m. birželio 8 d.) buvo 1035–1042 m. Danijos ir 1040–1042 m. Anglijos karalius. Jis buvo vienintelis Kanuto Didžiojo ir Emmos Normandijos sūnus.
Ankstyvieji metai ir kilmė
Hartakanutas gimė apie 1018 m. jo tėvo Kanuto Didžiojo ir motinos Emmos Normandijos šeimoje. Emma buvo Normandijos kunigaikščio duktė, todėl Hartakanuto kilmė siejo jį su Normandija ir Skandinavija. Po Kanuto mirties 1035 m. Hartakanutas paveldėjo Danijos karalystę, tačiau jo padėtį apsunkino artimųjų ir priešų ambicijos bei regioninė politinė kova.
Karaliavimas Danijoje ir konfliktas su Norvegija
Po tėvo mirties 1035 m. Hartakanutas tapo Danijos karaliumi ir buvo žinomas kaip Kanutas III. Tačiau tuo metu Skandinavijoje vyko ginčai dėl įtakos ir jūrų galios: Hartakanutas susidūrė su Norvegijos karaliaus Magnuso I ambicijomis, todėl negalėjo nedelsiant atplaukti į Angliją ir užimti ten paliktos valdžios po Kanuto. Dėl šių priežasčių Anglijoje laikinasis valdovas ir regentas tapo jo vyresnysis pusbrolis.
Haroldo Harefooto valdymas ir Hartakanuto sugrįžimas į Angliją
Anglijos regentu ir vėliau karaliumi 1035–1037 m. buvo Hartakanuto vyresnysis, nesantuokinis pusbrolis Haroldas Harefootas. 1037 m. Haroldas įsitvirtino kaip Anglijos karalius. Po kelių metų, kai Hartakanutas sureguliavo padėtį Skandinavijoje (Skandinavijoje) ir sutrukdė Magnuso įtakai, jis galėjo ruoštis įsiveržimui į Angliją. Kai Haroldas mirė 1040 m., Hartakanutas be didesnių kliūčių atvyko į Angliją ir taikiai susigrąžino sostą.
Valdymas, mokesčiai ir sukilimai
Hartakanutą laikė griežtu ir dažnai nepopuliariu valdovu. Siekdamas išlaikyti stiprią jūrų galią ir apmokėti laivyną, jis žymiai padidino mokesčius. Dėl mokesčių įtempta padėtis dar labiau paaštrėjo 1041 m., kai Vusterio gyventojai nužudė du karaliaus mokesčių rinkėjus. Į tai Hartakanutas atsakė smurtu ir miestą nusiaubė – šis įvykis paliko gilius žymes vietos atmintyje.
Legenda apie ponią Godivą, kuri nuoga jojo Koventrio gatvėmis, kad įtikintų vietos grafą sumažinti mokesčius, dažnai siejama su šiuo laikotarpiu; nors pati istorija gali būti senesnė ar vėliau pataisyta, jos siužetas atspindi visuomenės nepasitenkinimą sunkiais mokesčiais. Anglosaksų kronikoje apie Hartakanutą rašoma kritiškai: "Jis nieko karališko nenuveikė, kol valdė", – taip pabrėžiant, kad jo valdymas nepaliko reikšmingų teigiamų permainų Anglijai.
Edvardo Išpažinėjo grįžimas ir įpėdinybė
1041 m. Hartakanutas pakvietė savo pusbrolį Edvardo Išpažinėjo (jo motinos Emmos sūnaus su Etelredu Unready), kuris tuo metu buvo tremtyje Normandijoje. Edvardas grįžo į Angliją ir tapo vienu iš Hartakanuto patikimų patarėjų; manoma, kad karalius greičiausiai paskyrė jį savo įpėdiniu. Hartakanutas neturėjo teisėtų palikuonių — jis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų.
Mirtis, laidotuvės ir palikimas
Hartakanutas netikėtai mirė 1042 m. birželio 8 d. Lambete – pagal liudijimus jis "mirė stovėdamas prie savo gėrimo ir staiga krito ant žemės". Jo kūnas buvo palaidotas Vinčesterio katedroje, Hampšyre. Po jo mirties sostą perėmė Edvardas Išpažinėjas, kuris tapo Anglijos karaliumi ir įtvirtino Normandijos ryšius, galutinai pakeisdamas regiono politinę dinamiką.
Istorinė reikšmė
Hartakanuto valdymas pažymėtas kaip trumpas ir konfliktiškas: jis bandė išlaikyti savo šeimos jūrinę galią ir turtus, tačiau griežta mokesčių politika bei represiniai veiksmai prieš vietos gyventojus lėmė nepopuliarumą. Jo mirtis atvėrė kelią Edvardo Išpažinėjo valdymui, kuris vėliau turėjo reikšmingą įtaką Anglijos politinei raidai ir pasiruošimui Normandijos bei vikingų įtakos pokyčiams X–XI a. pabaigoje.