Edvardas Išpažinėjas — Anglijos karalius (1042–1066)
Sužinokite apie Edvardą Išpažinėją — Anglijos karalių (1042–1066): jo grįžimą iš Normandijos, karūnavimą, pretendentų kovas ir poveikį Anglo-saksų istorijai.
Edvardas Išpažinėjas (apie 1003 m. – 1066 m. sausio 5 d.) buvo Anglijos karalius nuo 1042 m. birželio 8 d. iki 1066 m. sausio 5 d. Jis buvo vienas paskutinių anglosaksų valdovų prieš Normandijos užkariavimą. Po jo mirties į sostą pretendavo keli pretendentai — tarp jų buvo Haroldas Godvinsonas, Viljamas iš Normandijos, Haraldas Hardrada ir jaunasis Edgardas — Edgaras Aetelingas. Kiekvienas iš jų teigė turėjęs tam tikrų pažadų ar pretenzijų į karūną, o ginčas dėl įpėdinystės tapo vienu iš veiksnių, vedusių į 1066 m. įvykius.
Ankstyvieji metai ir sugrįžimas į Angliją
Edvardas gimė kaip karaliaus Æthelredo Velykūno (Æthelred the Unready) ir Normandijos kunigaikštytės Emos (Emma of Normandy) sūnus. Dėl Danijos ir Normandijos intrigų šeima buvo priversta bėgti į Normandiją; ten Edvardas praleido didžiąją dalį savo jaunystės, užmegzdamas stiprius ryšius su Normandijos dvaru. Dėl šių ryšių Edvardui vėliau buvo priskiriamas palankumas Normandijai ir kai kurie jo sprendimai valdymo metais skatino normanų įtaką Anglijoje.
1041 m. anglosaksų didikai pakvietė Edvardą grįžti į Angliją. Jis tapo savo pusbrolio Hartaknoto namų šeimininku. Pasak anglosaksų kronikos, abu kartu buvo prisaikdinti karaliumi.
Karalystės pradžia ir valdymas
1042 m. birželio 8 d. mirus Hartaknutui, į sostą įžengė Edvardas. Anglosaksų kronikoje nurodoma, kokio populiarumo jis sulaukė įžengęs į valdžią: "Prieš jį [Hartakautą] palaidojant, visi žmonės Londone išrinko Edvardą karaliumi". Edvardas buvo karūnuotas Vinčesterio katedroje, vakarų saksų karališkojoje būstinėje, 1043 m. balandžio 3 d.
Valdymo metu Edvardas išsiskyrė savo religingumu ir siekiu stiprinti Bažnyčią. Jis remė dvasininkiją, kvietė į šalį Normandijos vienuolius ir dvasininkus, skyrė aukštas bažnytines pareigas normandams. Tačiau politinėje srityje Edvardas neretai buvo silpnas — didikų įtaka, ypač Godvinų šeimos, buvo didelė. Santykiai su Godvinų šeima kartais buvo įtempti: 1051–1052 m. kilo konfliktas, po kurio Godvinai laikinai išvyko į užsienį, bet greitai sugrįžo ir vėl įgavo stambiausią vaidmenį šalies politikoje. Edvardas vedė Edithą Godvinson, Godvino dukrą, bet pora neturėjo palikuonių, todėl klausimas dėl įpėdinystės tapo ypač opiu.
Westminsterio abatija, šventumas ir mirtis
Vienas iš svarbiausių Edvardo palikimo darbų yra Westminsterio abatija, kurios statyba ir atnaujinimas jam priskiriami. Abatija buvo konsekruota 1065 m. gruodžio pabaigoje ir tapo svarbia karūnavimų, laidotuvių bei kitų valstybinių apeigų vieta.
Edvardas buvo žinomas dėl savo asketizmo ir reputacijos kaip gailestingas bei pamaldus valdovas — už tai vėliau gavo epitetą „Išpažinėjas“ (angl. the Confessor). Jis buvo kanonizuotas 1161 m., ir jo kapas Vestminsterio abatijoje tapo piligrimystės vieta.
Edvardas mirė 1066 m. sausio pradžioje. Jo mirtis paliko karalių be aiškaus įpėdinio ir sukėlė rimtą konfliktą tarp pretendentų, kurių pasiryžimas laimėti sostą galiausiai atvedė prie 1066 m. Normandijos invazijos ir Anglijos valdymo pasikeitimo.
Paveldas ir istorinė reikšmė
- Edvardas paliko stiprią bažnytinę ir kultūrinę įtaką — Westminsterio abatija iki šiol yra vienas pagrindinių britų monarchijos simbolių.
- Jo sprendimai, ypač normandų skyrimas į svarbias pareigas, padidino Normandijos interesus Anglijoje ir vienu iš būdų paruošė sąlygas Viljamo (William) pretenzijai į sostą.
- Edvardo mirtis be palikuonių ir neaiški testamentinė praktika sukėlė grandininę reakciją: Haroldo Godvinsono karūnavimas, Haraldą Hardradą ir Viljamo invazijos — visa tai lėmė didžiuosius pokyčius Anglijos politinėje struktūroje 1066 m.
Edvardas Išpažinėjas istorijoje dažnai vertinamas dvejopai: vieni jį laiko šventu ir pamaldžiu valdovu, kiti — silpnu politiku, kurio sprendimai prisidėjo prie anglosaksų valdžios nuosmukio. Nepaisant interpretacijų, jo valdymo laikotarpis yra vienas svarbiausių pereinamųjų laikotarpių Anglijos istorijoje.
Paveldėjimas
Mirus Edvardui, Anglija liko be aiškaus įpėdinio. Haroldas Godinsonas 1063 m. sėkmingai vadovavo žygiams į Velsą. 1065 m. jis derėjosi su paveldėtais varžovais Nortumbrijoje, o 1066 m. sausį, mirus Edvardui, tapo karaliumi Haroldu II.
Normanai laikėsi pozicijos, kad Vilhelmas Užkariautojas buvo paskirtas įpėdiniu ir kad Haroldas buvo viešai pasiųstas pas jį kaip Edvardo pasiuntinys, kad praneštų jam apie Edvardo sprendimą. Tačiau Vilhelmo biografas Vilhelmas iš Puatjė pripažino, kad senasis karalius mirties patale Haroldui padovanojo karūną. Edvardui mirus, Haroldą patvirtino Witenagemot, kuris pagal anglosaksų teisę turėjo galutinę teisę perduoti karaliaus titulą.
Edvardas taip pat padarė savo vyriausiąjį sūnėną Edgarą Æthelingą savo įpėdiniu. Tačiau Edgaras neturėjo sekėjų tarp grafų: jis gyveno Vengrijoje ir buvo penkiolikos metų berniukas. Tai atvėrė kelią Haroldo karūnavimui ir dviejų pretendentų į sostą įsiveržimams: nesėkmingam Haraldo Hardrado įsiveržimui į šiaurę ir sėkmingam Vilhelmo Normandijos įsiveržimui.
1161 m. popiežius Aleksandras III Edvardą kanonizavo (paskelbė šventuoju) ir spalio 13 d. minimas jo atminimas.
Susiję puslapiai
- Haroldas Godinsonas
- Vilhelmas Užkariautojas
- Hastingso mūšis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo šventasis Edvardas Išpažinėjas?
A: Šventasis Edvardas Išpažinėjas buvo Anglijos karalius nuo 1042 m. birželio 8 d. iki 1066 m. sausio 4 d.
K: Kiek žmonių pretendavo į sostą po Edvardo mirties?
A: Po Edvardo mirties į sostą pretendavo keturi žmonės.
K: Kokį pažadą Edvardas davė kiekvienam iš pretendentų į sostą?
A: Edvardas kiekvienam iš jų pažadėjo, kad jie taps karaliais.
K: Kur Edvardas praleido daug metų, kol 1041 m. buvo pakviestas grįžti į Angliją?
A: Prieš pakviestas grįžti į Angliją 1041 m., Edvardas daug metų praleido Normandijoje.
K: Kam priklausė Edvardas, kai grįžo į Angliją?
Atsakymas: Edvardas tapo savo pusbrolio Hartaknuto namų šeimininku.
K: Kada Edvardas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi?
A: Edvardas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi Vinčesterio katedroje 1043 m. balandžio 3 d.
K: Kaip žmonės reagavo, kai Edvardas buvo karūnuotas karaliumi?
A: Anot anglosaksų kronikos, žmonės išrinko Edvardą karaliumi Londone dar prieš palaidojant Hartakutą, o tai rodo, kokio populiarumo jis sulaukė įžengęs į sostą.
Ieškoti