Edgaras Etlingas (taip pat Edgaras Æthelingas, apie 1051 m. – apie 1126 m.) buvo pretendentas į Anglijos sostą 1066 m. po Edvardo Išpažinėtojo mirties. Jį daug kas laikė tinkamu kandidatu, nes Edgaras buvo anglas ir Edmundo Geležinio anūkas — kilmė, kuri daugumai anglosaksų suteikė teisėtumo jausmą.

Šeima ir kilmė

Edgaras gimė apie 1051 m. Vengrijoje, nes jo tėvas tuo metu gyveno tremtyje. Kai Edgarui buvo penkeri, jo tėvas Edvardas tremtinys grįžo iš Vengrijos į Angliją kartu su šeima. Edvardas prieš tai buvo ištremtas iš šalies vikingų valdymo laikais ir jo grįžimas suteikė Etlingams galimybę pretenduoti į sosto paveldėjimą. Netrukus po sugrįžimo Edgaro tėvas paslaptingomis aplinkybėmis mirė — tai paliko jaunąjį Edgarą šeimos galvos vaidmenyje ir paveldėtojo statusu.

Jaunasis pretendentas 1066 m.

1066 m., po Edvardo Išpažinėtojo mirties, anglų diduomenė ir dalis visuomenės ieškojo teisėto įpėdinio. Kadangi Edgaras buvo kilęs iš anglosaksiškos karališkos linijos, jis tapo populiarus tarp anglų kaip potencialus monarchas. Tačiau Edgarui trūko kelių svarbių dalykų: didelės politinės įtakos, karinės paramos ir brandos — tuo metu jis buvo paauglys. Kadangi tuo pat metu veikė galingi pretendentai (pvz., Haroldas Godvinsonas ir Viljamas iš Normandijos), Edgaro padėtis liko silpna.

Po Hastingso ir pasipriešinimai normandams

Po slavų mūšio prie Hastings ir Haroldo žūties 1066 m., kai kurie anglosaksų vadovai trumpam palaikė Edgarą kaip teisėtą karalių, tačiau jo nebuvo pakankamai jėgos, kad būtų užkirstas kelias Viljamo (vėliau vadintojo Viljamu Užkariautoju) prasiveržimui. Edgaras niekada nebuvo vainikuotas. Vėlesniais metais jis dalyvavo keliuose pasipriešinimo epizoduose prieš normandų valdžią: 1068–1071 m. vyko sukilimai šiaurėje ir kitur, o 1069 m. Edgaras bendravo su danų pajėgomis ir dalyvavo veiksmuose prieš Normandijos valdžią; tai paskatino žiarias Viljamo represijas, žinomus kaip „Šiaurės niokojimas“ (Harrying of the North).

Pabėgimas į Škotiją ir grįžimas

Per nuolatines kovas Edgaras laikinai rado prieglobstį pas Škotijos karalių Malcolmą III — ten kaupiantis politinei paramai taip pat svariai vaidino jo šeimos ryšiai: Edgaro sesuo, vėliau žinoma kaip karalienė Margarita, susiejo gimines su Škotijos karalyste. Po tam tikrų derybų ir karinių veiksmų Edgaras galiausiai pasidavė ir priėmė santykinį taiką su normandais; nors jam buvo suteikta galimybė gyventi saugiau, jis niekada negrįžo į realią karališką valdžią.

Vėlesnis gyvenimas ir mirtis

Paskutinėse kronikose Edgaras pasirodo kaip asmuo, kuris gyveno santūriai, kartais dalyvavo dokumentuose ir teisinėse bylose bei gyveno tiek Anglijoje, tiek Škotijoje periodiškai. Nors jis liko svarbi simbolinė figūra anglosaksų tradicijai, reali galia ir statusas buvo labai sumažėję. Tiksli jo mirties data nežinoma — dauguma šaltinių mini, kad jis mirė maždaug 1126 m., tačiau kai kurie duomenys leidžia manyti, jog galėjo gyventi dar kelis paskutinius dešimtmečius XIV a. pradžioje minimos datų versijos neturi patikimų pagrindų.

Paveldas

  • Edgaras išliko istorijoje kaip paskutinis reikšmingas anglosaksiškos karališkos linijos pretendentas — simbolis prieš normandų valdžią.
  • Jo šeimos ryšiai su Škotija (ypač per seserį Margaretą) turėjo ilgalaikį poveikį Škotijos karališkajai dinastijai ir bažnytinėms pertvarkoms.
  • Edgaro likimas parodo, kaip greitai politinė realybė gali nuversti teisėtumo argumentus, kai trūksta karinės ir politinės paramos.

Apibendrinant, Edgaras Etlingas liko istorijoje kaip jaunas teisėtas pretendentas, kurio karališkumo teisėtumas prasilenkė su praktine galia — dėl to jis tapo labiau simboliu nei veikliu monarchu. Jo gyvenimas atspindi sudėtingą pereinamąjį laikotarpį Anglijos istorijoje, kai vietinė anglosaksiška tvarka buvo pakeista normandų valdymu.