Marija II — Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė (1662–1694)
Marija II — Anglijos, Škotijos ir Airijos protestantų karalienė, Viljamo III bendravaldė po Šlovingosios revoliucijos; stipri, įtakinga ir istoriškai reikšminga asmenybė.
Marija II (1662 m. balandžio 30 d. – 1694 m. gruodžio 28 d.) buvo Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė nuo 1689 m. iki mirties. Ji buvo protestantė ir į sostą pakilo po Šlovingosios revoliucijos, kurios metu buvo nuverstas jos tėvas, katalikas Jokūbas II ir VII. Marija valdė kartu su savo vyru Viljamu III ir II, o vėlesnėje populiariojoje literatūroje jų valdymas dažnai vadinamas "Viljamo ir Marijos" valdymu. Kai Viljamas būdavo Anglijoje, jis iš esmės dominavo bendroje valdyboje; tačiau Vilhelmo dažnų karinių kampanijų metu Marija tvarkė šalies reikalus pati ir veikė kaip pilnavertė valdovė.
Ankstyvoji gyvybė ir šeima
Marija gimė 1662 m. balandžio 30 d. Švento Jokūbo rūmuose Londone. Jos tėvas buvo Jokūbas, Jorko hercogas, o motina – jo pirmoji žmona ledi Anne Hyde. Ji buvo jų vyriausioji duktė. Marijos dėdė buvo Karolis II. Iš motinos pusės jos senelis buvo Edvardas Haidas, 1-asis Klarendono grafas, ilgą laiką buvęs Karolio II artimu patarėju. Nors jos motina pagimdė aštuonis vaikus, į pilnametystę sulaukė tik Marija ir jos jaunesnioji sesuo Ana.
Jorko hercogas 1668 ar 1669 m. perėjo į katalikybę, tačiau Marija ir Ana, Karolio II nurodymu, augo ir gavo protestantišką išsilavinimą. Marijos motina mirė 1671 m., o 1673 m. jos tėvas antrą kartą vedė – katalikę Mariją iš Modenos (Mariją Beatričę d'Este). Būdama jauna Marija palaikė artimą susirašinėjimą su Fransisa Apsli (Frances Apsley), Jokūbo II gudų prižiūrėtojo dukterimi, tačiau jos jauniems užuomazgoms flirtuoti atsakymo nebuvo.
Santuoka su Viljamu ir gyvenimas Olandijoje
Būdama 15 metų, ledi Marija susižadėjo su savo pirmuoju pusbroliu, protestantu Viljamu, Oranžo princu. Viljamas buvo karališkosios princesės Marijos ir Nasau princo Viljamo II sūnus. Iš pradžių Karolis II nenorėjo sutikti su šia santuoka: jis troško sąjungos su Prancūzija ir būtų pageidavęs, kad Marija ištekėtų už dauphino Liudviko, siekdamas katalikiško sosto įpėdinio. Dėl parlamento spaudimo Karolis galiausiai sutiko, manydamas, kad santuoka sumažins visuomenės priešiškumą jo dinastijai. Marija ir Vilhelmas susituokė Londone 1677 m. lapkričio 4 d.; tuo metu pranešama, kad Marija ceremonijos metu verkė, kas atspindėjo jos emocingumą ir susimąstymą dėl ateities.
Po santuokos Marija persikėlė į Nyderlandus, kur gyveno kaip Viljamo žmona. Olandai ją gerai priėmė: ji buvo žinoma kaip gyvybinga ir draugiška moteris, ištikima vyrui. Tačiau asmeninis gyvenimas nebuvo laimingas – santuoką kankino nevaisingumas: trys nėštumai baigėsi persileidimais arba gimdymu negyvo vaiko, o Viljamas ilgą laiką palaikė romaną su Elizabeta Viljers, viena iš Marijos pamergių. Vis dėlto vėliau poros santykiai pagerėjo ir Viljamas tapo šiltesnis Marijos atžvilgiu.
Karalienės pareigos ir politinė veikla
1688–1689 m. įvykusi Šlovingoji revoliucija paskatino Jogailos šeimos nuvertimą: Viljamas su kariuomene atplaukė į Angliją, Johūbas II pabėgo, ir Parlamentas 1689 m. pakvietė Vilhelmą ir Mariją priimti karališkąją valdžią. Jie priėmė sostą kaip bendri monarchai, o Konvencijos Parlamentas nustatė specialią teisinių sąlygų sistemą, kuri apribojo monarcho galias.
Per jų valdymo pradžią buvo priimti svarbūs teisės aktai, kurie pakeitė santykį tarp karaliaus ir Parlamento. 1689 m. priimtas Bill of Rights (Teisių aktas) ribojo monarcho savivalę, patvirtino Parlamento laisves ir nustatė konstitucijos elementus, kurie ilgainiui padėjo formuoti parlamentarines tradicijas. Tuo pačiu laikotarpiu priimtas ir 1689 m. Toleration Act, suteikęs ribotas laisves tam tikroms protestantų grupėms.
Marija buvo ypač aktyvi Anglikonų bažnyčioje ir, kartu su Viljamu, laikinai ėmėsi aukščiausiojo valdovo pareigų Bažnyčios atžvilgiu. Kai Viljamas išvykdavo į karinius žygius (ypač 1690–1692 m. dėl Naujojo karo ir kampanijų Airijoje bei žygių Europoje), Marija dažnai ėjo karalienės regentės vaidmenį: ji pirmininkavo karališkuosiuose patarėjų susirinkimuose, tvarkė vyriausybės reikalus, priiminėjo dokumentus ir sprendė skubius valstybinius klausimus. Šie veiksmai parodė jos politinį gebėjimą ir autoritetą.
Charakteris, sveikata ir mirtis
Marija buvo vertinama už savo pareigingumą, religingumą ir demokratišką, bet tvirtą valią. Politikoje ji dažnai dalinosi valdžia su Viljamu, bet tuo pačiu priklausė nuo jo paramos ir strateginių sprendimų. Poros valdymas buvo bendradarbiavimu pagrįstas santykis, nors ne visada be įtampos, ypač dėl dinastinių neramumų ir šeimos santykių (ypač su seserimi Ana).
1694 m. gruodžio 28 d. Marija mirė nuo raupų. Jai mirus, Viljamas liko vienintelis valdovas. Marijos mirtis paliko didelį vakuumą tiek šeimyniniame gyvenime, tiek politikoje; vėliau po Viljamo mirties sostą paveldėjo jos sesuo Ana.
Paveldas
Marija II yra prisimenama kaip svarbi figūra Anglijos, Škotijos ir Airijos konstitucinėje transformacijoje. Jos ir Viljamo valdymo metu priimti dokumentai ir politinės praktikos ženkliai sumažino absoliutinės monarchijos galias ir stiprino Parlamento įtaką. Marija paliko įspūdį kaip padori, religinga ir pareiginga valdovė, kuri, net ir būdama kartu su galingesniu politiniu partneriu, gebėjo vadovauti valstybės reikalams ir palikti reikšmingą istorijos pėdsaką.
Šlovingoji revoliucija
1685 m. mirus Karoliui II ir nesusilaukus teisėtų vaikų, Jorko hercogas tapo Anglijos ir Airijos karaliumi Jokūbu II. Jis taip pat tapo Jokūbu VII Škotijoje. Jis stengėsi suteikti religijos laisvę ne anglikonams. Tai jis padarė karališkuoju dekretu pripažindamas parlamento aktus negaliojančiais. Visuomenei tai nepatiko. Keletas protestantų politikų ir didikų jau 1687 m. pradėjo derybas (bandė susitarti diskusijų būdu) su Marijos vyru. 1688 m. gegužę Jokūbas privertė anglikonų dvasininkus perskaityti Indulgencijos deklaraciją. Indulgencijos deklaracija buvo pareiškimas, kuris suteikė religinę laisvę tiems, kurie nesutiko su Anglikonų bažnyčia. Dėl to Jokūbas tapo daug mažiau populiarus. Protestantai dar labiau išsigando, kai jo žmona Marija iš Modenos 1688 m. birželį pagimdė sūnų Džeimsą Pranciškų Edvardą. Jie baiminosi, nes sūnus, kitaip nei Marija ir Ana, bus auklėjamas kaip katalikas. Kai kurie kalbėjo, kad berniukas buvo slapta įneštas į karalienės kambarį lovoje šildomoje keptuvėje vietoj jos negyvo gimusio kūdikio. Šiai istorijai pagrįsti nebuvo tvirtų įrodymų, tačiau Marija viešai abejojo berniuko teisėtumu. Ji nusiuntė savo seseriai Anai sąrašą įtartinų klausimų apie berniuko gimimą.
Birželio 30 d. Nemirtingoji septyniukė slapta paprašė Vilhelmo, kuris buvo Nyderlanduose su Marija, atvykti į Angliją su kariuomene. Vilhelmas, kuris pavydėjo Marijai jos padėties ir valdžios, iš pradžių nenorėjo vykti. Tačiau Marija pasakė Viljamui, kad jai nerūpi politinė galia. Ji pasakė, kad "bus tik jo žmona ir padarys viską, kas nuo jos priklauso, kad jis taptų karaliumi visam gyvenimui".
Viljamas sutiko pulti. Jis pareiškė, kad Jokūbo naujagimis sūnus yra "apsimestinis Velso princas". Jis taip pat pateikė sąrašą, ko nori Anglijos žmonės, ir pasakė, kad nori tik "laisvo ir teisėtai susirinkusio parlamento". Olandų kariuomenė, kurią spalio mėn. atgręžė audra, išsilaipino lapkričio 5 d. Anglijos kariuomenė ir laivynas perėjo pas Vilhelmą. Tuo metu Anglijos žmonių pasitikėjimas Jokūbu buvo labai menkas. Jie net nebandė gelbėti savo karaliaus. Gruodžio 11 d. karalius bandė pabėgti, bet jam nepavyko. Gruodžio 23 d. jis vėl bandė pabėgti. Šis antrasis bandymas buvo sėkmingas, ir Jokūbas pabėgo į Prancūziją. Ten jis gyveno tremtyje iki pat savo mirties.
Nors Marija liūdėjo dėl tėvo nušalinimo, Viljamas liepė jai atvažiavus į Londoną atrodyti laimingai. Dėl to žmonės manė, kad ji tėvui elgiasi šaltai. Džeimsas taip pat manė, kad dukra jam neištikima. Tai labai skaudino Mariją.
1689 m. Oranžo princo sušauktas Susirinkimo parlamentas susirinko aptarti, ką reikėtų daryti. Viljamas Oranietis jautėsi nepatogiai dėl savo padėties. Jis norėjo valdyti kaip karalius, o ne tik kaip karalienės vyras. Vienintelis bendros monarchijos pavyzdys buvo iš XVI a. Tai buvo karalienė Marija I ir Ispanijos princas Pilypas. Kai jie susituokė, buvo sutarta, kad princas Pilypas ims karaliaus titulą. Tačiau Pilypas II buvo karalius tik žmonos gyvenimo laikotarpiu. Jis taip pat neturėjo daug valdžios. Vilhelmas norėjo likti karaliumi net ir po žmonos mirties. Kai kurie svarbūs žmonės siūlė padaryti Mariją vienintele valdove. Tačiau Marija, kuri buvo ištikima savo vyrui, atsisakė.
1689 m. vasario 13 d. Parlamentas priėmė Teisių deklaraciją. Šioje deklaracijoje buvo teigiama, kad Jokūbas, 1688 m. gruodžio 11 d. bandydamas pabėgti, atsisakė valdžios, todėl niekas tuo metu nebuvo karalius. Paprastai įpėdinis būtų buvęs vyriausias Džeimso sūnus Džeimsas Pranciškus Edvardas. Tačiau parlamentas vietoj to pasiūlė karūną Viljamui ir Marijai kaip bendriems valdovams. Tačiau buvo pridurta, kad "vienintelis ir visiškas karališkosios (karališkosios) valdžios vykdymas gali būti tik minėtame Oranžo princui ir princesei ir vykdomas minėtų princo ir princesės vardu jų bendro gyvenimo metu". Vėliau deklaracija buvo išplėsta, kad iš jos būtų išbraukti visi katalikai. Taip buvo padaryta todėl, kad "patirtis parodė (atrado), jog šios protestantiškos karalystės saugumui ir gerovei prieštarauja (neatitinka), kad ją valdytų princas papistas".
1689 m. balandžio 11 d. Vestminsterio abatijoje Viljamas ir Marija buvo karūnuoti kartu. Paprastai karūnacijas vykdė Kenterberio arkivyskupas. Tačiau tuometinis arkivyskupas Viljamas Sankroftas (William Sancroft) manė, kad Jokūbo II pašalinimas buvo neteisingas. Todėl vietoj jo juos karūnavo Londono vyskupas Henris Komptonas. Karūnavimo dieną Škotijos valdovų susirinkimas pagaliau paskelbė, kad Jokūbas nebėra Škotijos karalius. Viljamui ir Marijai buvo pasiūlyta atskira Škotijos karūna. Taip atsitiko todėl, kad abi karalystės buvo sujungtos tik 1707 m. priėmus unijos aktus. Gegužės 11 d. jie sutiko.
Net ir po to, kai tai buvo paskelbta, Škotijoje Jokūbas vis dar buvo stipriai palaikomas. Džonas Grehemas iš Klivhauzo, Dandžio grafas, subūrė kariuomenę ir liepos 27 d. iškovojo pergalę prie Killiecrankie. Tačiau Dandžio kariuomenė patyrė didelių nuostolių, o jis mūšio pradžioje buvo sunkiai sužeistas. Tai sustabdė vienintelį veiksmingą pasipriešinimą Vilhelmui, ir sukilimas buvo greitai numalšintas. Kitą mėnesį Dunkeldo mūšyje buvo patirtas didelis pralaimėjimas.
Taisyklė
1689 m. gruodį Parlamentas priėmė vieną svarbiausių dokumentų Anglijos istorijoje. Tai buvo Teisių bilis. Šia priemone parlamentui ir žmonėms buvo suteiktos kelios teisės. Be kita ko, joje buvo skelbiama, kad suverenas negali laužyti parlamento priimtų įstatymų, reikalauti mokesčių, jei parlamentas nesutinka, taikos metu rinkti kariuomenės, jei parlamentas nesutinka, ir bausti parlamento rūmų narių už tai, ką jie pasakė per diskusijas.
Mirus Vilhelmui III arba Marijai II, valdžią turėjo tęsti kitas iš jų. Po jų monarchu būtų tapęs bet kuris iš jų vaikų. Po vaikų būtų Marijos sesuo Ana ir jos vaikai. Paskutiniai būtų bet kurie Vilhelmo III vaikai, kurių jis galėjo turėti iš bet kurios vėlesnės santuokos.
Nuo 1690 m. Viljamas dažnai būdavo išvykęs iš Anglijos, iš pradžių kovodamas su jakobinais Airijoje. Kol vyras buvo išvykęs, Marija rūpinosi valdymu. Ji buvo tvirta valdovė ir įsakė savo dėdei Henriui Haidui, antrajam Klarendono grafui, sėsti į kalėjimą už bandymą grąžinti Jokūbą II į sostą. 1692 m. dėl panašių priežasčių ji atleido ir į kalėjimą pasodino Džoną Čerčilį, 1-ąjį Marlboro hercogą. Dėl to ji tapo daug mažiau populiari. Tai taip pat pakenkė jos santykiams su seserimi Anne. Anai didelę įtaką darė Čerčilio žmona Sara. Ji pasirodydavo teisme kartu su Sara ir palaikydavo Čerčilį, o tai labai supykdė Mariją. Ji pareikalavo, kad Anne priverstų Sarą išvykti. Po to Marija nesilankė pas Anne nėštumo metu. Po kūdikio gimimo Marija vis dėlto aplankė Anne, tačiau laiką leido barama Anne už jos draugystę su Sara. Seserys daugiau niekada viena kitos nematė.
1692 m. Vilhelmas sutriuškino airių jakobitus, tačiau tęsė kampanijas toli nuo Anglijos ir pradėjo karą su Prancūzija Nyderlanduose. Kai Viljamas buvo išvykęs, Marija veikė savo vardu, bet jo patarimu. Kai jis buvo Anglijoje, Marija niekada nesikišo į politinius reikalus, kaip buvo sutarta Teisių bilyje. Tačiau ji įsitraukė į Bažnyčios reikalus, ir visi bažnytiniai reikalai ėjo per jos rankas.
1694 m. gruodžio 28 d. Marija mirė nuo raupų Kensingtono rūmuose. Ji buvo palaidota Vestminsterio abatijoje. Jai mirus Henris Purcelis buvo pakviestas parašyti jos laidotuvių muziką, pavadintą "Muzika karalienės Marijos laidotuvėms". Vilhelmas vis labiau priklausė nuo Marijos, todėl labai nuliūdo, kai ji mirė. Pranešama, kad jis pasakė, jog "iš laimingiausio" jis "dabar taps nelaimingiausiu padaru žemėje".
Palikimas
Po Marijos II mirties Vilhelmas III toliau valdė kaip karalius. Paskutinis gyvas princesės Anos vaikas Viljamas, Glosterio hercogas, mirė 1700 m. liepą. Parlamentas matė, kad Viljamas daugiau vaikų neturės. Dėl šios priežasties jis priėmė 1701 m. Atsiskaitymo aktą. Po Anos karūna turėjo atitekti artimiausiai protestantų giminaitei Sofijai, Hanoverio kurfiurstei, ir jos protestantų įpėdiniams. Kai 1702 m. Vilhelmas III mirė, jo įpėdine tapo Anne. Ją pakeitė kurfiurstės Sofijos sūnus Jurgis I.
1693 m. Marija skyrė pinigų Viljamo ir Marijos koledžui (dabartiniame Viljamsburge, Virdžinijos valstijoje). Ji taip pat įsteigė Karališkąją jūrininkų ligoninę Grinviče.
Šiuolaikiniai portretai
- 1969 m. mini seriale "Pirmieji Čerčiliai" Mariją vaidina Lisa Daniely
- 1992 m. filme Orlando, Mary vaidina Sarah Crowden
- 1995 m. filme "Anglija, mano Anglija" vaidina Rebecca Front
- 2005 m. filme "Džentelmenų lygos apokalipsė" vaidina Victoria Wood
Titulas, stiliai, garbės vardai ir ginklai
Pavadinimai ir stiliai
- 1662 m. balandžio 30 d. - 1689 m. vasario 13 d.: Jos Didenybė ledi Marija
- 1677 m. lapkričio 4 d. - 1689 m. vasario 13 d.: Jos Didenybė Oranžinė princesė
- 1689 m. vasario 13 d. - 1694 m. gruodžio 28 d.: Jos Didenybė Karalienė
Vilhelmas III ir Marija II, pradėdami valdyti, vadinosi "Vilhelmas ir Marija, iš Dievo malonės Anglijos, Prancūzijos ir Airijos karalius ir karalienė, tikėjimo gynėjai ir t. t.". 1689 m. balandžio 11 d. Škotijos estai pripažino juos valdovais. Nuo tada Viljamas ir Marija vadinosi "Viljamas ir Marija, iš Dievo malonės Anglijos, Škotijos, Prancūzijos ir Airijos karalius ir karalienė, tikėjimo gynėjai ir t. t.".
Ginklai
Karalius ir karalienė naudojo šiuos ginklus: (Prancūzijai) ir Gules trys liūtai, einantys paskui save ir saugantys blyškiame Or (Anglijai); II Or besišypsantis liūtas, esantis tresūroje su flory-counter-flory Gules (Škotijai); III Azure arfa Or su stygomis Argent (Airijai); bendras herbas Azure billetty ir besišypsantis liūtas Or (Oranžo-Nasau rūmams).
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Marija II?
A: Marija II buvo Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė nuo 1689 m. iki mirties. Ji buvo protestantė ir tapo karaliene po Šlovingosios revoliucijos, po kurios buvo nuverstas jos tėvas katalikas Jokūbas II ir VII.
K. Kaip Marija tapo karaliene?
A: Marija tapo karaliene po Šlovingosios revoliucijos, per kurią buvo nuverstas jos tėvas katalikas Jokūbas II ir VII.
K: Kokia ji buvo valdovė?
A: Marija buvo stipri, tvirta ir veiksminga valdovė. Didžiąją dalį savo galių ji atidavė vyrui, tačiau jis buvo labai nuo jos priklausomas.
K: Kas buvo Marijos tėvai?
A: Marijos tėvas buvo Jokūbas, Jorko hercogas, o motina - jo pirmoji žmona ledi Anne Hyde. Jos dėdė buvo Karolis II, o senelis iš motinos pusės - Edvardas Haidas, 1-asis Klarendono grafas, kuris ilgą laiką buvo Karolio vyriausiasis patarėjas.
K. Už ko Čarlzas norėjo, kad Marija ištekėtų?
A: Iš pradžių Karolis norėjo, kad Marija ištekėtų už Prancūzijos sosto įpėdinio Liudviko de Dofino, nes norėjo, kad Anglija draugautų su Prancūzija, ir norėjo, kad sosto įpėdinis būtų katalikas. Tačiau, spaudžiama parlamento, vėliau ji sutiko ištekėti už Viljamo, Oranžo princo.
Kada jie susituokė?
A: Marija ir Viljamas susituokė 1677 m. lapkričio 4 d. Londone. Pasakojama, kad Marija verkė per visą ceremoniją.
K:Kokie buvo jų santykiai?
A:Marija labai mylėjo Viljamą, tačiau jų santuoka dažnai buvo nelaiminga dėl persileidimų ar negyvų kūdikių gimimo.Viljamas ilgą laiką palaikė romaną su Elžbieta Viler (Elizabeth Villiers), viena iš Marijos būsimų motinų, tačiau galiausiai vėl su ja suartėjo.
Ieškoti