Modenos Marija (Maria Beatrice Eleonora Anna Margherita Isabella d'Este; 1658 m. spalio 05 d. [1658 m. rugsėjo 25 d.] – 1718 m. gegužės 7 d. [1718 m. balandžio 26 d.]) buvo Anglijos, Škotijos ir Airijos karalienė konsortė. Ji tapo antrosios karaliaus Jokūbo II žmona. Marija buvo uoli katalikė, 1673 m. ištekėjo už Jokūbo, Jorko hercogo (būsimojo Jokūbo II), kuris buvo jaunesnysis Karolio II brolis. Marija asmeniškai mažai domėjosi politika ir buvo plačiai žinoma dėl savo religingumo bei atsidavimo šeimai; kartu ji pagimdė kelis vaikus, iš kurių du sulaukė pilnametystės — dukterį Luizą Mariją ir sūnų Džeimsą Pranciškų Edvardą Stiuartą, istorijoje pramintą „senuoju pretendentu“.

Ankstyvieji metai ir santuoka

Marija gimė kaip Italijos Modenos kunigaikštystės princesė, kilusi iš Este šeimos; jos motina buvo Martinozzi šeimos narė, kuri turėjo ryšių su Prancūzijos politiniu gyvenimu. Santuoka su Jorko hercogu 1673 m. turėjo politinį atspalvį — ji sutvirtino katalikišką santuokų tinklą ir turėjo užtikrinti dinastijos tęstinumą.

Vaikai ir gimdymo skandalas

Marija pagimdė sūnų 1688 m., tačiau jo gimimas sukėlė didelį skandalą Anglijoje. Daugelis anglikonų ir politinių priešininkų kėlė įtarimą, kad kūdikis neva nebuvo Marijos biologinis sūnus, o slapta įneštas į gimdymo kambarį (vadinamasis „warming pan“ — šildytuvo siužetas). Ši gandų banga smarkiai sumažino karaliaus Jokūbo autoritetą. Slaptosios tarybos tyrimas paskelbė, kad istorija yra melaginga, tačiau įtarimai ir įtampa prisidėjo prie Šlovingosios revoliucijos.

Šlovingoji revoliucija ir tremtis

1688 m. karalių Jokūbą II nuvertė jo duktė Marija ir jos vyras Viljamas III Oranietis; po to Modenos Marija, kurią jakobitai vadino „karaliene virš vandens“, buvo priversta bėgti. Ji su šeima atsikėlė į Prancūziją ir gyveno Saint-Germain-en-Laye pilyje, kurią jiems skyrė Prancūzijos Liudvikas XIV. Marijos religingumas ir manieros patiko kai kuriems Liudviko dvarininkams, tačiau politikos ir karinės krypties klausimais daugelis dvarininkų Jokūbą laikė mažiau įtakingu.

Gyvenimas tremtyje ir regentūra

Prancūzijoje Marija dalį laiko praleisdavo aplink jautrius dinastinius reikalus: jakobitų stovykloje ji buvo svarbi figūra kaip karalienė ir kaip motina pretendentui. Po Jokūbo II mirties 1701 m., jakobitai oficialiai pripažino jų sūnų Džeimsą Pranciškų Edvardą karaliumi — jis buvo per mažas, kad pats valdytų, todėl Marija ėjo regentės pareigas bei rūpinosi jo teisiniais ir politiniais reikalais, kol jis pasieks pilnametystę.

Šeimos gyvenimas tremtyje buvo sunkiu laikotarpiu: po karo ir diplomatinių derybų, ypač po Utrechto sutarties, Prancūzija palaipsniui nutraukė oficialią paramą jakobitams, todėl egzilė gyveno sunkiau. Be to, Marija patyrė asmeninių netekčių — jos dukra Luiza Marija mirė nuo raupų), o šeimos padėtis tapo dar trapesnė.

Vėlesni metai ir mirtis

Po vyro mirties Marija daug laiko praleido maldoje ir aplink vienuolėmis Chaillot vienuolyne, kur ieškojo dvasinio paguodos. Ji sirgo ir galiausiai 1718 m. mirė nuo krūties vėžio. Nors jos politinė įtaka nevystėsi taip, kaip daugelis tikėjosi, prancūzai dažnai prisiminė ją kaip dievobaimingą moterį, atsidavusią šeimai ir tikėjimui.

Paveldas

  • Modenos Marija išliko svarbi jakobitų simbolika — jos palaikymas sūnui ir ištikimybė dinastijai prisidėjo prie ilgalaikio pretendentų kulto.
  • Gimdymo skandalas ir jo pasekmės tapo vienu iš lemiamų veiksnių, paskatinusių 1688 m. įvykius ir monarchijos kaitą Britanijoje.
  • Jos gyvenimas tremtyje atspindi, kaip dinastiniai ir religijos konfliktai XVII–XVIII a. formavo Europos politiką.

Trumpai tariant, Modenos Marija buvo religinga ir lojali karalienė bei motina, kurios asmeninė istorija ir gimdyto sūnaus klausimas turėjo reikšmingą poveikį Britanijos politinei raidai. Jos gyvenimo pabaiga Prancūzijoje paliko atmintį apie ištikimybę ir asmeninę kančią dėl prarastos karalystės.