Šlovingoji revoliucija – 1688–1689 m. įvykis Anglijos ir Škotijos istorijoje, po kurio pasikeitė karūnos ir Parlamento santykis. Daugelis protestantų nusivylė karaliaus Jokūbo II politika: jis skyrė didesnę teisę katalikams užimti aukštas pareigas, bandė apeiti Parlamentą ir priimti religines laisves katalikams, kas daugeliui buvo suvokiama kaip grėsmė tradicinei protestantinei tvarkai. Dėl to angliškieji politiniai veikėjai pakvietė protestantą Vilhelmą III Oranžiniškąjį-Nasau perimti valdžią. Viljamas buvo karaliaus Jokūbo II sūnėnas ir Marijos pirmasis pusbrolis; jis atvyko į Angliją kartu su žmona, karaliene Marija (Jokūbo II dukra). Karalius Jokūbas, susidūręs su vis augančiu priešiškumu, išvyko į Prancūziją.
Po Viljamo atvykimo ir Jokūbo pabėgimo Parlamentas 1689 m. priėmė Teisių bilį, kuriuo buvo aiškiai apribotos karaliaus galios ir įtvirtintos Parlamento teisės. Tai padėjo Anglijai tapti konstitucine monarchija, kurioje valdžia yra ribojama įstatymų ir kur Parlamento sprendimai turi lemiamą reikšmę.
Priežastys
Viena pagrindinių revoliucijos priežasčių buvo baimė dėl katalikų įtakos valstybės reikalams ir galimos absolutistinės valdžios atkūrimo. Pokyčius paskatino ir 1688 m. gimęs Jokūbo sūnus — tai reikštų ilgalaikę katalikišką dinastiją. Politinės ir religinės baimės paskatino grupę įtakingų angliškųjų veikėjų pakviesti Vilhelmą įsikišti.
Eiga
Vilhelmas išsilaipino Anglijoje 1688 m. lapkričio mėn. Jo atsiradimas šalyje išprovokavo daug karališkųjų pajėgų persigrupavimo į Vilhelmo pusę; o kai karalius Jokūbas prarado daug paramos, jis pasirinko pasitraukti į užsienį. Revoliucija Anglijoje vyko gana sparčiai ir palyginti mažai kraujo praliego; todėl ji ir gavo epitetą „šlovingoji“. Tuo tarpu Škotijoje ir Airijoje pasipriešinimas tęsėsi — Airijoje įvyko ilgesnis Vilhelmo ir Jokūbo šalininkų karinis konfliktas (vadinamasis vilhelmitų karas). Jokūbas II mėgino atkurtis su Prancūzijos pagalba, bet pastangos nesėkmingos.
Pasekmės ir reikšmė
Teisių bilis (Bill of Rights, 1689) nustatė svarbias principines normas: karalius negalėjo nutraukti Parlamento šaukimų, įvesti mokesčių arba palaikyti kariuomenės be Parlamento sutikimo; Parlamentas įgijo didesnę kontrolę ir teisę nustatyti valdžios ribas. Netrukus priimtas ir Tolerancijos aktas, suteikęs religinių laisvių kai kurioms protestantų denominacijoms (katalikams jis netaikė). Ilgalaikė revoliucijos įtaka buvo ta, kad britų valdymo sistema ėmė krypti į parlamentinę, konstitucinę formą, kuri vėliau tapo pavyzdžiu įvairiems demokratiniams pokyčiams Europoje ir Amerikoje. Vėlesniais dešimtmečiais šie pokyčiai buvo papildyti kitais teisės aktais (pvz., 1701 m. priimtu įpėdinystės aktu), kurie dar labiau reglamentavo karališkosios valdžios paveldėjimą ir religinius apribojimus.
Santrauka: 1688 m. Šlovingoji revoliucija buvo reikšmingas posūkis Britanijos istorijoje: ji nuvertė karalių Jokūbą II, atvedė į valdžią Vilhelmą III ir Mariją, ir įtvirtino Teisių bilį — pagrindą, ant kurio vėliau susiformavo moderni konstitucinė monarchija.
