Šlovingoji revoliucija

Pagrindinė informacija

Iš pažiūros tai istorija apie religiją. Tačiau tai taip pat pasakojimas apie monarcho ir parlamento pusiausvyrą. Pilietinis karas kilo dėl to, kad Karolis I bandė valdyti kaip absoliutus monarchas. Karolis II buvo priimtas atgal, nes sutiko apriboti savo galias. Tačiau jo brolis Jokūbas II aiškiai parodė, kad nori susigrąžinti absoliučią valdžią, kurią turėjo jų tėvas Karolis I.

1685 m. mirus Karoliui II ir nesusilaukus teisėtų vaikų, jo brolis Jorko hercogas tapo Anglijos ir Airijos karaliumi Jokūbu II. Jis taip pat tapo Jokūbu VII Škotijoje. Jis stengėsi suteikti religijos laisvę ne anglikonams. Tai jis padarė karališkuoju dekretu pripažindamas parlamento aktus negaliojančiais. Visuomenei tai nepatiko. Keletas protestantų politikų ir didikų jau 1687 m. pradėjo kalbėtis su Marijos vyru. 1688 m. gegužę Jokūbas privertė anglikonų dvasininkus perskaityti Indulgencijos deklaraciją. Indulgencijos deklaracija buvo pareiškimas, kuris suteikė religinę laisvę tiems, kurie nesutiko su Anglikonų Bažnyčia. Dėl to Jokūbas tapo daug mažiau populiarus.

Protestantai dar labiau išsigando, kai Jokūbo žmona Marija iš Modenos 1688 m. birželį pagimdė sūnų Jokūbą Pranciškų Edvardą. Jie bijojo, nes sūnus, kitaip nei Marija ir Ana, bus auklėjamas kaip katalikas. Kai kas kalbėjo, kad berniukas buvo slapta įneštas į karalienės kambarį lovoje šildomoje keptuvėje vietoj jos negyvo gimusio kūdikio. Šiai istorijai pagrįsti nebuvo tvirtų įrodymų, tačiau Marija viešai abejojo berniuko teisėtumu. Ji nusiuntė savo seseriai Anai sąrašą įtartinų klausimų apie berniuko gimimą.

Sąmokslas

Birželio 30 d. Nemirtingoji septyniukė slapta paprašė Vilhelmo, kuris buvo Nyderlanduose su Marija, atvykti į Angliją su kariuomene. Vilhelmas, kuris pavydėjo Marijai jos padėties ir valdžios, iš pradžių nenorėjo vykti. Tačiau Marija pasakė Viljamui, kad jai nerūpi politinė galia. Ji pasakė, kad "bus tik jo žmona ir padarys viską, kas nuo jos priklauso, kad jis taptų karaliumi visam gyvenimui".

Viljamas sutiko pulti. Jis pareiškė, kad Jokūbo naujagimis sūnus yra "apsimestinis Velso princas". Jis taip pat pateikė sąrašą, ko nori Anglijos žmonės, ir pasakė, kad nori tik "laisvo ir teisėtai susirinkusio parlamento". Olandų kariuomenė, kurią spalio mėn. atgręžė audra, išsilaipino lapkričio 5 d. Anglijos kariuomenė ir laivynas perėjo pas Vilhelmą. Tuo metu Anglijos žmonių pasitikėjimas Jokūbu buvo labai menkas. Jie net nebandė gelbėti savo karaliaus. Gruodžio 11 d. karalius bandė pabėgti, bet jam nepavyko. Gruodžio 23 d. jis vėl bandė pabėgti. Šis antrasis bandymas buvo sėkmingas, ir Jokūbas pabėgo į Prancūziją. Ten jis gyveno tremtyje iki pat savo mirties.

Nors Marija liūdėjo dėl tėvo nušalinimo, Viljamas liepė jai atvažiavus į Londoną atrodyti laimingai. Dėl to žmonės manė, kad ji tėvui buvo šalta. Džeimsas taip pat manė, kad dukra jam neištikima. Tai labai skaudino Mariją.

1689 m. Oranžo princo sušauktas Susirinkimo parlamentas susirinko aptarti, ką reikėtų daryti. Viljamas Oranietis jautėsi nepatogiai dėl savo padėties. Jis norėjo valdyti kaip karalius, o ne tik kaip karalienės vyras. Vienintelis bendros monarchijos pavyzdys buvo iš XVI a. Tai buvo karalienė Marija I ir Ispanijos princas Pilypas. Kai jie susituokė, buvo sutarta, kad princas Pilypas ims karaliaus titulą. Tačiau Pilypas II buvo karalius tik žmonos gyvenimo laikotarpiu. Jis taip pat neturėjo daug valdžios. Vilhelmas norėjo likti karaliumi net ir po žmonos mirties. Kai kurie svarbūs žmonės siūlė padaryti Mariją vienintele valdove. Tačiau Marija, kuri buvo ištikima savo vyrui, atsisakė.

Parlamento aktai

1689 m. vasario 13 d. Parlamentas priėmė Teisių deklaraciją. Šioje deklaracijoje buvo teigiama, kad Jokūbas, 1688 m. gruodžio 11 d. bandydamas pabėgti, atsisakė valdžios, todėl niekas tuo metu nebuvo karalius. Paprastai įpėdinis būtų buvęs vyriausias Džeimso sūnus Džeimsas Pranciškus Edvardas. Tačiau parlamentas vietoj to pasiūlė karūną Viljamui ir Marijai kaip bendriems valdovams. Tačiau buvo pridėta, kad "vienintelis ir visiškas karališkosios (karališkosios) valdžios vykdymas gali būti tik minėto Oranžo princo ir princesės vardu jų bendro gyvenimo metu". Vėliau deklaracija buvo išplėsta, kad iš jos būtų išbraukti visi katalikai. Taip buvo padaryta todėl, kad "Patirtis parodė (atrado), jog šios protestantiškos karalystės saugumui ir gerovei prieštarauja (neatitinka), kad ją valdytų princas papistas".

1689 m. balandžio 11 d. Vestminsterio abatijoje Viljamas ir Marija buvo karūnuoti kartu. Paprastai karūnacijas vykdė Kenterberio arkivyskupas. Tačiau tuometinis arkivyskupas Viljamas Sankroftas (William Sancroft) manė, kad Jokūbo II pašalinimas buvo neteisingas. Todėl vietoj jo juos karūnavo Londono vyskupas Henris Komptonas. Karūnavimo dieną Škotijos valdovų susirinkimas pagaliau paskelbė, kad Jokūbas nebėra Škotijos karalius. Viljamui ir Marijai buvo pasiūlyta atskira Škotijos karūna. Taip atsitiko todėl, kad abi karalystės buvo sujungtos tik 1707 m. priėmus unijos aktus. Gegužės 11 d. jie sutiko.

Net ir po to, kai tai buvo paskelbta, Škotijoje Jokūbas vis dar buvo stipriai palaikomas. Džonas Grehemas iš Klivhauzo, Dandžio grafas, subūrė kariuomenę ir liepos 27 d. laimėjo pergalę prie Killiecrankie. Tačiau Dandžio kariuomenė patyrė didelių nuostolių, o jis mūšio pradžioje buvo sunkiai sužeistas. Tai sustabdė vienintelį veiksmingą pasipriešinimą Vilhelmui, ir sukilimas buvo greitai numalšintas. Kitą mėnesį įvyko didelis pralaimėjimas Dunkeldo mūšyje.

Teisių bilis, kurį revoliucijos metu ratifikavo karalius Viljamas ir karalienė Marija prieš karūnavimą (1783 m.)