Jokūbas II (Džeimsas II, 1633 m. spalio 14 d. – 1701 m. rugsėjo 16 d.) buvo Anglijos, Škotijos ir Airijos karalius bei vienas iš paskutiniųjų monarchų, kurių tikėjimas viešai prieštaravo stiprėjančiam protestantiškam valstybinės bažnyčios režimui. 1685 m. vasario 6 d. jis tapo Škotijos karaliumi, Anglijos karaliumi ir Airijos karaliumi, o 1660 m. gruodžio 31 d. – Normandijos hercogu. Jokūbas yra žinomas kaip paskutinis Škotijos, Anglijos ir Airijos karalius, atvirai katalikas.
Ankstyvoji biografija ir šeima
Jokūbas gimė 1633 m. ir buvo Anglijos karaliaus Čarlzo I (Charles I) sūnus. Prieš tapdamas karaliumi jis ilgą laiką nešė princų ir hercogo titulus, dalyvavo valstybės reikalų viešame gyvenime ir kariuomenėje. Jokūbas vedė du kartus: iš pirmos santuokos su Anne Hyde jam gimė dukros, tarp jų būsimoji karalienė Marija II, o antra žmona buvo katalikė Maria of Modena, su kuria jis turėjo sūnų, vėliau žinomą kaip Džeimsas Pranciškus Edvardas, – būsimas „Senasis pretendentas“.
Karaliavimas ir religijos politika
Kaip monarchas Jokūbas stengėsi užtikrinti katalikų teises ir sumažinti religinių apribojimų poveikį, be kita ko, leidiniais ir pasiūlymais siekė atsisakyti kai kurių įstatymų, kurie diskriminavo katalikus. Šios jo iniciatyvos, taip pat bandymai skirti katalikus į svarbias pareigas ir stiprinti absoliutizmo elementus, sukėlė nerimą protestantų daugumoje ir tarp parlamentarų. Dėl to dalis visuomenės ėmė sakyti, kad jo politika kelia grėsmę protestantų pozicijoms ir parlamentarizmo principams.
Šlovingoji revoliucija ir praradimas
Dėl augančio pasipriešinimo ir ypač po 1688 m. gimimo prieštaringai priimto sūnaus, kuris užtikrintų katalikų dinastiją, grupė parlamentarinių ir karinių asmenų pakvietė Olandijos princą Vilhelmą Oranietį įsikišti. Šis įsiveržimas ir politinis perversmas Anglijoje vadinamas Šlovingąja revoliucija, nes jis vyko su palyginti mažu kraujo praliejimu saloje. Jokūbas pabėgo ir jo sūnaus vietoje valdžia atiteko ne jam, o jo vyresnėms dukroms bei jų vyrams: ne jo sūnus katalikas Džeimsas Pranciškus Edvardas, o jo dukra ir žentas – protestantai Marija II ir Vilhelmas III (Vilhelmas II Škotijos), kurie 1689 m. tapo valdovais.
Jakobitizmas ir kariniai bandymai atkurti valdžią
Tikėjimas, kad Jokūbas arba jo palikuonys yra teisėti monarchai prieš Vilhelmą ir Mariją, tapo žinomas kaip jakobitizmas (pavadinimas kilęs iš lotyniško Jacobus / Iacobus – Jokūbas; lotyniškai -). Jokūbas 1689 m. rimtai bandė susigrąžinti sostą ir išsilaipino Airijoje. Ten jis sulaukė paramos iš katalikų ir dalies lojalių bajorų, tačiau po pralaimėjimo 1690 m. vasarą Boino mūšyje (Battle of the Boyne) jis privalėjo trauktis ir grįžo į Prancūziją, kur tapo glaudžių santykių su karaliumi Liudviku XIV centru. Vėliau jakobitų pajėgos dar dalyvavo mūšiuose Airijoje (tarp jų ir Aughrim 1691 m.), tačiau galiausiai jų pastangos buvo sutriuškintos ir baigėsi 1691 m. Limeriko sutartimi.
Gyvenimas tremtyje ir palikimas
Po pralaimėjimo Jokūbas liko gyventi tremtyje, globojamas karaliaus Liudviko XIV. Jis praleido likusius gyvenimo metus Prancūzijoje, kur rūpinosi karališkos šeimos reikalais ir išlaikė teisinį reikalavimą į sosto teises savo ir palikuonių vardu. Jo sūnus Džeimsas Pranciškus Edvardas Stiuartas (Senasis pretendentas) ir anūkas Čarlzas Edvardas Stiuartas (Jaunasis pretendentas, vadinamas „Bonnie prince Čarlis“) po Jokūbo mirties bandė atkurti jakobitų liniją per 1715, 1745 ir kitus sukilimus, tačiau šie bandymai galutinai nepasiekė sėkmės. Jokūbo valdymo laikotarpis ir jo išvarymas ženkliai prisidėjo prie Anglijos, Škotijos ir Airijos politinės raidos: sustiprėjo parlamentinės institucijos, įsitvirtino bažnyčios ir valstybės santykiai, o taip pat – politinė partinė dinamika, kuri vėliau lėmė moderniosios monarchijos ir konstitucinės valdžios vystymąsi.
Jokūbas mirė 1701 m. rugsėjo 16 d. tremtyje Prancūzijoje. Po jo mirties jakobitų judėjimas ir toliau formavo istorinį atminimą bei politines intrigas XVIII a., tačiau niekada nebegrąžino Stuarto dinastijos į britų sostus.
