Jokūbas Teisingasis,

Pavadinimas

Jokūbas buvo vadinamas "teisiuoju" dėl savo asketiškos praktikos, kurios metu davė nazarito įžadus. Šis vardas taip pat padeda jį atskirti nuo kitų svarbių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, tokių kaip Zebediejaus sūnus Jokūbas.

Kartais jis vadinamas "Jokūbas Adelphotheos" (pažodžiui "Jokūbas Dievo brolis" - graikiškai : Iάκωβος ο Αδελφόθεος ), remiantis Naujojo Testamento aprašymais. Jokūbo vardas buvo svarbus Jėzaus genealogijoje, nes jis visada nurodomas pirmas, kai kas nors išvardija Jėzaus brolius ir seseris, tai reiškia, kad Jokūbas buvo vyriausias Jėzaus brolis.

Gyvenimas

Kanoniniai Naujojo Testamento raštai ir kiti ankstyvosios Bažnyčios rašytiniai šaltiniai suteikia tam tikrų žinių apie šventojo Jokūbo gyvenimą ir jo vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje. Sinoptikai mini jo vardą, bet nieko daugiau apie jį nežino, o Jono evangelijoje ir pirmuosiuose Apaštalų darbų skyriuose Jokūbas net neminimas.

Apaštalų darbų knygos vėlesniuose skyriuose pateikiama įrodymų, kad Jokūbas buvo svarbi Jeruzalės krikščionių bendruomenės figūra. Kai Petras, stebuklingai ištrūkęs iš kalėjimo, turi bėgti iš Jeruzalės, jis prašo pranešti apie tai Jokūbui (12, 17). Kai Antiochijos krikščionys susirūpina, ar krikščionys pagonys turi būti apipjaustyti, kad būtų išgelbėti, ir pasiunčia Paulių ir Barnabą pasitarti su ten esančia Jeruzalės bažnyčia, Jokūbas atlieka svarbų vaidmenį formuojant tarybos sprendimą (15, 13 ir toliau). Iš tiesų, po to, kai Petras ir Paulius išsako savo argumentus, Jokūbas galiausiai paskelbia tai, ką jis vadina "sprendimu" - originalo prasme tai artima "mano sprendimui" - ir po to visi jam pritaria. Kitaip tariant, Jokūbas parodomas kaip Jeruzalės grupės vadovas, o tai prieštarauja vėlesniems teiginiams apie Petro viršenybę šioje grupėje. Ir kai Paulius atvyksta į Jeruzalę įteikti pinigų, kuriuos jis surinko ten esantiems tikintiesiems, jis kalbasi būtent su Jokūbu, kuris primygtinai reikalauja, kad Paulius rituališkai apsivalytų Erodo šventykloje, kad įrodytų savo tikėjimą ir paneigtų gandus, jog moko maištauti prieš Torą (21, 18 ir toliau) (kaltinimas antinomizmu).

Toliau Paulius aprašo Jokūbą kaip vieną iš tų, kuriems prisikėlęs Kristus pasirodė (1 Kor 15, 3-8); vėliau 1 Kor 15, 3-8 pamini Jokūbą taip, kad galima suprasti, jog Jokūbas buvo vedęs (9:Galatams Paulius nurodo Jokūbą, Kefą (geriau žinomą kaip Petrą) ir Joną kaip tris Bažnyčios "ramsčius", kurie tarnaus "apipjaustytiesiems" (apskritai žydams ir žydų prozelitams) Jeruzalėje, o Paulius ir jo bičiuliai tarnaus "neapipjaustytiesiems" (apskritai pagonims). (2:9, 2:12). Paprastai šios sąvokos (apipjaustytieji/neapipjaustytieji) aiškinamos kaip žydai ir graikai, kurie vyravo, tačiau tai pernelyg supaprastinta, nes I a. Judėjos provincijoje taip pat buvo žydų, kurie nebeapipjaustyti, ir graikų (vadinamų prozelitais arba judėjais) bei kitų, pavyzdžiui, egiptiečių, etiopų ir arabų, kurie apipjaustyti.