Henrikas Frederikas, Velso princas (1594–1612) — Jokūbo I sūnus ir įpėdinis
Henrikas Frederikas (1594–1612), Velso princas, Jokūbo I sūnus ir įpėdinis, tragiškai miręs nuo vidurių šiltinės; jo palikimas matomas Virdžinijos pavadinimuose.
Henrikas Frederikas, Velso princas (1594 m. vasario 19 d. – 1612 m. lapkričio 6 d.) buvo vyriausias karaliaus Jokūbo I ir VI bei Danijos karalienės Anos sūnus. Jo vardas kilo iš senelių — Henriko Stiuarto, lordo Darnlio ir Danijos karaliaus Frederiko II.
Gyvenimas ir auklėjimas
Henrikas Frederikas buvo auginamas kaip būsimas sosto įpėdinis. Nuo mažens jam buvo skiriama didelė priežiūra, dėmesys jo išsilavinimui, kultūrai ir fiziniam ugdymui. Jis buvo auklėjamas pagal monarchinę etiką: mokėsi istorijos, kalbų, riteriškų menų ir karo taktikos, buvo raginamas įgyti vadovavimo ir administracijos įgūdžių. Dėl jauno amžiaus ir pagarbos karališkajai šeimai jis greitai tapo visuomenės dėmesio objektu ir simboliu ateities monarchijai.
Viešasis įvaizdis ir vaidmuo
Princas buvo laikomas ryškiu karaliaus sosto įpėdiniu ir buvo populiarus tarp dalies rūmų ir visuomenės. Jis reprezentavo naują kartą monarchijos vadovybėje, kuri daugelio akyse buvo gyvybinga ir aktyvi. Henrikas Frederikas domėjosi karinėmis pratybomis ir riteriškomis vertybėmis; tai formavo jo, kaip būsimo karaliaus, įvaizdį. Jo gyvenimas ir elgesys turėjo didelės svarbos dvaro politikai ir dinastinėms siekiams.
Mirtis ir pasekmės
Henrikas Frederikas mirė jaunas — 1612 m. lapkričio 6 d. — dėl vidurių šiltinės. Jo ankstyva mirtis turėjo rimtų politinių pasekmių: vietoje jo sosto įpėdiniu tapo jaunesnysis brolis, kuris vėliau tapo karaliumi Karoliu I. Dėl šios netikėtos permainos prasidėjo kitas monarchinis kelias, kurio rezultatas — Karolio I valdymas ir vėlesni politiniai konfliktai — turėjo ilgalaikių padarinių Anglijos istorijai.
Paveldas ir atminimas
Henriko vardas išliko atmintyje ne tik Anglijoje ir Škotijoje, bet ir toli už jų ribų. Keletas Virdžinijos kolonijos vietovių buvo pavadintos princo Henrio garbei tiek prieš jo mirtį, tiek po jos. Tarp žinomiausių — Kolonijos vietovių pavadinimai ir ankstyvieji angliški kolonijiniai ženkliukai, skirti pagerbti karališkosios šeimos narius. Vienas iš žinomų pavyzdžių yra pirmųjų angliškų tyrinėtojų ir kolonistų suteikti pavadinimai pakrantės vietovėms ir ankstyvosioms gyvenvietėms.
Reikšmė istorijai
Nors Henrikas Frederikas niekada netapo karaliumi, jo gyvenimas ir mirtis turėjo reikšmės Britanijos politinei raidai. Jis dažnai minima istoriniuose pasakojimuose kaip simbolis to, kaip asmeninės netektys dvaro gyvenime gali pakeisti valstybės likimą. Jo mirtis ir pasekmės — sosto paveldėjimo pasikeitimas — atvėrė kelią Karoliui I, kurio valdymas galų gale lėmė didelius politinius sukrėtimus XVII a. Anglijoje.
Santrauka: Henrikas Frederikas (1594–1612) — vyriausias Jokūbo I ir Anos sūnus, laikytas sosto įpėdiniu, jaunystėje mirė dėl vidurių šiltinės. Jo atminimas išliko tiek Britanijoje, tiek naujajame pasaulyje per vietovių pavadinimus ir istorinę reikšmę dinastinių permainų kontekste.
Henrikas, Velso princas pagal Izaoką Oliverį, apie 1610 m.
Ankstyvasis gyvenimas
Jis gimė Stirlingo pilyje ir jau gimęs tapo Rotsėjaus kunigaikščiu, Kariko grafu, Renfruto baronu, salų lordu ir Škotijos princu bei didžiuoju valdytoju. Tėvas liepė juo rūpintis Aleksandrui Erskinui, Mario grafui. Jis neleido motinai juo rūpintis. Taip pasielgė todėl, kad Džeimsas nerimavo, jog nedidelis motinos pomėgis katalikybei gali turėti įtakos sūnui. Nors dėl to tarp Anos ir Džeimso kilo daug ginčų, Henrikas iki 1603 m. liko Marų šeimos globoje. Tuomet Džeimsas tapo Anglijos karaliumi ir jo šeima persikėlė į pietus.
Iki išvykimo į Angliją jo mokytojas buvo seras Džordžas Lauderis iš "The Bass". Seras Džordžas buvo slaptasis patarėjas - apibūdinamas kaip "pažįstamas karaliaus patarėjas", be to, muzikos jį mokė Alfonsas Ferraboskas jaunesnysis.
Ieškoti