Mišios (Eucharistija): reikšmė, kilmė ir liturginės tradicijos

Šiame straipsnyje kalbama apie mišias kaip ceremoniją, apie kitus naudojimo būdus žr: Mišias (disambiguation)

Mišios - terminas, vartojamas apibūdinti Eucharistijos šventimą Vakarų liturginėse apeigose Romos Katalikų Bažnyčioje, Senosiose Katalikų Bažnyčiose, anglikonų tradicijos anglikonų bažnyčiose ir kai kuriuose daugiausia aukštosios bažnyčios liuteronų regionuose: Skandinavijos ir Baltijos šalyse liuteronų eucharistinės pamaldos taip pat vadinamos "Mišiomis".

Terminas kilęs iš vėlyvosios lotynų kalbos žodžio missa (atleidimas), kuris vartojamas Mišių baigiamojoje formulėje lotynų kalba: "Ite, missa est" ("Eikite, tai atleidimas").

Reikšmė

Mišios yra centrinė krikščionių liturginė apeiga, kurios esmė – prisiminti ir dalyvauti Jėzaus Kristaus aukojime per Eucharistiją. Per Mišias tikintiesiems sakramentaliai perduodama Kristaus kūno ir kraujo reali (arba ypatingu būdu suprantama) buvimo dovana. Mišių metu vyksta Šventosios Komunijos dalijimas, malda už bažnyčią ir pasaulį, skaitiniai iš Šventojo Rašto bei liturginė bendruomenės pamaldavimo veikla.

Kilmė ir istorinė raida

• Mišių ištakos siejamos su Paskutinės vakarienės apeiga ir žydų paschos švente – ankstyvieji krikščionys susirinkdavo valgyti, melstis ir švęsti Eucharistiją kaip bendruomeninį pietų ar vakarienės ritualą.
• II–IV a. Mišių struktūra palaipsniui standartizavosi: atsirado įžanginės apeigos, Skaitiniai (Liturgy of the Word) ir Liturgy of the Eucharist su konsekracija. Romos ir Rytų tradicijos vystėsi skirtingais keliais, todėl atsirado keli savaiminiai mišios tipai (romėniškasis ritas, ambrozijietiškasis, mozarabinis ir kt.).
• Viduramžiais Romos mišios įgijo Tridentinio konsilio (XVI a.) fiksuotą formą; vėliau, XX a. po II Vatikano Susirinkimo, Romos mišių liturgija buvo reformuota, leista vartoti liaudies kalbas ir grąžinti tam tikras senesnes praktikas.

„Ite, missa est“ ir termino kilmė

Tradiciškai manoma, kad žodis missa kilo nuo baigiamojo žodžio “Ite, missa est”, kur missa reiškia „paleidimas, atleidimas, išsiuntimas“. Taip bažnyčia skelbė, kad pamaldos baigtos ir tikintieji siunčiami išplatinti Evangelijos žinią. Kai kurie kalbininkai taip pat siūlo, kad kilmė gali būti susijusi su lotyniškuoju missio (siuntimas) ar su liturginėmis formomis, tačiau pagrindinė ir tradicinė interpretacija yra susijusi su paleidimu.

Mišių struktūra (pagrindinės dalys)

• Įžanginės apeigos: pasveikinimas, atgailos akto elementai, glorija (specialiomis dienomis) ir įžanga į pamaldas.
• Skaitiniai (Liturgy of the Word): skaitiniai iš Senojo ir Naujojo Testamento, psalmių giedojimai, Evangelijos skaitymas ir homilija (pamokslas).
• Paruošimas Eucharistijai: liturginė dovanojimo apeiga, preface (preliuzija), Sanctus (Šventas) ir predykacija prieš konsekraciją.
• Konsekracija: pagrindinis momentas, kai kunigas per maldą ir Kristaus žodžius švenčia Duoną ir Vyną; Romos katalikų teologijoje čia įvyksta transsubstanciacija.
• Komunija: bendruomenės dalijimasis Švenčiausia Komunija.
• Uždarymo apeigos: palaiminimas ir išsiuntimas (Ite, missa est).

Liturginės tradicijos ir skirtumai

• Romos Katalikų Bažnyčia: dominuoja Romos ritas; po II Vatikano Susirinkimo liturgija adaptuota į liaudies kalbas, išryškintas aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo principas. Teologiškai pabrėžiama transsubstanciacija (duonos ir vyno esybės pakeitimas).
• Senosios katalikų bažnyčios: palaiko tradicijas artimas Romos praktikai, bet su tam tikrais miestų ar regionų variantais.
• Anglikonų tradicija: remiasi Book of Common Prayer ir įvairiais liturginiais tekstais; kai kuriose anglikonų bendruomenėse Eucharistija labai panaši į Romos liturgiją, kitur – paprastesnė. Teologinės nuostatos gali skirtis nuo daugiau „kato­liškų“ iki „reformuotų“ perspektyvų.
• Liuteronai: daugelyje aukštosios bažnyčios srovių Eucharistija laikoma tikru Kristaus buvimu (nors aiškinama skirtingai negu transsubstanciacija). Liturgija gali būti gana panaši į tradicines mišias, ypač Šiaurės Europos regionuose.
• Rytų Ortodoksai ir Rytų katalikai: vadina apeigą Dieviškąja Liturgija; struktūra, terminologija ir teologija turi savitų skirtumų, tačiau esmė – Kristaus atminimas ir dalyvavimas Eucharistijoje – yra bendras bruožas.

Teologinės interpretacijos

• Romos katalikybė: Eucharistija yra tikras Kristaus kūno ir kraujo pateikimas; Mišios yra Auka – atnaujinama Kristaus aukos atminimo dalis.
• Liuteronų požiūris: daugelyje liuteronų srovių kalbama apie realią Kristaus buvimo realiąją formą „kartu su“ duona ir vynu (kai kur apibūdinama kaip sacramental real presence).
• Anglikonų interpretacijos: įvairuoja: nuo artimo katalikinei teologijai iki simbolinės ar memorialinės Eucharistijos sampratos, priklausomai nuo bendruomenės tradicijos.
• Reformacinės tradicijos: kai kurios protestantų bažnyčios laiko Eucharistiją daugiau kaip prisiminimą ar ženklą, nevertinant jos kaip aukos ar tikro Kristaus buvimo.

Kalba, muzika ir kultūrinis kontekstas

Mišių kalba istoriniu požiūriu buvo lotynų (Romos ritas), tačiau nuo XX a. vidurio leista vartoti vietines kalbas. Muzika – nuo gregorikiško giedojimo iki bažnytinio choro ir modernių giesmių – labai veikia liturginę patirtį. Vietos kultūros ir liturginė politika lemia, kaip atrodo konkretus mišias.

Šiuolaikinės permainos ir praktika

• Po II Vatikano Susirinkimo daugelyje bažnyčių įvyko liturginių tekstų ir praktikų atnaujinimas: daugiau dalyvavimo, leistina vartoti liaudies kalbas, atnaujintos lektijų skyrimo tvarkos (lektoriatai), aktyvesnis liturginis giedojimas.
• Diskusijos apie ekumeninį bendradarbiavimą dėl Eucharistijos ir mišios formų tęsiasi: kai kur bandoma rasti bendrą supratimą tarp katalikų, anglikonų ir protestantų.

Pastaba apie terminologiją

Nors žodis „Mišios“ dažniausiai vartojamas Vakarų tradicijose, Rytų Bažnyčiose šventimo pavadinimas dažniausiai yra „Dieviškoji Liturgija“ arba panašus terminas. Nepaisant pavadinimų skirtumų, visose tradicijose Eucharistija laikoma centrine bažnyčios gyvenimo dalimi.

Šis straipsnis pateikia bendrą apžvalgą; detalesnėms temoms (pvz., konkrečių ritualų žingsniams, istoriniams raidos etapams ar teologiniams debatams) rekomenduojama ieškoti specializuotos literatūros arba atskirų straipsnių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra mišios?

Klausimas: Kokie kiti Mišių pavadinimai vartojami?

K: Kur vyksta Mišios?

K: Kas švenčia Mišias?

K: Ar yra skirtumas tarp įprastų eucharistinių pamaldų ir Mišių?

Klausimas: Ar yra kokių nors skirtumų tarp skirtingų religijų Mišių šventimo būdų?

Paieška pagal raidę