Oksfordo judėjimas
Oksfordo judėjimas - tai 1833 m. prasidėjęs religinis judėjimas Anglikonų Bažnyčioje, įsikūręs Oksfordo universitete. Šio judėjimo nariai buvo vadinami traktuotojais (nuo "Traktatų laikams" - knygų, brošiūrų ir esė rinkinio, kuriame aprašomi jų įsitikinimai); judėjimo priešininkai juos vadino niumanitais (iki 1845 m.) ir puseitais (nuo 1845 m.), pagal Džono Henrio Niumanio (John Henry Newman) ir Edvardo Bouverio Puzio (Edward Bouverie Pusey), dviejų pagrindinių traktuotojų, pavardes. Judėjimo nariai stengėsi į Anglikonų bažnyčią sugrąžinti katalikišką doktriną ir pamaldų formas (kaip sekmadienio pamaldos ir kitos pamaldų formos buvo atliekamos anglikonų bažnyčiose; Oksfordo judėjimas norėjo jas padaryti panašesnes į katalikiškas Mišias). Jie taip pat tikėjo, kad anglikonų bažnyčia yra "apaštališkoji" bažnyčia, tiesiogiai susijusi su šventojoPetro ir kitų apaštalų bažnyčia. Kitas šio judėjimo lyderis buvo Džonas Keblas (John Keble).
Išleidęs devyniasdešimt traktatų, 90-ajame traktate Newmanas nusprendė, kad šakų teorija (kad anglikonų, Rytų ortodoksų ir Romos Bažnyčios yra vienos Bažnyčios dalis) yra nepakankama, ir atsivertė į katalikybę, o vėliau tapo kardinolu. Judėjimo priešai manė, kad tai įrodo, jog jie siekia susijungti su Roma. Kiti pasekė Newmanu į Romą (pavyzdžiui, Henry Edwardas Manningas, kitas svarbus traktatistas, atsivertė 1851 m.), o kiti, pavyzdžiui, Pusey ir Johnas Keble'as, liko Anglikonų Bažnyčioje ir tęsė jos reformavimo darbą.
Šiandien ji atstovaujama anglikonų Bažnyčios "anglikonų katalikų" arba aukštesniosios Bažnyčios (labiau katalikiškos, o ne žemesniosios Bažnyčios, labiau protestantiškos) daliai - mažesnei, konservatyviai daliai. Pastaruoju metu Anglikonų Bažnyčiai diskutuojant, ar turėtų būti leista turėti moterų dvasininkių, kai kurie anglikonai katalikai, pavyzdžiui, vyskupas Burnhamas, vyskupas Newtonas ir šešiasdešimt kunigų, protestuodami paliko Bažnyčią ir perėjo į Romą, nes nemano, kad turėtų būti leista turėti moterų vyskupių ar moterų kunigų.
Johnas Henry Newmanas
Visų šventųjų bažnyčia Margaret gatvėje, Londone, 1859 m.: jos dizainui įtakos turėjo Oksfordo judėjimo idėjos
Daugiau informacijos
- Michael Chandler Įvadas į Oksfordo judėjimą. Niujorkas: Bažnyčios leidykla, 2003 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Oksfordo judėjimas?
A: Oksfordo judėjimas buvo religinis judėjimas Anglikonų Bažnyčioje, įsikūręs Oksfordo universitete ir prasidėjęs 1833 m. Šio judėjimo nariai buvo vadinami "traktaristais" ir bandė į Anglikonų Bažnyčią sugrąžinti katalikišką doktriną ir pamaldų formas.
Klausimas: Kas buvo kai kurie svarbūs šio judėjimo lyderiai?
A: Džonas Henris Niumanas, Edvardas Bouveris Pusey ir Džonas Keble'as buvo svarbūs Oksfordo judėjimo lyderiai.
K: Kas yra šakų teorija?
A: Šakų teorija - tai įsitikinimas, kad anglikonų, Rytų stačiatikių ir Romos Bažnyčios yra vienos Bažnyčios dalys.
Klausimas: Ar kuris nors narys perėjo į katalikybę?
A: Taip, išleidęs devyniasdešimt traktatų, Johnas Henry Newmanas nusprendė, kad šakų teorijos nepakanka, ir perėjo į katalikybę. Kiti nariai, pavyzdžiui, Henry Edwardas Manningas, taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu ir 1851 m. atsivertė į katalikybę.
Klausimas: Kaip Oksfordo judėjimas atstovaujamas šiandien?
Atsakymas: Šiandien jis atstovaujamas anglikonų Bažnyčios "anglikonų katalikų" arba Aukštosios Bažnyčios dalyje - mažesnėje konservatyvioje dalyje.
K.: Kas pastaruoju metu vyksta su anglikonų dvasininkais moterimis?
A: Pastaruoju metu, kai Anglikonų bažnyčiose kilo diskusijos dėl moterų dvasininkių leidimo, kai kurie anglikonai katalikai, pavyzdžiui, vyskupas Burnhamas ir vyskupas Newtonas, protestuodami paliko savo bažnyčią ir atsivertė į Romą dėl savo įsitikinimų, kad moterys vyskupės ar kunigės neturėtų būti leidžiamos.
