Oksfordo judėjimas (Oxford Movement) — anglikonų atgimimas nuo 1833 m.
Oksfordo judėjimas (1833) – anglikonų atgimimas, siekęs sugrąžinti katalikiškas doktrinas ir pamaldas; istorija, influenceriai Newmanas, Keble bei pasekmės.
Oksfordo judėjimas — religinis ir intelektualinis atgimimas Anglikonų Bažnyčioje, prasidėjęs 1833 m. Oksforde. Judėjimas kilo kaip reakcija į tiek teologines, tiek institucines Bažnyčios problemas: jo nariai kritikavo valstybės ir politinių jėgų kišimąsi į bažnyčios reikalus bei siekė atgaivinti bažnytinį gyvenimą, liturgiją ir sakramentinę praktiką. Judėjimas užgimė Oksfordo universitete. Pirmasis matomas signalas buvo Džono Keblo (John Keble) 1833 m. įtakingas pamokslas, kurį daugelis laiko Oksfordo judėjimo pradžia.
Kilmė ir pagrindinės idėjos
Nariai buvo vadinami traktuotojais (pagal leidinių seriją Tracts for the Times, lietuviškai dažnai verčiamą kaip Traktatai laikams), nors jų priešininkai juos ironizuodami vadino niumanitais arba puseitais pagal žymiausių lyderių pavardes. Svarbiausi jų teiginiai apėmė:
- anglikonų Bažnyčios apaštališkumo sampratą ir nuolatinę ryšį su senąja krikščionių tradicija;
- sakramentų (ypač Eucharistijos) svarbą ir gilų dėmesį liturgijai bei bažnytinei estetikai;
- bažnyčios autoriteto reikšmę, istorinės teologijos analizę ir tradicijos interpretavimą kaip svarbią tikėjimo dalį.
Traktatai, pagrindiniai veikėjai ir konversijos
Pagrindiniai judėjimo veikėjai buvo Džonas Keble, Edwardas Bouveris Pusey ir Džonas Henris Niūmanas (Džono Henrio Niumanio (John Henry Newman)). Per kelis dešimtmečius pasirodė daug traktatų (serija žinoma kaip Tracts for the Times), kuriuose aiškintos judėjimo idėjos. Išleidęs Traktatų serijos leidinį, o ypač rašytą Tract 90 argumentaciją, Niumanas vis labiau linko prie Romos katalikybės ir 1845 m. priėmė katalikybę. Tai sukėlė stiprias priešiškumo bangas ir davė pagrindą priešininkams teigti, jog judėjimas siekia susijungimo su Roma. Kiti žymūs asmenys, pavyzdžiui, Henry Edwardas Manningas, taip pat vėliau perėjo į katalikybę (Manningas priėmė katalikybę 1851 m.), o daug traktuotojų, tarp jų E. B. Pusey ir J. Keble'as, liko Anglikonų Bažnyčioje ir toliau formavo jos vidų.
Teologinis ir liturginis paveldas
Oksfordo judėjimas skatino grįžimą prie daugiau „katalikiškų“ liturginių formų: sakramentinis Eucharistijos supratimas, aukštesniosios kunigystės (priesthood) samprata, išpažinties ir kitų praktinių tradicijų atgaivinimas. Jie norėjo, kad anglikonų pamaldos būtų labiau panašios į katalikiškas Mišias). Judėjimas taip pat pabrėžė ryšį su senąja Bažnyčia (įskaitant Rytų ortodoksų ir kitų tradicijų paveldą) ir apaštališkąją nuoseklumą — manyta, jog anglikonų Bažnyčia yra „apaštališkoji“ bažnyčia, susijusi su šventojoPetro ir kitų apaštalų Bažnyčia.
Konfrontacijos ir reformos
Praktikos atgaivinimas sukėlė stiprias diskusijas ir teisminius ginčus. Kritikai kaltino traktuotojus „romantiškumu“ arba siekiu atkurti Romos įtaką Anglikonų Bažnyčioje; ritualizmo raiška (pvz., altoriaus papuošimai, šventųjų atvaizdai, deginamos smilkalai) tapo prieštaravimo objektu. Parlamento ir Bažnyčios institucijos imdavosi priemonių reguliuoti pamaldų formą (vėlesniais dešimtmečiais buvo priimtos priemonės, nukreiptos prieš kraštutinį ritualizmą, pvz., viešieji reglamentai XIX a. pabaigoje).
Vapkystė ir šiuolaikinė reikšmė
Per XX–XXI a. Oksfordo judėjimo idėjos pavirto platesniu anglikonų katalikų arba aukštesniosios Bažnyčios (angl. Anglo-Catholic) judėjimu. Ši kryptis išliko mažesnė ir dažnai konservatyvesnė už platesnę, labiau protestantišką) anglikonišką srovę. XX a. ir XXI a. klausimai, tokie kaip moterų kunigiškumo ordinationas, sukėlė naujus susiskaldymus: kai kurie anglikonai katalikai, nepritariantys moterų vyskupams ar moterų kunigystei, protestuodami paliko Bažnyčią ir perėjo į Romos Bažnyčią — pavyzdžiui, minimi vyskupai Burnhamas, Newtonas ir grupė kunigų. Dalis tokių perėjimų įvyko per specialias struktūras, sukurtas Romos katalikų Bažnyčios priimti anglikonų bendruomenes, kai kurios iš šių galimybių atsirado ir vėlesniais metais.
Paveldas ir institucijos
Oksfordo judėjimas turėjo ilgalaikį poveikį anglikoniškajai liturgijai, bažnytinei estetikai, mokslui ir socialiniam darbui. Iš judėjimo kilę institutai ir draugijos (pvz., įvairios anglikonų katalikų draugijos, mokyklos ir namai) iki šiol veikia tiek Oksforde, tiek platesnėje Bažnyčioje. Pusey House Oksforde ir kitos institucijos prisidėjo prie akademinio ir dvasingumo paveldo išsaugojimo ir sklaidos.
Nors kai kurie traktuotojai perėjo į Romą, daug jų liko Anglikonų Bažnyčioje ir paliko gilų ženklą: jiems dėka atgimė susidomėjimas sakramentine teologija, liturgijos turtingumu ir istorinėmis Bažnyčios tradicijomis, kurios formavo dalį modernios anglikoniškos tapatybės.
Johnas Henry Newmanas
Visų šventųjų bažnyčia Margaret gatvėje, Londone, 1859 m.: jos dizainui įtakos turėjo Oksfordo judėjimo idėjos
Daugiau informacijos
- Michael Chandler Įvadas į Oksfordo judėjimą. Niujorkas: Bažnyčios leidykla, 2003 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Oksfordo judėjimas?
A: Oksfordo judėjimas buvo religinis judėjimas Anglikonų Bažnyčioje, įsikūręs Oksfordo universitete ir prasidėjęs 1833 m. Šio judėjimo nariai buvo vadinami "traktaristais" ir bandė į Anglikonų Bažnyčią sugrąžinti katalikišką doktriną ir pamaldų formas.
Klausimas: Kas buvo kai kurie svarbūs šio judėjimo lyderiai?
A: Džonas Henris Niumanas, Edvardas Bouveris Pusey ir Džonas Keble'as buvo svarbūs Oksfordo judėjimo lyderiai.
K: Kas yra šakų teorija?
A: Šakų teorija - tai įsitikinimas, kad anglikonų, Rytų stačiatikių ir Romos Bažnyčios yra vienos Bažnyčios dalys.
Klausimas: Ar kuris nors narys perėjo į katalikybę?
A: Taip, išleidęs devyniasdešimt traktatų, Johnas Henry Newmanas nusprendė, kad šakų teorijos nepakanka, ir perėjo į katalikybę. Kiti nariai, pavyzdžiui, Henry Edwardas Manningas, taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu ir 1851 m. atsivertė į katalikybę.
Klausimas: Kaip Oksfordo judėjimas atstovaujamas šiandien?
Atsakymas: Šiandien jis atstovaujamas anglikonų Bažnyčios "anglikonų katalikų" arba Aukštosios Bažnyčios dalyje - mažesnėje konservatyvioje dalyje.
K.: Kas pastaruoju metu vyksta su anglikonų dvasininkais moterimis?
A: Pastaruoju metu, kai Anglikonų bažnyčiose kilo diskusijos dėl moterų dvasininkių leidimo, kai kurie anglikonai katalikai, pavyzdžiui, vyskupas Burnhamas ir vyskupas Newtonas, protestuodami paliko savo bažnyčią ir atsivertė į Romą dėl savo įsitikinimų, kad moterys vyskupės ar kunigės neturėtų būti leidžiamos.
Ieškoti