Viza

Išleidimo sąlygos

Kai kurios vizos gali būti išduodamos atvykus arba iš anksto pateikus prašymą šalies ambasadoje ar konsulate, o kartais - specializuotoje kelionių agentūroje, gavus vizą išdavusios šalies leidimą išvykimo šalyje. Jei gimtojoje šalyje nėra ambasados ar konsulato, tuomet reikia vykti į trečiąją šalį (arba kreiptis paštu) ir bandyti gauti vizą ten. Vizos poreikis paprastai priklauso nuo prašytojo pilietybės, nuo to, kiek laiko prašytojas planuoja pasilikti, ir nuo veiklos, kurią prašytojas gali norėti vykdyti šalyje, į kurią atvyksta. Dėl to gali atsirasti skirtingų formalių kategorijų vizų, kurioms taikomos skirtingos išdavimo sąlygos.

Kai kuriose šalyse, bet ne visose, galioja abipusis vizų režimas: jei A šalis reikalauja, kad B šalies piliečiai, norėdami į ją keliauti, turėtų vizą, B šalis gali taikyti abipusiškumo principą ir reikalauti vizos iš A šalies piliečių. Taip pat, jei A šalis leidžia B šalies piliečiams atvykti be vizos, B šalis gali leisti A šalies piliečiams atvykti be vizos.

Tokių abipusių vizų režimų pavyzdžiai:

• Alžyras [1] ir Kanada [2]
• dauguma NVS valstybių narių ir Afrikos šalių.
• Brazilija ir Kanada / NVS valstybės narės
• Armėnija ir dauguma ne NVS valstybių narių [3]

Už vizos išdavimą gali būti imamas mokestis; paprastai jis taip pat yra abipusis, taigi, jei A šalis iš B šalies piliečių už vizą ima 50 JAV dolerių mokestį, B šalis iš A šalies lankytojų taip pat ims tokią pačią sumą. Mokestį taip pat gali nustatyti kiekviena ambasada savo nuožiūra. Panašus abipusiškumas dažnai taikomas ir vizos galiojimo laikotarpiui (laikotarpiui, per kurį leidžiama prašyti įvažiuoti į šalį) bei įvažiavimų, kuriuos galima atlikti su viza, skaičiui. Už skubų prašymo išduoti vizą į kai kurias šalis tvarkymą paprastai tenka mokėti papildomai.

Pastaraisiais metais šis abipusis mokestis tapo labiau paplitęs, kai Jungtinės Valstijos nusprendė iš įvairių šalių piliečių imti 100 JAV dolerių mokestį už vizos tvarkymą (negrąžinamas, net jei viza neišduodama). Kelios šalys, įskaitant Braziliją, Čilę ir Turkiją, taiko abipusį mokestį. Brazilija reikalauja išankstinės vizos prieš įvažiuojant į šalį, o atvykus JAV piliečiui turi būti paimti pirštų atspaudai ir jis turi būti nufotografuotas - tai atitinka JAV keliamus reikalavimus brazilams ir kitiems užsieniečiams.

Išduodančioji institucija, paprastai šalies užsienio reikalų ministerijos ar departamento padalinys (pvz., JAV valstybės departamentas), paprastai konsulinių reikalų pareigūnai, gali paprašyti prašytojo pateikti atitinkamus dokumentus. Tai gali būti įrodymai, kad prašytojas gali save išlaikyti priimančiojoje šalyje (apgyvendinimas, maistas), įrodymai, kad asmuo, priimantis prašytoją savo namuose, tikrai egzistuoja ir turi pakankamai vietos prašytojui apgyvendinti, įrodymai, kad prašytojas yra apsidraudęs sveikatos draudimu ir draudimu nuo evakuacijos ir pan. Kai kurios šalys prašo pateikti sveikatos būklės įrodymus, ypač išduodant ilgalaikes vizas; kai kurios šalys atsisako išduoti tokias vizas asmenims, sergantiems tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, AIDS. Tikslios sąlygos priklauso nuo šalies ir vizos kategorijos. Žymūs pavyzdžiai šalių, reikalaujančių atlikti ilgalaikių gyventojų ŽIV testus, yra Rusija [4] ir Uzbekistanas. [5] Tačiau Uzbekistane reikalavimas atlikti ŽIV testą kartais nėra griežtai vykdomas. [6]

Išsivysčiusios šalys dažnai reikalauja pateikti svarių įrodymų apie ketinimą grįžti į kilmės šalį, jei viza išduodama laikinam buvimui, ypač jei prašytojas yra iš besivystančios šalies, dėl imigracijos problemų.

Išduodančioji institucija taip pat gali reikalauti, kad prašytojai patvirtintų, jog jie nėra teisti arba nedalyvauja tam tikroje veikloje (pvz., prostitucijoje ar prekyboje narkotikais). Kai kurios šalys atsisakys išduoti vizą, jei keliautojų pasuose bus nurodyta, kad jie turi tos šalies pilietybę arba keliauja į šalį, kurios ta šalis nepripažįsta. Pavyzdžiui, Saudo Arabija neišduoda vizų Izraelio piliečiams arba tiems, kurie turi įrodymų, kad lankėsi Izraelyje.

Vizų rūšys

Dažniausiai išduodamos šios vizos:

• Tranzitinė viza, paprastai galiojanti 3 dienas arba trumpiau, skirta vykti per šalį į trečiąją šalį.
• Turistinė viza, skirta ribotam laisvalaikio kelionių laikotarpiui, verslo veikla neleidžiama. Kai kuriose šalyse turistinės vizos neišduodamos. Saudo Arabija turistines vizas įvedė tik 2004 m., nors ji išduodavo (ir vis dar išduoda) piligrimines vizas Hadžo piligrimams.
• Verslo viza, skirta užsiimti prekyba šalyje. Šios vizos paprastai nesuteikia galimybės nuolatiniam darbui, nes tam reikalinga darbo viza.
• laikinojo darbuotojo viza patvirtintam darbui priimančiojoje šalyje. Jas paprastai sunkiau gauti, tačiau jos galioja ilgesnį laiką nei verslo viza. Tokių vizų pavyzdžiai - Jungtinių Valstijų H-1B ir L-1 vizos.
• Atvykimo viza - tai viza, išduodama prieš pat įvažiuojant į šalį, pavyzdžiui, oro uoste arba pasienio kontrolės poste. Tai skiriasi nuo to, kai vizos iš viso nereikia, nes lankytojas vis tiek turi gauti vizą prieš bandydamas praeiti pro imigracijos tarnybą. Atvykimo vizos paprastai yra ne kas kita kaip atvykimo mokestis, nors lankytojai vis tiek gali būti neįleisti į šalį net ir turėdami vizą.
• Sutuoktinio viza, suteikiama tam tikros šalies gyventojo ar piliečio sutuoktiniui, kad pora galėtų įsikurti toje šalyje. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės EEE šeimos leidimas.

Rečiau išduodamos šios vizos:

• Studento viza, leidžianti jos turėtojui studijuoti išduodančiosios šalies aukštojoje mokykloje. Tačiau Alžyre studijuojantiems studentams išduodamos turistinės vizos. [7]
• Darbo atostogų viza, skirta asmenims, keliaujantiems iš vienos šalies į kitą, kurioje siūloma darbo atostogų programa, leidžianti jauniems žmonėms laikinai dirbti keliaujant. Bent dešimt Europos šalių leidžia dirbti ne ES studentams.

[8]

• Diplomatinė viza (kartais oficiali viza), kuri jos turėtojui suteikia diplomatinį statusą ir kurią paprastai gali gauti tik diplomatinių pasų turėtojai.
• Tai mandagumo viza, išduodama užsienio vyriausybių ar tarptautinių organizacijų atstovams, kurie neatitinka diplomatinio statuso reikalavimų, tačiau nusipelno greito ir mandagaus elgesio. Paprastai mandagumo viza nesuteikia privilegijų ar imunitetų.
• Žurnalisto viza, kurios kai kurios šalys reikalauja iš šios profesijos atstovų, keliaujančių į atitinkamas naujienų organizacijas. To reikalauja šios šalys: Kuba, Iranas, Šiaurės Korėja, Saudo Arabija, Jungtinės Amerikos Valstijos (I viza) ir Zimbabvė.
• Afiancee viza, suteikiama ribotam laikotarpiui prieš planuojamą santuoką, remiantis įrodytais santykiais su šalies, į kurią vykstama, piliečiu. Pavyzdžiui, vokietė, norinti ištekėti už amerikiečio, gautų sužadėtuvių vizą (dar vadinamą K-1 viza), kad galėtų atvykti į Jungtines Valstijas.
• Imigracinė viza, išduodama asmenims, ketinantiems imigruoti į vizą išduodančią šalį. Paprastai jos išduodamos vienkartinei kelionei, nes vėliau, priklausomai nuo šalies, jų turėtojui bus išduota nuolatinio gyventojo tapatybės kortelė, kuri leis keliautojui neribotą skaičių kartų atvykti į vizą išdavusią šalį. (pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų nuolatinio gyventojo kortelė)...

Įvedimo ir trukmės laikotarpis

Vizos taip pat gali būti vienkartinės, t. y. vizos panaikinamos, kai tik jos turėtojas išvyksta iš šalies, dvigubos arba daugkartinės, kai su ta pačia viza į šalį galima atvykti kelis kartus. Šalys taip pat gali išduoti pakartotinio įvažiavimo leidimus, leidžiančius laikinai išvykti iš šalies nepanaikinant vizos galiojimo. Net verslo viza paprastai neleidžia jos turėtojui dirbti priimančiojoje šalyje be papildomo leidimo dirbti.

Išduota viza paprastai turi būti panaudota per tam tikrą laikotarpį.

Vizos galiojimas nėra tapatus leidžiamam buvimo išduodančioje šalyje laikotarpiui. Vizos galiojimo laikas paprastai nurodo, kada užsienietis gali kreiptis dėl atvykimo į šalį. Pavyzdžiui, jei viza išduota sausio 1 d. ir galioja iki kovo 30 d., o įprastas leidžiamas buvimo šalyje laikotarpis yra 90 dienų, tuomet 90 dienų leidžiamas buvimo šalyje laikotarpis prasideda tą dieną, kai keleivis atvyksta į šalį, o tai turi būti tarp sausio 1 d. ir kovo 30 d. Todėl keliautojas galėtų būti išduodančioje šalyje iki birželio 1 d.

Atvykus į šalį, imigracijos institucijoms nusprendus, vizos arba leidžiamo buvimo šalyje laikotarpį dažnai galima pratęsti už tam tikrą mokestį. Buvimas šalyje ilgiau nei imigracijos pareigūnų suteiktas leidžiamo buvimo laikotarpis laikomas nelegalia imigracija, net jei vizos galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs (t. y. daugkartinių vizų atveju), taip pat tai yra "statuso neturėjimo" forma, o pažeidėjas gali būti nubaustas bauda, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, deportuotas ar net įtrauktas į juodąjį sąrašą (jam gali būti uždrausta vėl atvykti į šalį).

Įvažiavimas į šalį be galiojančios vizos arba be išimties vizos gali baigtis sulaikymu ir išsiuntimu (deportacija arba išsiuntimu iš šalies). Darydamas dalykus, kurie nėra leidžiami pagal atvykimo statusą (pavyzdžiui, dirbdamas, nors turi nedirbančio turisto statusą), asmuo gali būti laikomas išsiunčiamu, bendrine kalba - nelegaliu užsieniečiu. Toks pažeidimas yra ne vizos pažeidimas, nepaisant to, kad ši frazė dažnai vartojama neteisingai, o statuso pažeidimas, todėl ir vartojamas terminas "išvykęs iš statuso".

Net ir turint vizą neužtikrinama, kad asmuo gali atvykti į šalį. Sienos kirtimo institucijos priima galutinį sprendimą leisti atvykti ir netgi gali panaikinti vizą pasienyje, jei užsienietis nesugeba įrodyti, kad jis laikysis vizos suteikto statuso.

Šalių vizų ir imigracijos įstatymai gali labai skirtis. Todėl užsieniečiams patariama pasitarti su imigracijos teisininkais dėl vizų ir imigracijos įstatymų, reglamentuojančių šalis, į kurias jie nori atvykti, ir teisę gauti vizas ar kitas imigracijos lengvatas.

Vizų išplėtimas

Daugelis šalių turi mechanizmą, leidžiantį vizos turėtojui prašyti leisti toje šalyje pasilikti ilgiau. Pavyzdžiui, Danijoje vizos turėtojas, atvykęs į šalį, gali kreiptis į Danijos imigracijos tarnybą dėl leidimo gyventi šalyje. Jungtinėje Karalystėje prašymus galima teikti Pasienio ir imigracijos agentūrai. Tam tikromis aplinkybėmis vizos turėtojas negali to padaryti, nes šalyje nėra vizų pratęsimo mechanizmo arba, greičiausiai, vizos turėtojas naudojasi trumpalaike viza gyventi šalyje. Tokiais atvejais vizos turėtojas dažnai išvyksta iš šalies trumpam, kad prieš grįždamas galėtų pateikti prašymą išduoti naują vizą arba kad grįžęs gautų naują leidimą būti šalyje.

Atsisakymas išduoti vizą

Viza gali būti neišduota dėl įvairių priežasčių, įskaitant (bet neapsiribojant), jei prašytojas:

• savo paraiškoje pateikė apgaulę arba klaidingą informaciją;
• Negali įrodyti, kad turi stiprių ryšių su savo dabartine gyvenamąja šalimi;
• ketina nuolat gyventi ar dirbti šalyje, kurioje lankysis;
• neturi teisėtos kelionės priežasties;
• neturi aiškių galimybių turėti pakankamai lėšų pasirūpinti savimi, kol yra šalyje;
• Neturi apgyvendinimo paskirties šalyje;
• nėra pasirūpinęs savo transportu;
• Neturi sveikatos ir (arba) kelionės draudimo, galiojančio paskirties vietoje ir visą buvimo laiką;
• turi teistumą arba jam pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos;
• Neturi gerų moralinių savybių;
• Kreipiasi per trumpą laiką;
• laikoma saugumo rizika;
• ankstesnis (-i) prašymas (-ai) išduoti vizą buvo atmestas (-i);
• yra šalies, su kuria priimančioji šalis palaiko prastus santykius arba jų visai nepalaiko, pilietis;
• serga užkrečiama liga, pavyzdžiui, tuberkulioze;
• anksčiau yra padaręs imigracijos pažeidimų;
• Niekada anksčiau nėra keliavęs į užsienį;
• Yra keliavęs anksčiau, tačiau yra gavęs vizas į kitas šalis, kurios nėra netoli kelionės tikslo šalies;
• nepakankamai moka kalbą;
• Suplanavo atostogas be jokio konkretaus tikslo, išskyrus ekskursijas.

Atleidimo nuo vizų sistemos

Į daugelį šalių būtina turėti galiojančią vizą, tačiau yra įvairių išimčių. Kai kuriais atvejais bevizis režimas gali būti taikomas diplomatinių pasų turėtojams, nors įprastų pasų turėtojams vizos yra būtinos (žr.: Pasas).

Kai kurios šalys yra sudariusios abipusius susitarimus, pagal kuriuos tam tikromis sąlygomis vizos nereikia, pvz., kai lankomasi turistiniais tikslais ir palyginti trumpą laiką. Vienas iš tokių pavyzdžių - Jungtinių Valstijų bevizio režimo programa. Tokie abipusiai susitarimai gali būti sudaryti dėl bendros narystės tarptautinėse organizacijose arba bendro paveldo:

• Visi VAVEB valstybių narių piliečiai, išskyrus tuos, kurie pagal įstatymą laikomi nepageidaujamais užsieniečiais, gali atvykti į bet kurią valstybę narę ir būti joje be vizos ne ilgiau kaip 90 dienų. Vienintelis reikalavimas - turėti galiojantį kelionės dokumentą ir tarptautinio skiepijimo pažymėjimus.
• Rytų Afrikos bendrijos valstybių narių piliečiams nereikia vizų įvažiuojant į bet kurią iš valstybių narių.
• Kai kurios Sandraugos šalys nereikalauja turistinių vizų kitų Sandraugos šalių piliečiams.
• Dauguma Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) šalių nereikalauja turistinių vizų kitų ASEAN šalių piliečiams.
• Armėnija [9] ir Uzbekistanas [10] leidžia NVS valstybių narių, išskyrus Turkmėnistaną, piliečiams atvykti be vizų kaip turistams.

Kitos šalys taip pat gali vienašališkai suteikti bevizį režimą tam tikrų šalių piliečiams, kad palengvintų turizmą.

Bevizis režimas tarp šalių taip pat taikomas visais atvejais, kai tokiai kelionei nereikia paso. (Kelionių be pasų pavyzdžių žr. Tarptautinės kelionės be pasų.)

Bendrosios vizos

Paprastai vizos galioja tik įvažiuoti į vizą išdavusią šalį. Tačiau šalys, kurios yra regioninių organizacijų narės arba regioninių susitarimų šalys, gali išduoti vizas, galiojančias įvažiuoti į kai kurias arba visas organizacijos ar susitarimo valstybes nares:

• Šengeno viza yra geriausiai žinomas bendros vizos pavyzdys. Šios vizos ištakos - 1985 m. Šengeno susitarimas tarp Europos valstybių, pagal kurį leidžiama taikyti bendrą laikino asmenų atvykimo politiką (įskaitant vizas). Ši viza leidžia turistui ar lankytojui patekti į teritoriją, kuriai taikomas šis susitarimas (vadinamą "Šengeno erdve" arba "Šengeno šalimi"). ES nepriklausančių ir EEE nepriklausančių šalių piliečiai, norintys aplankyti Europą kaip turistai ir kuriems reikia vizos, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, paprasčiausiai turi gauti tik bendrą Šengeno vizą bet kurios iš Šengeno šalių ambasadoje ir (arba) konsulate. Po to jie gali netrukdomai lankytis bet kurioje arba visose Šengeno šalyse kaip turistai arba verslo reikalais. Jiems nereikia gauti atskirų vizų visoms Šengeno šalims, kurias jie nori aplankyti.

• 2006 m. pabaigoje buvo įvesta CARICOM vizų sistema, pagal kurią lankytojai gali keliauti tarp 10 CARICOM valstybių narių (Antigvos ir Barbudos, Barbadoso, Dominikos, Grenados, Grenados, Gajanos, Jamaikos, Sent Kitso ir Nevio, Sent Lusijos, Sent Vinsento ir Grenadinų bei Trinidado ir Tobago). Šios 10 šalių narių susitarė suformuoti "bendrą vidaus erdvę", kurioje keliautojai turės tik uždėti antspaudą pase ir pateikti užpildytas standartizuotas atvykimo ir išvykimo formas pirmajame įvažiavimo uoste ir šalyje. CARICOM vizos buvo taikomos visų šalių, išskyrus CARICOM valstybes nares (išskyrus Haitį) ir asocijuotąsias valstybes nares, Kanadą, Prancūziją, Vokietiją, Airiją, Italiją, Japoniją, Nyderlandus, Pietų Afriką, Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtines Amerikos Valstijas ir šių šalių užjūrio šalis, teritorijas ar departamentus, piliečiams. CARICOM vizą galima gauti Barbadoso, Jamaikos ir Trinidado ir Tobago ambasadose ir (arba) konsulatuose, o šalyse, kuriose nėra CARICOM atstovų, prašymų formas galima gauti Jungtinės Karalystės ambasadose ir (arba) konsulatuose. Bendroji viza buvo skirta tik Pasaulio kriketo čempionato laikotarpiui ir 2007 m. gegužės 15 d. buvo nutraukta. Tačiau šiuo metu vyksta diskusijos dėl peržiūrėtos nuolatinės CARICOM vizos įvedimo ateityje.

• Centrinės Amerikos bendroji viza (Visa Única Centroamericana) buvo įgyvendinta Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro ir Nikaragvos susitarimu CA-4. Ji privaloma visų kitų šalių piliečiams, todėl nebereikia turėti atskirų įvažiavimo vizų kiekvienai šaliai. Asmenys, atvykstantys į regioną su "B" tipo vizomis, gali atvykti į regioną per bet kurį įvažiavimo uostą. Asmenys, atvykstantys su "C" tipo vizomis (išduotomis iš anksto pasikonsultavus su Užsienio reikalų ministerija), turi atvykti per vizą išdavusios šalies įvažiavimo uostą. Įleidus asmenį, jis gali keliauti į bet kurią kitą šalį ir gali būti joje iki pirminiame įvažiavimo uoste patvirtintos datos.

• Pagal Rytų Afrikos bendrijos (RAB) integracijos programą atitinkamos sektorių institucijos turi patvirtinti Rytų Afrikos bendrąją turistinę vizą. Ši viza galiotų visose trijose EAC valstybėse partnerėse (Kenijoje, Tanzanijoje ir Ugandoje). Pagal pasiūlymą dėl vizos, bet kurią naują Rytų Afrikos bendrąją vizą gali išduoti bet kurios valstybės partnerės ambasada. Pasiūlymas dėl vizos buvo pateiktas po to, kai valstybių partnerių turizmo valdybos kreipėsi dėl bendros vizos, kad paspartintų regiono, kaip vienos turistinės krypties, populiarinimą, ir EAC sekretoriatas nori, kad jis būtų patvirtintas iki lapkričio mėnesį Londone vyksiančios Pasaulinės kelionių mugės (arba Pasaulinės kelionių rinkos). Rytų Afrikos ministrų tarybai pritarus, turistai galėtų prašyti vienos šalies įvažiavimo vizos, kuri vėliau būtų taikoma visose regiono valstybėse narėse kaip vieno įvažiavimo reikalavimo iniciatyva.

• SADC UNIVISA (arba Univisa) buvo kuriama nuo 1998 m., kai SADC narės pasirašė Protokolą dėl turizmo plėtros. Protokole nurodytas Univisa tikslas - sudaryti sąlygas kuo sklandžiau vykdyti tarptautinį ir regioninį lankytojų atvykimą ir keliones. Buvo tikimasi, kad ji pradės veikti iki 2002 m. pabaigos. Jos įvedimas buvo atidėtas ir paskelbta nauja įgyvendinimo data - 2006 m. pabaiga. Tačiau dabar Pietų Afrikos vystymosi bendrija (PAVB) siekia, kad vienkartinių vizų sistema būtų įdiegta iki 2008 m., t. y. iki 2010 m. FIFA pasaulio futbolo čempionato Pietų Afrikoje. Iš pradžių buvo numatyta, kad iš pradžių univisa galės naudotis tik lankytojai iš pasirinktų "šaltinių rinkų", tokių kaip Australija, Beniliukso šalys, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Portugalija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir JAV. Dabar tikimasi, kad, įgyvendinus univisą, ji bus taikoma ne Pietų Afrikos vystymosi bendrijos tarptautiniams (tolimojo susisiekimo) turistams, keliaujantiems į regioną ir jo viduje, ir kad ji paskatins keliones į įvairias regiono vietas. Be to, tikimasi, kad univisa išlaisvins pasienio parkų turizmo potencialą, nes sumažės ribos tarp parkų kaimyninių šalių. Tikimasi, kad viza galios visose šalyse, kuriose yra pasienio parkai (Botsvanoje, Lesote, Mozambike, Namibijoje, Pietų Afrikoje ir Zimbabvėje), ir kai kuriose kitose Pietų Afrikos vystymosi bendrijos šalyse (Angoloje ir Svazilande).