Chelmno naikinimo stovykla (vok. Vernichtungslager Kulmhof) buvo pirmoji nacistinės Vokietijos įkurta naikinimo stovykla (mirties stovykla). Ji buvo 50 km į šiaurę nuo Lodzės miesto Lenkijoje. 1939 m. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir aneksavo (perėmė kontrolę) dalį Lenkijos.

Nacistai pastatė Chelmno miestą turėdami konkretų tikslą - vykdyti etninį valymą per masines žudynes. Naciai Chełmno laikė atvirą nuo 1941 m. gruodžio 8 d., vykdydami operaciją "Reinhardas" per patį žiauriausią Holokausto etapą, ir nuo 1944 m. birželio 23 d. iki 1945 m. sausio 18 d. per sovietų kontrpuolimą.

Chelmno mieste naciai nužudė daugiau kaip 150 000 žmonių, įskaitant daugybę Lenkijos žydų iš Lodzės geto ir vietinių žmonių, gyvenusių Reichsgau Varthelande (Warthegau).

Vieta, įkūrimas ir istorinis kontekstas

Stovykla buvo įrengta netoli mažo Chełmno (vok. Kulmhof) miestelio prie Ner upės. Ji pradėjo veikti 1941 m. gruodį kaip pirmoji specializuota naikinimo įstaiga, kurios tikslas buvo sisteminis žmonių naikinimas, daugiausia žydų tautybės. Chełmno veikė nepriklausomai, tačiau jos veikla buvo susijusi su platesnėmis nacių masinių žudynių operacijomis, vykdytomis Rytų Europoje per Holokausto katastrofos piką.

Veikimo metodai

Chełmno buvo ypač žinoma dėl dujų furgonų (angl. gas vans) naudojimo: aukos buvo priverčiamos įlipti į sandarius sunkvežimių krovinių skyrius, į kuriuos buvo nukreipiamas nuodingas išmetamųjų dujų srautas, ir taip žmonės uždusdavo. Vėliau kūnai buvo iškraunami ir laidojami masinėse kapavietėse arba deginami vietoje. Metodai buvo griežtai organizuoti ir sisteminti — nuo deportacijų iki registracijos, priverstinio išviliojimo ir nužudymo.

Aukos

Į Chełmno buvo deportuojami žmonės iš įvairių vietų, daugiausia:

  • žydai iš Lodzės geto ir aplinkinių rajonų;
  • vietos žydų bendruomenės;
  • Romų (čigonų) bendruomenės;
  • psichiatrijos ligoninių pacientai ir kitos grupės, kuriuos režimas laikė "nepageidaujamais".

Iš viso istorikai vertina, kad Chełmno aukų skaičius siekia nuo maždaug 150 000 iki apie 200 000 žmonių. Dalis aukų buvo nužudyta pirmuosiuose Chełmno veikimo etapuose 1941–1943 m., kitas dalis — per trumpą 1944–1945 m. atnaujintą veiklą, kai naciai bandė sunaikinti įkalčius ir duomenis prieš artėjant sovietų pajėgoms.

Vadovybė ir vykdytojai

Stovyklos veikimą organizavo vietinės SS ir policijos pajėgos bei specialūs vienetai, kurie eksperimentavo su efektyviais masinio naikinimo būdais. Keletas Chełmno pareigūnų vėliau buvo perkelti į kitas naikinimo vietas Rytų Europoje arba dalyvavo panašių metodų taikyme kitose stovyklose. Po karo kai kurie šių vienetų nariai buvo teisiami, tačiau dauguma vykdytojų išvengė griežtų bausmių ar teisių per kelerius pirmuosius dešimtmečius.

Pasekmės, tyrimai ir teismai

Po karo Chełmno nusikaltimai buvo nagrinėjami įvairiuose tyrimuose ir teismuose, tačiau, palyginti su kai kuriomis kitomis naikinimo stovyklomis, daugelis kaltininkų išvengė greitų teismų arba sulaukė juos vėliau. Istorikai nuolat tiria vietą, ieško archyvinių įrodymų ir liudininkų parodymų, siekdami tiksliau nustatyti aukų skaičių ir veiklos specifiką.

Atminimas ir muziejus

Šiandien Chełmno vietoje veikia memorialas ir muziejus, skirtas aukoms pagerbti ir stovyklos istorijai dokumentuoti (Muzeum Martyrologiczne w Chełmnie nad Nerem). Memorialo kompleksas apima masinių kapaviečių vietas, paminklus bei ekspozicijas, kuriose pristatomi liudininkų parodymai, dokumentai ir archeologiniai radiniai. Vietos išsaugojimas siekia priminti vėlesnėms kartoms apie nacių nusikaltimų mastą ir reikšmę bei skatinti istorijos atmintį ir mokymą.

Trumpas reziumė

Chełmno (Kulmhof) — viena pirmųjų ir ankstyvųjų nacių įkurtų naikinimo stočių, kurioje sistemingai naudoti dujų furgonai ir kiti brutalaus naikinimo metodai. Ji tapo liūdnu pirmtaku platesnėms vėlesnėms masinėms žudynėms, o jos aukų atminimas ir dokumentavimas išlieka svarbiu Holokausto tyrimų bei atminimo centro dalimi.