Etninis valymas

Apibrėžtys

Jungtinės Tautos etninį valymą apibrėžia taip:

• Tai daroma tikslingai, pagal planą.
• Tai daro viena etninė ar religinė grupė.
• Ši grupė naudoja smurtą ir terorą, kad priverstų kitas etnines ar religines grupes palikti tam tikras teritorijas.
• Siekiama užtikrinti, kad tose vietovėse gyventų tik nusikaltėlių etninė ar religinė grupė.

Jungtinių Tautų ekspertų ataskaitoje teigiama, kad etninis valymas buvo vykdomas įvairiais būdais, įskaitant:

• Žmogžudystė
• Kankinimai
• nekaltų žmonių suėmimas ir uždarymas į kalėjimą.
• Žmonių egzekucija be teismo
• Išprievartavimas ir seksualinė prievarta
• Žmonių vertimas gyventi getuose
• Priverstinė migracija ir deportacija
• civilių gyventojų ir civilių teritorijų (pvz., namų ir mokyklų) puolimas.
• Nuosavybės naikinimas

Ekspertai teigia, kad etninis valymas skiriasi nuo genocido. Genocido metu grupė stengiasi išžudyti visus tam tikros grupės narius, kad tos grupės žemėje nebeliktų. Etninio valymo metu nusikaltėliai stengiasi atsikratyti kitų grupių tam tikrose teritorijose.

Tarptautinė teisė

Oficialios teisinės etninio valymo apibrėžties nėra. Tačiau tiek Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT), tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) gyventojų deportavimą iš jų gyvenamosios vietos apibrėžia kaip nusikaltimą žmoniškumui. Kiti nusikaltimai, įvykdomi etninio valymo metu, traktuojami kaip atskiri nusikaltimai, kurie gali atitikti genocido arba nusikaltimų žmoniškumui apibrėžtis. Pavyzdžiui, didelių žmonių grupių žudymas, prievartavimas ir persekiojimas yra nusikaltimai žmoniškumui pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo įstatymus.

Etninio valymo pavyzdžiai

Žydai senovės ir viduramžių istorijoje

Senovės ir viduramžių istorijoje žydų tauta daugelyje šalių tapo etninio valymo aukomis. Pavyzdžiui, apie 1290 m. Anglijos karalius Edvardas I įsakė visiems šalies žydams išvykti. Šimtams pagyvenusių žydų buvo įvykdyta mirties bausmė. Paskui tą patį padarė Prancūzija ir kai kurios Vokietijos valstybės. Galiausiai 1492 m. Ispanija įsakė savo žydams atsiversti į katalikybę arba palikti šalį. Bet kuriam šalyje pasilikusiam žydui būtų įvykdyta mirties bausmė be teismo. Nuo 40 000 iki 100 000 žydų buvo priversti palikti Ispaniją.

Po dešimties metų, 1502 m., Ispanija taip pat privertė musulmonus palikti šalį.

Ankstyvoji modernioji istorija: Airija

1652 m. Airiją užėmė Oliveris Kromvelis ir anglų kariuomenė. Istorikai Brendanas O'Lieris ir Džonas Makgaris rašo: "Oliveris Kromvelis pasiūlė Airijos katalikams rinktis tarp genocido ir prievartinio masinio gyventojų perkėlimo". Kromvelis norėjo, kad visi Airijos katalikai paliktų Rytų Airiją ir persikeltų į šiaurės vakarus.

Vadovaujant Kromveliui, anglų kariuomenė privertė daug airių katalikų palikti Rytų Airiją, o daugelį atsisakiusių išvykti žmonių nužudė. Jie tai darė:

• Grasinimas sušaudyti airius, kovojusius prieš anglus.
• atimti iš airių katalikų apie 40 % žemės ir atiduoti ją anglų protestantams.
• Airijos katalikų žudynės
• Airijos pasėlių deginimas siekiant numarinti airių katalikus badu

Istorikas Johnas Morrillas teigia, kad Anglijos veiksmai buvo "didžiausias etninis valymas, kokį kada nors bandyta vykdyti Vakarų Europoje". Žuvo apie 600 000 airių - 43 % Airijos gyventojų. Dėl šios priežasties istorikai nesutaria, ar tai buvo etninis valymas, ar genocidas.

XIX amžius: Indėnų perkėlimas

XIX a. Jungtinių Valstijų vyriausybė vykdė etninį valymą prieš Amerikos indėnų gentis. Tuo metu Jungtinės Valstijos augo. Daugelis šalies gyventojų norėjo užimti dabartinių pietinių Jungtinių Valstijų teritoriją. Tačiau ši žemė visada priklausė Amerikos indėnų gentims, pavyzdžiui, čerokėjų tautai.

XIX a. pradžioje JAV vyriausybė pradėjo šių genčių iškeldinimo iš pietų programą. Vyriausybė norėjo, kad šios gentys persikeltų į vakarus, už Jungtinių Valstijų ribų. Valdant Endriu Džeksonui, Jungtinių Valstijų kariuomenė atėmė žemę iš krikų ir seminolų indėnų.

Kai kurios gentys pasirašė sutartis ir sutiko persikelti. Tačiau kitos gentys atsisakė palikti žemę, kuri visada priklausė joms. 1829 m. prezidentu tapo Endriu Džeksonas. Kitais metais jis pasirašė Indėnų perkėlimo aktą. Šiuo įstatymu Džeksonas privertė vis dar pietuose gyvenančias gentis palikti Jungtines Valstijas.

Čerokių tauta atsisakė palikti savo namus. 1838 m. prezidentas Martinas van Burenas įsakė kariuomenei priversti juos išvykti. ^{p. 41} Kareiviai privertė apie 15 000 čerokėjų ir 2 000 jų vergų palikti savo žemę. Iš pradžių visi čerokiai buvo priversti apsigyventi internavimo stovyklose, kuriose per vieną vasarą nuo ligų mirė 353 čerokiai. ^{p. 41-42} Po to čerokiai buvo priversti pėsčiomis keliauti iš pietų į dabartinės Oklahomos ir Arkanzaso teritoriją. Dauguma istorikų teigia, kad pakeliui žuvo apie 4 000 žmonių. Tai buvo kas ketvirtas čerokių gyventojas. Kadangi žuvo tiek daug žmonių, ši priverstinė migracija dabar vadinama ašarų taku.

XX amžius: Lenkams per Holokaustą

1939 m. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Užėmusi dalį Lenkijos, nacistinė Vokietija vykdė etninį lenkų tautos valymą. Jie tai darė įvairiais būdais:

• Naciai iš Lenkijos deportavo mažiausiai 1,5 mln. lenkų. Jie tai darė dėl dviejų priežasčių:
• Kad vokiečiai galėtų persikelti į Lenkiją ir ją užimti; ir
• kad lenkai galėtų būti naudojami priverstiniam darbui Vokietijos kontroliuojamose teritorijose.
• Naciai į koncentracijos stovyklas išsiuntė šimtus tūkstančių lenkų.
• Jie nužudė mažiausiai 1,9 mln. ne žydų tautybės Lenkijos civilių.
• Jie nužudė mažiausiai 3 milijonus Lenkijos žydų

XXI amžius: Darfūras

Nuo 2003 m. Sudano vyriausybė kaltinama Darfūre vykdžiusi juodaodžių etninių grupių etninį valymą. Tai darė Sudano kariuomenė, policija ir džandžavidų milicija:

• Civilių gyventojų užpuolimas ir žudynės
• Bombardavimas ir kaimų deginimas
• Priversti žmones išvykti iš Darfūro, o jų kaimus atiduoti arabams.
• Išprievartavo ir seksualiai prievartavo tūkstančius moterų ir mergaičių.

2007 m. buvo nužudyta apie 450 000 juodaodžių darfūriečių, sunaikinta apie 800 kaimų. 2008 m. balandžio mėn. duomenimis, apie 2,5 mln. žmonių - trečdalis Darfūro gyventojų - gyveno pabėgėlių stovyklose. Šie žmonės buvo priversti palikti savo namus dėl kareivių arba dėl to, kad jų kaimai buvo sunaikinti.