Etninis valymas: apibrėžimas, metodai ir pasekmės

Etninis valymas: išsami apibrėžtis, metodai ir tragiškos pasekmės — istorijos, teisinė analizė, žmogaus teisių pažeidimai ir prevencijos gairės.

Autorius: Leandro Alegsa

30-12-2025 21:21

Etninis valymas yra nusikaltimas žmoniškumui. Tai planinis ir sistemingas veiksmas, kurio tikslas – pašalinti arba priversti išvykti tam tikrą žmonių grupę iš teritorijos dėl jų etninės, religinės ar kitokios tapatybės. Etninio valymo metu etninės ar religinės grupės priverčiamos palikti tam tikrą teritoriją; dažnai tai vyksta per spaudimą ir smurtą, kurį taiko galingesnė etninė grupė, siekdama teritoriją „išvalyti“ savo nariams.

Metodai ir taktikos

Etninio valymo vykdytojai naudoja įvairius būdus, kad priverstų žmones išeiti arba panaikintų jų buvimą regiono istorijoje ir kultūroje. Tarp tipinių metodų yra:

priversti žmones persikelti, kartais su smurtu arba grasinimais;
deportuoti ir išvežti gyventojus į kitas vietas;
gąsdinimas, teroras ir prievartavimas, kad šeimos būtų išvytos;
prievartauti kaip karo zločinį modus operandi ir teroro priemonę;
masiškai žudyti, genocidinės arba žudynėmis paremtos kampanijos;
blokados, apribojimai prie maisto, vandens ar sveikatos paslaugų;
administracinės priemonės, diskriminaciniai įstatymai, neteisėti sulaikymai ir kankinimai;
ekonominis spaudimas – vagystės, plėšimai, verslų naikinimas.

Kultūrinės ir fizinės naikinimo formos

Be tiesioginio smurto prieš žmones, etninio valymo dalis dažnai yra ir kultūrinis naikinimas: siekiama panaikinti bet kokius ženklus, kad tam tikra bendruomenė kadaise gyveno toje vietoje. Dažniausi veiksmai:

namų, verslų ir ūkių, taip pat gyvenamųjų rajonų suniokojimas;

infrastruktūros – kelių, tiltų, elektros tinklų – sunaikinimas;

paminklų ir kultūros paveldo griovimas;

kapinių niokojimas ir palaidojimų vietų ardymas;

maldos vietų – bažnyčių, mečečių, sinagogų ir kt. – sunaikinimas ar profanavimas.

Pasekmės

Humanitarinės: didžiulės žmonių perkėlimo bangos, pabėgėliai ir viduje perkeltieji asmenys, didelis mirtingumas ir traumos. Psichologinės: ilgalaikės pasekmės aukų psichikai, tarpinės kartos traumos.

Demografinės ir socialinės: ilgalaikiai gyventojų pakeitimai, bendruomenių išsklaidymas, socialinių ryšių nykimas, etninis segregavimas.

Kultūrinės: neatkuriamas paveldas ir tapatybės praradimas, istorijos iškraipymas.

Teisinės ir politinės: regioninis nestabilumas, tarptautinių santykių įtampa ir sudėtingi teisminiai procesai dėl atsakomybės pripažinimo.

Tarptautinė teisė ir atsakomybė

Etninis valymas dažnai sutampa su kitais tarptautiniais nusikaltimais – nusikaltimais žmoniškumui, karo nusikaltimais ar net genocidu. Tarptautiniai teismai (pvz., specialieji tribunolai ir Tarptautinis baudžiamasis teismas) gali tirti ir teisti asmenis, atsakingus už tokius veiksmus. Valstybės turi tarptautinę pareigą užkirsti kelią etniniam valymui, apsaugoti civilius ir persekioti atsakinguosius.

Prevencija ir atsakas

Prevencija reikalauja ankstyvo perspėjimo, diplomatinių pastangų, sankcijų taikymo vykdytojams ir tarptautinės humanitarinės pagalbos nukentėjusiems. Praktiniai veiksmai:

apsaugos priemonės ir humanitarinė parama pabėgėliams;
tarptautinės bendruomenės diplomatinis spaudimas ir sankcijos;
teisinių įrodymų rinkimas, dokumentacija ir liudijimų saugojimas ateities teismams;
vietos ir tarptautinių institucijų pastangos atstatyti teisingumą, skatinti susitaikymą ir reparacijas;
kultūros paveldo apsauga bei jo atkūrimo programos.

Etninis valymas palieka gilias žaizdas visuomenėse ir reikalauja koordinuoto tiek humanitarinio, tiek teisinio atsako. Atsakomybė, dokumentavimas ir prevencija yra kertiniai žingsniai siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams ateityje.

Apibrėžtys

Jungtinės Tautos etninį valymą apibrėžia taip:

Tai daroma tikslingai, pagal planą.
Tai daro viena etninė ar religinė grupė.
Ši grupė naudoja smurtą ir terorą, kad priverstų kitas etnines ar religines grupes palikti tam tikras teritorijas.
Siekiama užtikrinti, kad tose vietovėse gyventų tik nusikaltėlių etninė ar religinė grupė.

Jungtinių Tautų ekspertų ataskaitoje teigiama, kad etninis valymas buvo vykdomas įvairiais būdais, įskaitant:

Žmogžudystė
Kankinimai
nekaltų žmonių suėmimas ir uždarymas į kalėjimą.
Žmonių egzekucija be teismo
Išprievartavimas ir seksualinė prievarta
Žmonių vertimas gyventi getuose
Priverstinė migracija ir deportacija
civilių gyventojų ir civilių teritorijų (pvz., namų ir mokyklų) puolimas.
Nuosavybės naikinimas

Ekspertai teigia, kad etninis valymas skiriasi nuo genocido. Genocido metu grupė stengiasi išžudyti visus tam tikros grupės narius, kad tos grupės žemėje nebeliktų. Etninio valymo metu nusikaltėliai stengiasi atsikratyti kitų grupių tam tikrose teritorijose.

Tarptautinė teisė

Oficialios teisinės etninio valymo apibrėžties nėra. Tačiau tiek Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT), tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) gyventojų deportavimą iš jų gyvenamosios vietos apibrėžia kaip nusikaltimą žmoniškumui. Kiti nusikaltimai, įvykdomi etninio valymo metu, traktuojami kaip atskiri nusikaltimai, kurie gali atitikti genocido arba nusikaltimų žmoniškumui apibrėžtis. Pavyzdžiui, didelių žmonių grupių žudymas, prievartavimas ir persekiojimas yra nusikaltimai žmoniškumui pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo įstatymus.

Etninio valymo pavyzdžiai

Žydai senovės ir viduramžių istorijoje

Senovės ir viduramžių istorijoje žydų tauta daugelyje šalių tapo etninio valymo aukomis. Pavyzdžiui, apie 1290 m. Anglijos karalius Edvardas I įsakė visiems šalies žydams išvykti. Šimtams pagyvenusių žydų buvo įvykdyta mirties bausmė. Paskui tą patį padarė Prancūzija ir kai kurios Vokietijos valstybės. Galiausiai 1492 m. Ispanija įsakė savo žydams atsiversti į katalikybę arba palikti šalį. Bet kuriam šalyje pasilikusiam žydui būtų įvykdyta mirties bausmė be teismo. Nuo 40 000 iki 100 000 žydų buvo priversti palikti Ispaniją.

Po dešimties metų, 1502 m., Ispanija taip pat privertė musulmonus palikti šalį.

Etninis žydų valymas Europoje 1100-1600 m.

"Persekiojami žydai" (Anglija, XIII a.)

Prancūzijos žydų deginimo piešinys (1410 m.)

Ispanijos pirminis įstatymas, reikalaujantis, kad žydai atsiverstų į katalikybę arba išvyktų iš Ispanijos.

Žydai, atsisakę atsiversti arba išvykti iš Ispanijos, buvo vadinami eretikais ir galėjo būti sudeginti ant laužo.

Ankstyvoji modernioji istorija: Airija

1652 m. Airiją užėmė Oliveris Kromvelis ir anglų kariuomenė. Istorikai Brendanas O'Lieris ir Džonas Makgaris rašo: "Oliveris Kromvelis pasiūlė Airijos katalikams rinktis tarp genocido ir prievartinio masinio gyventojų perkėlimo". Kromvelis norėjo, kad visi Airijos katalikai paliktų Rytų Airiją ir persikeltų į šiaurės vakarus.

Vadovaujant Kromveliui, anglų kariuomenė privertė daug airių katalikų palikti Rytų Airiją, o daugelį atsisakiusių išvykti žmonių nužudė. Jie tai darė:

Grasinimas sušaudyti airius, kovojusius prieš anglus.
atimti iš airių katalikų apie 40 % žemės ir atiduoti ją anglų protestantams.
Airijos katalikų žudynės
Airijos pasėlių deginimas siekiant numarinti airių katalikus badu

Istorikas Johnas Morrillas teigia, kad Anglijos veiksmai buvo "didžiausias etninis valymas, kokį kada nors bandyta vykdyti Vakarų Europoje". Žuvo apie 600 000 airių - 43 % Airijos gyventojų. Dėl šios priežasties istorikai nesutaria, ar tai buvo etninis valymas, ar genocidas.

Oliveris Kromvelis vadovavo Rytų Airijos etninio "išvalymo" nuo airių katalikų programai

Žemėlapis, kuriame airių kontroliuojamos teritorijos pažymėtos žaliai prieš Kromvelio įsiveržimą

1653 m. Kromvelis nusprendė, kad visi Airijos katalikai turi persikelti į šiame žemėlapyje pažymėtas žalias teritorijas.

Anglų kareiviai žudo airių katalikų civilius gyventojus

XIX amžius: Indėnų perkėlimas

XIX a. Jungtinių Valstijų vyriausybė vykdė etninį valymą prieš Amerikos indėnų gentis. Tuo metu Jungtinės Valstijos augo. Daugelis šalies gyventojų norėjo užimti dabartinių pietinių Jungtinių Valstijų teritoriją. Tačiau ši žemė visada priklausė Amerikos indėnų gentims, pavyzdžiui, čerokėjų tautai.

XIX a. pradžioje JAV vyriausybė pradėjo šių genčių iškeldinimo iš pietų programą. Vyriausybė norėjo, kad šios gentys persikeltų į vakarus, už Jungtinių Valstijų ribų. Valdant Endriu Džeksonui, Jungtinių Valstijų kariuomenė atėmė žemę iš krikų ir seminolų indėnų.

Kai kurios gentys pasirašė sutartis ir sutiko persikelti. Tačiau kitos gentys atsisakė palikti žemę, kuri visada priklausė joms. 1829 m. prezidentu tapo Endriu Džeksonas. Kitais metais jis pasirašė Indėnų perkėlimo aktą. Šiuo įstatymu Džeksonas privertė vis dar pietuose gyvenančias gentis palikti Jungtines Valstijas.

Čerokių tauta atsisakė palikti savo namus. 1838 m. prezidentas Martinas van Burenas įsakė kariuomenei priversti juos išvykti. ^{p. 41} Kareiviai privertė apie 15 000 čerokėjų ir 2 000 jų vergų palikti savo žemę. Iš pradžių visi čerokiai buvo priversti apsigyventi internavimo stovyklose, kuriose per vieną vasarą nuo ligų mirė 353 čerokiai. ^{p. 41-42} Po to čerokiai buvo priversti pėsčiomis keliauti iš pietų į dabartinės Oklahomos ir Arkanzaso teritoriją. Dauguma istorikų teigia, kad pakeliui žuvo apie 4 000 žmonių. Tai buvo kas ketvirtas čerokių gyventojas. Kadangi žuvo tiek daug žmonių, ši priverstinė migracija dabar vadinama ašarų taku.

Žemėlapis, kuriame pavaizduotos JAV valstijos (raudona spalva) ir indėnų teritorija prieš prasidedant indėnų iškeldinimui

Piešinys "Indėnų medžioklė Floridoje su kraujasiurbiais šunimis" (1848 m.)

Žemėlapis, kuriame pavaizduota priverstinė indėnų genčių migracija

Dalis internuotųjų stovyklos, į kurią buvo priversti patekti čerokiai

Ašarų tako piešinys

Žemėlapis, kuriame pavaizduoti maršrutai, kuriais čerokių genties atstovai turėjo keliauti "ašarų keliu

XX amžius: Lenkams per Holokaustą

1939 m. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Užėmusi dalį Lenkijos, nacistinė Vokietija vykdė etninį lenkų tautos valymą. Jie tai darė įvairiais būdais:

Naciai iš Lenkijos deportavo mažiausiai 1,5 mln. lenkų. Jie tai darė dėl dviejų priežasčių:

Kad vokiečiai galėtų persikelti į Lenkiją ir ją užimti; ir
kad lenkai galėtų būti naudojami priverstiniam darbui Vokietijos kontroliuojamose teritorijose.

Naciai į koncentracijos stovyklas išsiuntė šimtus tūkstančių lenkų.
Jie nužudė mažiausiai 1,9 mln. ne žydų tautybės Lenkijos civilių.
Jie nužudė mažiausiai 3 milijonus Lenkijos žydų

Vieša nekaltų Lenkijos civilių egzekucija (1939 m.)

Žydai Lenkijos gete (1941 m.)

Lenkijos žydai, iš geto deportuoti į mirties stovyklą (1942 m.)

Lenkų vaikas, miręs po 3 mėnesių Aušvice (1942 m.)

Nacių "Einsatzgruppen" žudynės prieš lenkų civilius gyventojus (1942 m.)

Nacių nužudyti lenkų ūkininkai (1943 m.)

XXI amžius: Darfūras

Nuo 2003 m. Sudano vyriausybė kaltinama Darfūre vykdžiusi juodaodžių etninių grupių etninį valymą. Tai darė Sudano kariuomenė, policija ir džandžavidų milicija:

Civilių gyventojų užpuolimas ir žudynės
Bombardavimas ir kaimų deginimas
Priversti žmones išvykti iš Darfūro, o jų kaimus atiduoti arabams.
Išprievartavo ir seksualiai prievartavo tūkstančius moterų ir mergaičių.

2007 m. buvo nužudyta apie 450 000 juodaodžių darfūriečių, sunaikinta apie 800 kaimų. 2008 m. balandžio mėn. duomenimis, apie 2,5 mln. žmonių - trečdalis Darfūro gyventojų - gyveno pabėgėlių stovyklose. Šie žmonės buvo priversti palikti savo namus dėl kareivių arba dėl to, kad jų kaimai buvo sunaikinti.

Žemėlapis, kuriame pavaizduotas Darfūras (žalia spalva)

Sudegęs kaimas (2004 m.)

Šioje stovykloje Sudane gyveno daugiau kaip 40 000 pabėgėlių (2004 m.)

Darfūro pabėgėlių stovykla Čade (2005 m.)

Iš bado badaujantis pabėgėlių vaikas

Sudegusio kaimo palydovinė nuotrauka (2011 m.)

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra etninis valymas?

Atsakymas: Etninis valymas - tai kai kita etninė ar religinė grupė priverčia etninę ar religinę grupę palikti tam tikrą teritoriją, naudodama įvairius metodus, pavyzdžiui, deportaciją, grasinimus, prievartavimus ir masines žudynes.

K: Koks etninio valymo tikslas?

Atsakymas: Etninio valymo tikslas - pašalinti vieną etninę grupę iš tam tikro geografinio regiono.

K: Kokiais būdais galima priversti žmones persikelti etninio valymo metu?

A: Etninio valymo metu žmonės gali būti priversti persikelti deportuojant, grasinant, prievartaujant ir masiškai žudant.

K: Kas yra etninis genocidas ir kaip jis susijęs su etniniu valymu?

A: Etninis genocidas yra etninio valymo rūšis, tačiau ne visi etninio valymo atvejai yra etninis genocidas.

K: Kokios grupės nukenčia etninio valymo metu?

A: Etninio valymo metu nukenčia etninės arba religinės grupės.

K: Kokios yra kai kurios įprastos etninio valymo taktikos, be prievartinio iškeldinimo?

A: Be prievartinio išvežimo, etninio valymo metu gali būti naudojamas bauginimas, prievartavimas ir masinės žmogžudystės.

K: Kokios yra etninio valymo pasekmės?

A.: Etninis valymas gali sukelti sunkių padarinių, pavyzdžiui, gyventojų perkėlimą, gyvybių praradimą ir turto sunaikinimą. Jis taip pat sukelia ilgalaikį psichologinį poveikį nukentėjusiems asmenims ir bendruomenėms.

Ieškoti