Priverstinė migracija (perkelimas): apibrėžimas, priežastys ir padariniai

Priverstinė migracija (perkelimas): supraskite priežastis, padarinius, teisinius aspektus ir vaikų likimus konfliktų, smurto, stichijų bei valstybinio iškeldinimo kontekste.

Priverstinė migracija (dar vadinama perkėlimu) – tai procesas, kai žmonės yra verčiami palikti savo namus ar tėvynę ne iš savo laisvo pasirinkimo. Paprastai tam įtakos turi smurtas, persekiojimas, tiesioginis pavojus gyvybei arba sprendimai, priimami valstybės ar kitų veikėjų (pvz., vyriausybės). Žmonės gali būti iškeldinami prievarta arba dėl grasinimo ar įsakymo. Asmuo, kuris tapo priverstiniu migruotu, paprastai vadinamas priverstiniu migrantu arba perkeliamuoju asmeniu; jie kartais vadinami pabėgėliais, tačiau šis terminas turi konkrečią teisinę prasmę ir suteikia tarptautinę apsaugą tam tikroms grupėms.

Priverstinės migracijos tipai

• Tarptautinė migracija (pabėgėliai) – žmonės pereina valstybės sieną ir gali prašyti tarptautinės apsaugos.
• Viduje perkelti asmenys (IDP) – lieka savo šalies ribose, bet priversti palikti įprastą gyvenamąją vietą dėl konflikto, smurto ar katastrofų.
• Perkėlimas dėl plėtros ar projektų – vyriausybės ar įmonių vykdomi persikėlimai dėl ekonominės plėtros, tokių kaip užtvankų ar infrastruktūros statyba, arba dėl karinių bazių.
• Trafficking ir vergovė – priverstinis išgabenimas ar išnaudojimas, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis ir vergovė.
• Evakuacijos dėl stichinių nelaimių – laikinai priverstinis persikėlimas dėl tokių reiškinių kaip potvyniai, žemės drebėjimai ar gaisrai (stichinės nelaimės), kai žmonės turi evakuotis iš tam tikros teritorijos.

Priežastys

Priverstinės migracijos priežastys yra įvairios, dažnai susimaišiusios ir vienas kitam įtaką darančios:

• Konfliktai ir smurtas – pilietiniai karai, ginkluoti susirėmimai, etninės ar religinės represijos (smurtas, persekiojimas).
• Valstybės veiksmai – priverstiniai perkelimai dėl saugumo ar strateginių sprendimų (valdžia, vyriausybė), arba represijos ir grasinimai (grasinimo ar įsakymo formos).
• Ekonominė plėtra ir projektai – dideli infrastruktūros projektai (ekonominės plėtros), statybos, kuriems būtina atlaisvinti žemę.
• Stichinės nelaimės ir klimato kaita – potvyniai, sausrų, uraganai ir lėtinės aplinkos degradacijos pasekmės.
• Kriminalinės veikos – žmogaus prekyba, priverstinis darbas ar išnaudojimas.

Padariniai priverstiniams migrantams ir priimančioms bendruomenėms

Priverstinė migracija turi gilias ir ilgalaikes pasekmes:

• Asmens saugumas ir teisių praradimas – priverstinai perkeltieji dažnai praranda nuosavybės teises, dokumentus, gali tapti be pilietybės ar be teisės į būstą.
• Fizinė ir psichinė sveikata – padidėja traumų, lėtinių ligų, depresijos ir potrauminio streso sutrikimų rizika; reikalinga psichosocialinė pagalba.
• Švietimas ir vaikai – Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras pažymi, kad daug pabėgėlių yra vaikai; priverstinai perkeltų vaikų mokymas dažnai sutrinka, o dalis vaikų gali būti atskirti nuo šeimų (tekste – apie Afganistaną: Afganistanas).
• Ekonominės pasekmės – prarasti darbai, pajamų šaltiniai; priimančios bendruomenės gali susidurti su papildoma socialine apkrova, bet taip pat gali gauti ekonominių privalumų per darbo jėgą ir rinkas.
• Sekso ir lyties paremtas smurtas – priverstinai perkeltieji, ypač moterys ir vaikai, dažniau patiria smurtą ir išnaudojimą.
• Socialinė integracija ir įtampa – gali kilti konfliktai dėl ribotų išteklių, diskriminacija ar stigmatizacija.

Tarptautinė apsauga ir atsakymai

Tarptautinės bendruomenės ir organizacijos teikia apsaugą ir pagalbą priverstinai migravusiems asmenims. Svarbiausi mechanizmai ir aktoriai:

• Tarptautinės teisės instrumentai – 1951 m. Žmogaus pabėgėlių konvencija ir jos 1967 m. protokolas suteikia teisinę apsaugą pabėgėliams; yra ir kiti dokumentai, pvz., Guiding Principles on Internal Displacement, skirtas viduje perkeltiesiems.
• Jungtinės Tautos ir nevyriausybinės organizacijos – Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR), Tarptautinė migracijos organizacija (IOM) ir kitos agentūros koordinuoja humanitarinę pagalbą, apsaugą, prieglobstį ir integracijos programas.
• Pagalbos formos – skubi humanitarinė pagalba (būstas, maistas, sveikatos priežiūra), teisinė pagalba (dokumentai, prieglobstis), išsilavinimo ir psichosocialinės paslaugos.

Prevencija ir ilgalaikiai sprendimai

• Prevencija – konfliktų valdymas, žmogaus teisių apsauga, klimato rizikos mažinimas ir atsparumo vietos bendruomenėse stiprinimas.
• Ilgalaikiai sprendimai – trys pagrindiniai keliai: saugus ir tvarus sugrįžimas namo, vietinė integracija priimančiose bendruomenėse arba perkelimas į trečiąją šalį (resettlement).
• Politikos ir teisiniai veiksmai – valstybės turi užtikrinti, kad perkelti žmonės turėtų prieigą prie pagrindinių paslaugų, teisinės apsaugos ir galimybių atstatyti gyvenimus.

Pavyzdys ir aktualijos

Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras teigia, kad Afganistane kasmet atsiranda daugiausia pabėgėlių. Šią poziciją jis išlaiko jau 32 metus. Beveik pusė pabėgėlių yra jaunesni nei 18 metų vaikai. Daugelis jų atskirti nuo tėvų. Tai iliustruoja, kaip ilgalaikiai konfliktai ir politinė situacija gali sukelti nuolatinį ir didelį priverstinės migracijos srautą.

Priverstinė migracija yra sudėtinga ir daugiabriaunė problema, reikalaujanti koordinuotų taikos, humanitarinių, vystymosi ir teisinės apsaugos priemonių. Veiksmai tiek krizės metu, tiek užtikrinant ilgalaikes galimybes susigrąžinti gyvenimą yra būtini, kad būtų mažinama prievartos pasekmė ir būtų užtikrinta žmonių sauga bei orumas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra priverstinė migracija?

Klausimas: Kas yra priverstinis migrantas?

K: Kuo priverstinė migracija skiriasi nuo įprastos migracijos?

K: Kokios yra kai kurios priverstinės migracijos priežastys?

Klausimas: Kurioje šalyje, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro duomenimis, kasmet atsiranda daugiausia pabėgėlių?

K: Kiek pabėgėlių yra jaunesni nei 18 metų vaikai?

Paieška pagal raidę