Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) įsteigtas pagal Romos statutą 1998 m.; statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d., nuo kada TBT pradėjo veikti. Jis tiria ir baudžia asmenis už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Vėliau prie jo kompetencijos buvo įtraukta ir agresijos nusikaltimo klausimas (tačiau agresijos jurisdikcija taikoma tik tam tikromis sąlygomis ir tik po atitinkamų Romos statuto pakeitimų priėmimo). Kartais jis taip pat trumpinamas kaip TBT arba TBTt.

Pagrindinis TBT biuras yra Hagoje, Nyderlanduose. TBT turi ir regioninių ar ryšių biurų bei lauko skyrių, kurie padeda vykdyti tyrimus, užtikrinti bendradarbiavimą su valstybėmis ir teikti paramą nukentėjusiesiems. Mažesni biurai ar ryšių punktai minimiame tinkle yra Niujorke, Kampaloje, Kinšasoje, Bunjoje, Abeše ir Bangyje.

TBT skiriasi nuo Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT). Pagrindinis skirtumas yra tas, kad TTT sprendžia ginčus tarp valstybių ir teikia patarimų Jungtinių Tautų organams, o TBT baudžia atskirus asmenis už labai sunkius tarptautinius nusikaltimus.

Struktūra ir pagrindinės institucijos

TBT sudaro kelios pagrindinės dalys:

  • Prokuroro institutas – atlieka ikiteisminius tyrimus, pateikia kaltinimus ir pareiškia prašymus teismui (pvz., atlikti kratą, išduoti arešto orderį). Prokuroras gali pradėti tyrimą gavęs valstybių narių kreipimus, JT Saugumo Tarybos sprendimus arba savo iniciatyva (proprio motu), jei tam pritaria Pirminio tyrimo kambarys.
  • Teisėjų kolegijos – nagrinėja ir priima sprendimus ikiteisminėse stadijose, nagrinėja bylas nagrinėjimo ir apeliacinėse instancijose.
  • Prezidentūra – administracinė ir koordinacinė funkcija, vadovauja teismo veiklai ir užtikrina nepriklausomumą.
  • Registratūra – administracinė ir procesinė parama (tėv., nukentėjusiųjų dalyvavimo užtikrinimas, teisinė pagalba ir pan.).

Jurisdikcija ir kompetencija

TBT turi ribotą, bet itin svarbią jurisdikciją. Jis gali tirti nusikaltimus, įvykdytus:

  • teritorijoje valstybių, kurios yra Romos statuto šalys (valstybės narės), arba
  • asmenų, kurie yra tokių valstybių piliečiai, veiksmuose, arba
  • kai bylą nukreipia arba perduoda JT Saugumo Taryba (pagal JT Chartiją), nepriklausomai nuo teritorijos ar pilietybės.

Be to, kaip minėta, agresijos nusikaltimo jurisdikcija tapo prieinama tik po specialių pataisų ir jos taikymas yra apribotas tam tikromis sąlygomis.

Kaip pradedami tyrimai ir bylos

  • Valstybės narės gali kreiptis į Prokurorą prašydamos pradėti tyrimą.
  • JT Saugumo Taryba gali nukreipti situaciją Teismui (pvz., Libijos atvejis 2011 m.).
  • Prokuroras gali pradėti ikiteisminį tyrimą savo iniciatyva, tačiau tam reikia leidimo iš Pirminio tyrimo kambario.

Prieš pradėdamas oficialų tyrimą, Prokuroras atlieka preliminarų tyrimą (preliminary examination), kad nustatytų, ar yra pakankamai pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą. TBT veikia pagal principą, kad jis yra teismas „paskutinės instancijos“ (complementarity): jeigu su nusikaltimais tvarkosi nacionalinės teismų sistemos, TBT neturi pradėti veiksmų.

Įgaliojimai ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas

TBT neturi nuosavų vykdymo pajėgų — jis priklauso nuo valstybių narių vykdomųjų veiksmų, pavyzdžiui, sulaikymo, perdavimo (surrender), liudytojų ir įrodymų rinkimo. Valstybės privalo bendradarbiauti pagal Romos statutą; tačiau praktikoje teismo veiklą dažnai stabdo valstybinių institucijų nepakankamas bendradarbiavimas, politiniai interesai ar resursų trūkumas.

Procesas, teisiamųjų teisės ir nukentėjusiųjų dalyvavimas

  • Asmeniui pareikštus kaltinimus nagrinėja Teismo kameros: pirmiausia yra ikiteisminė stadija, vėliau — nagrinėjimas meru ir galimos apeliacijos.
  • Įtariamiesiems suteikiamos procesinės garantijos: teisė į gynėją, teisė žinoti kaltinimus, teisė pateikti įrodymus, skųsti sprendimus.
  • Nukentėjusieji gali dalyvauti procese, teikti parodymus, pateikti požiūrius į bylos eigos klausimus ir reikalauti reparacijų (nuostolių atlyginimo). TBT gali skirti reparacijas bei vykdyti teises nukentėjusiųjų apsaugai ir paramai.

Apeliacijos ir laikinųjų priemonių galimybė

TBT turi apeliacinę instanciją, kurioje galima ginčyti tiek bylos nagrinėjimo sprendimus, tiek nuosprendžius. Teismas taip pat gali skirti laikinąsias priemones (pvz., įrodymų išsaugojimas, įpareigojimus valstybėms) siekdamas apsaugoti bylos eigą ar nukentėjusiuosius.

Iššūkiai ir kritika

TBT susiduria su keletu praktinių ir politinių iššūkių:

  • valstybių nenoras ar nesugebėjimas sulaikyti ir perduoti įtariamųjų;
  • politinis spaudimas ir kritika, ypač iš kai kurių regioninių blokų, kurie teigia neproporcingą dėmesį tam tikriems žemynams;
  • ilgai trunkantys procesai ir didelės išlaidos;
  • ribota jurisdikcija — TBT negali veikti visur, nebent ta sritis susijusi su valstybe nare arba yra JT Saugumo Tarybos nukreipimas.

Narystė ir kaip valstybė prisijungia

Valstybė tampa TBT nare ratifikuodama arba prisijungdama prie Romos statuto. Narių skaičius laikui bėgant keičiasi; daug valstybių pasaulyje jau priėmė Romos statutą, tačiau kai kurios svarbios valstybės nėra jo šalys. TBT nėra Jungtinių Tautų institucija, bet bendradarbiauja su JT ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

Trumpa santrauka

TBT — tai stacionarus tarptautinis teismas Hagoje, skirtas persekioti asmenis už pačius sunkius tarptautinius nusikaltimus. Jo veikla grindžiama Romos statutu, jis veikia pagal komplementarumo principą, remiasi valstybiniu bendradarbiavimu ir turi specifinę procedūrų grandinę nuo preliminaraus tyrimo iki apeliacijų. Nors jo tikslas — užtikrinti atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus ir mesti tarptautinį teisingumą, praktikoje teismas susiduria su politiniais ir institucinių pajėgumų iššūkiais.