Vanzio konferencija buvo aukšto rango nacistinės Vokietijos vyriausybės ir SS pareigūnų susitikimas, įvykęs 1942 m. sausio 20 d. Berlyno priemiestyje Vanzėje. Konferenciją sušaukė ir vedė Reinhardas Heydrichas; per ją buvo išdėstyta ir koordinavimo tikslais užfiksuota vadinamoji „galutinio žydų klausimo sprendimo“ (vok. die Endlösung der Judenfrage) koncepcija. Buvo paskelbta, kad Adolfas Eichmannas paskirtas koordinuoti šios politikos įgyvendinimą, ir tikėtasi, jog vyriausybės departamentai, atsakingi už žydų klausimus, visapusiškai rems numatomus logistinius, teisinius bei administracinius sprendimus.

Heydrichas konferencijoje pristatė planą, pagal kurį Europos ir Prancūzijos Šiaurės Afrikos (Maroko, Alžyro ir Tuniso) žydų gyventojai turėjo būti deportuoti į Vokietijos okupuotas teritorijas Rytų Europoje. Dalyviai aptarė praktinius klausimus: registraciją, transportą, darbo pajėgų atranką, bei teisinius – kaip išvengti tarpvalstybinių kliūčių. Pagal pristatytą ketinimą tie, kurie buvo laikomi tinkamais, turėjo būti priverstinai naudojami darbui, dažnai prie sunkių infrastruktūros projektų; manyta, kad daugelis iš jų dirbs iki mirties, o likusieji bus likviduoti, kai darbo laikotarpis baigsis.

Svarbu pažymėti, kad Vanzio posėdis nesukūrė masinio žudymo politikos iš esmės nauju būdu – iki tol jau vyko masinės laisvojo žudymo akcijos, Einsatzgruppen nužudymai Rytų fronto teritorijose ir veiksmai koncentracijos ir mirties stovyklose. Tačiau konferencija turėjo didelę reikšmę kaip biurokratinės koordinacijos aktas: ji sudarė sąlygas vieningai suderinti civilinių ministerijų, užsienio reikalų aparato ir okupacinių institucijų veiksmus, reikalingus didelio masto deportacijoms ir prievartiniam darbui ar likvidacijai vykdyti. Protokołe užfiksuota medžiaga (vadinamasis Vanzės arba Wannsee protokolas) tapo svarbiu šaltiniu istorikams, aiškinantiems, kaip holokaustas buvo organizuojamas administraciniu lygmeniu.

  • Vykdymas: nors dalis siūlytų sprendimų priklausė nuo tolesnės vokiečių okupacijos Lenkijos ir Sovietų Sąjungos teritorijose, realus vykdymas vyko įvairiais būdais: milijonai žydų buvo deportuoti į koncentracijos ar mirties stovyklas (pvz., Auschwitz-Birkenau, Treblinka ir kt.), masiškai žudomi Einsatzgruppen arba nužudomi vietoje, savo gyvenamose vietovėse.
  • Pasekmės: per holokaustą žuvo maždaug 6 milijonai Europos žydų; Vanzio konferencija yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip biurokratinė aparatura prisidėjo prie šios genocidinės politikos įgyvendinimo.
  • Atmintis: istoriko Josepho Wulfo pastangomis Vanzio namai, kuriuose vyko konferencija, dabar yra Holokausto memorialas ir edukacinis centras, kuriame aiškinama konferencijos reikšmė ir platesnis holokausto kontekstas.

Vanzio konferencijos protokolas ir susiję dokumentai leidžia suprasti, kaip totalitarinė valstybė naudojosi įstatymais, administracija ir tarpinstituciniu bendradarbiavimu, kad paverstų genocidą nuoseklia valstybine politika. Dėl to konferencija dažnai minima tiek kaip planavimo momentas, tiek kaip įspėjimas apie pavojų, kai tarnybinis formalumas ir biurokratija atsiduria be etinių ribų.