Varšuvos sukilimas 1944: 63 dienų Armijos Krajovos pasipriešinimas

1944 m. liepą Lenkija jau beveik penkerius metus buvo okupuota nacistinės Vokietijos kariuomenės. Lenkijos Armijos Krajovos kariuomenė buvo lojali Lenkijos vyriausybei Londone. Ji planavo pulti vokiečius. Vokietija kovojo su Sąjungininkų, vadovaujamų Sovietų Sąjungos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų, grupe.

Iš pradžių planuota, kad vidaus kariuomenė prisijungs prie Vakarų sąjungininkų pajėgų, kurios išlaisvins Europą nuo nacių. Tačiau 1943 m. sovietai jau buvo beveik pasiekę prieškarinės Lenkijos sienas, kol sąjungininkų invazija į Europą dar nebuvo labai toli pažengusi.

Ir sovietai, ir lenkai buvo nacistinės Vokietijos priešai. Tačiau jų tikslai buvo skirtingi. AK norėjo demokratinės kapitalistinės Lenkijos, kuri būtų sąjungininkė su Vakarais. Sovietų lyderis Stalinas norėjo paversti Lenkiją komunistine šalimi, kuri būtų sąjungininkė Sovietų Sąjungai.

Sovietai ir lenkai nepasitikėjo vieni kitais. Sovietų partizanai Lenkijoje dažnai nesutarė su lenkų pasipriešinimo būriais, kurie buvo AK sąjungininkai.

1943 m. balandžio 25 d. Stalinas nutraukė visus Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykius po to, kai vokiečiai pranešė pasauliui apie Katynės žudynes, per kurias buvo nužudyti lenkų kariuomenės karininkai. Stalinas atsisakė prisipažinti, kad įsakė įvykdyti šias žudynes.

Lapkričio 20 d. Armijos Krajovos vadas Tadeuszas Bór-Komorowskis parengė planą, pavadintą operacija "Audra". Rytų fronte vietiniai Armijos Krajovos daliniai turėjo pulti vokiečių Vermachtą ir padėti sovietų kariams.

1944 m. liepos 13 d., kai sovietų puolimas peržengė senąją Lenkijos sieną, lenkai turėjo priimti sprendimą. Jie galėjo arba pradėti pulti vokiečius, o sovietai galėjo jų nepalaikyti, arba nepulti ir sulaukti sovietų kritikos.

Lenkai nerimavo, kad jei Raudonoji armija išlaisvins Lenkiją iš vokiečių okupacijos, po karo sąjungininkai nepripažins Lenkijos vyriausybės Londone.

Pamatę sovietų pajėgų veiksmus, lenkai suprato, kad turi priimti sprendimą. Operacijos "Ostra Brama" metu NKVD pajėgos sušaudė arba suėmė lenkų karininkus ir privertė žemesnio rango pareigūnus prisijungti prie sovietų kontroliuojamų lenkų pajėgų.

Liepos 21 d. vidaus kariuomenė nusprendė netrukus Varšuvoje pradėti operaciją "Audra". Planuota parodyti, kad Lenkija yra sava valstybė, ir surengti puolimą prieš vokiečių okupantus. Liepos 25 d. Lenkijos vyriausybė emigracijoje (priešingai Lenkijos vyriausiojo vado generolo Kazimiero Sosnkovskio nuomonei) patvirtino sukilimo Varšuvoje planą.

1944 m. vasaros pradžioje Vokietijos planuose buvo numatyta, kad Varšuva turi būti regiono gynybos centras. Vokiečiai norėjo išlaikyti Varšuvą, kad ir kiek nuostolių patirtų. Vokiečiai pastatė įtvirtinimus ir pasiuntė į šią sritį daug naujų karių. Tai sulėtėjo po nepavykusio "liepos 20 d. sąmokslo" nužudyti Adolfą Hitlerį. Vokiečių kariai Varšuvoje buvo silpni ir nesijautė užtikrintai.

Tačiau liepos pabaigoje į regione esančias vokiečių pajėgas buvo atsiųstos naujos karinės pajėgos. Liepos 27 d. Varšuvos apygardos gubernatorius Liudvikas Fišeris (Ludwig Fischer) sušaukė 100 000 lenkų vyrų ir moterų statyti įtvirtinimus aplink miestą. Varšuvos gyventojai nevykdė jo reikalavimo.

Armijos Krajovai nerimavo dėl galimų vokiečių keršto veiksmų arba masinių areštų, kurie lenkams apsunkintų puolimo pradžią. Sovietų pajėgos artėjo prie Varšuvos, o sovietų kontroliuojamos radijo stotys ragino lenkus pulti vokiečius.

Liepos 25 d. Lenkų patriotų sąjunga iš Maskvos transliavo radijo laidą. Ji ragino lenkus pulti vokiečius. Liepos 29 d. Varšuvos pakraščius pasiekė pirmieji sovietų tankai. Juos kontratakavo du vokiečių tankų korpusai: 39-asis ir 4-asis SS. 1944 m. liepos 29 d. Maskvoje esanti Kosciuškos radijo stotis lenkams liepė "Kovokite su vokiečiais!".

Tą dieną įvyko Bór-Komorowskio ir kelių vyresniųjų pareigūnų susitikimas. Iš Londono atvykęs Janas Nowakas-Jezioranskis (Jan Nowak-Jeziorański) sakė, kad sąjungininkų parama bus silpna. Liepos 31 d. Lenkijos vadai generolas Tadeuszas Bór-Komorowskis ir pulkininkas Antoni Chruścielis įsakė Armijos Krajovos pajėgoms pasiruošti iki kitos dienos 17 val.

Stulpai

Varšuvos apygardos Armijos Krajovos pajėgas sudarė nuo 20 000 iki 49 000 karių. Kitos grupės taip pat prisidėjo kariais; vertinama, kad iš viso jų buvo nuo 2 000 iki maždaug 3 500 iš kraštutinių dešiniųjų Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų ir keliasdešimt iš komunistinės Liaudies armijos. Dauguma jų kelerius metus mokėsi partizaninio ir miesto partizaninio karo, tačiau jiems trūko ilgos dienos kovos patirties. Pajėgoms trūko įrangos, nes Armijos Krajova išsiuntė ginklus į šalies rytus prieš nusprendžiant įtraukti Varšuvą į operaciją "Audra".

Kiti partizanų būriai prisijungė vadovaujami Armijos Krajovos, o kovų metu prisijungė daug savanorių, įskaitant žydus, išlaisvintus iš Varšuvos geto griuvėsiuose esančios Gęsiuvkos koncentracijos stovyklos.

Lenkijos pajėgoms Varšuvoje vadovavo pulkininkas Antoni Chruściel (slapyvardis "Monter"). Iš pradžių jis padalijo savo pajėgas į aštuonias sritis.

Rugsėjo 20 d. jos buvo pakeistos, kad atitiktų Lenkijos pajėgų turimas tris miesto teritorijas. Visos pajėgos, pervadintos į Varšuvos Armijos Krajovos korpusą (lenk. Warszawski Korpus Armii Krajowej), kuriam rugsėjo 14 d. iš pulkininko pakeltas generolas Antoni Chruściel, buvo suformuotos į tris pėstininkų divizijas (Śródmieście, Żoliborz ir Mokotów).

Kovos metu lenkai gavo papildomų atsargų iš oro ir paėmę iš priešo (įskaitant keletą šarvuočių, du tankus "Panther" ir du Sd.Kfz. 251). Be to, per visas kovas sukilėlių dirbtuvėse buvo gaminami ginklai, įskaitant automatus, K modelio liepsnosvaidžius, granatas, minosvaidžius ir net šarvuotą automobilį (Kubuś).

Vokiečiai

1944 m. liepos pabaigoje Varšuvoje ir jos apylinkėse dislokuoti vokiečių daliniai buvo suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji buvo Varšuvos garnizonas. Liepos 31 d. jame buvo 11 000 karių, vadovaujamų generolo Rainerio Stahelio.

Šios vokiečių pajėgos turėjo gerų ginklų. Miesto gynybai jos ruošėsi daugelį mėnesių. Vokiečius saugojo keli šimtai betoninių bunkerių ir spygliuota viela.

Be garnizono karių, vokiečių kariuomenės daliniai buvo abiejuose Vyslos krantuose ir mieste. Antrąją kategoriją sudarė policija ir SS, vadovaujama pulkininko Pauliaus Otto Geibelio, kurią iš pradžių sudarė 5 710 vyrų, įskaitant Schutzpolizei ir Waffen-SS. Trečiąją kategoriją sudarė pagalbiniai daliniai, įskaitant Bahnschutz (geležinkelio apsaugos), Werkschutz (gamyklų apsaugos), Sonderdienst ir Sonderabteilungen (kariniai nacių partijos daliniai) būrius.

Sukilimo metu vokiečių pusė kasdien gaudavo naujų karių. Rugpjūčio pradžioje Stahelį vyriausiojo vado poste pakeitė SS generolas Erichas von dem Bachas. 1944 m. rugpjūčio 20 d. Varšuvoje kovojančių vokiečių sudėtyje buvo 17 000 vyrų, suskirstytų į dvi kovines grupes:

Mūšio grupę "Rohr" (vadas - generolas majoras Rohr), kuriai priklausė Bronislavo Kaminskio brigada, ir mūšio grupę "Reinefarth" (vadas - SS grupuotės vadas Heinzas Reinefarthas) sudarė puolimo grupė "Dirlewanger" (vadas - Oskaras Dirlewangeris), puolimo grupė "Reck" (vadas - majoras Reckas), puolimo grupė "Schmidt" (vadas - pulkininkas Schmidt) ir įvairūs pagalbiniai daliniai.

W valanda

Liepos 31 d. 17 val. Lenkijos kariuomenė nusprendė sukilimą pradėti kitos dienos 17 val. Šis sprendimas buvo klaida, nes prastai aprūpintos lenkų pajėgos buvo pasirengusios tik naktinėms atakoms. Puolimas dienos šviesoje reiškė, kad lenkai buvo apšaudomi vokiečių kulkosvaidžių ugnimi.

Nors mieste laukė daugybė partizanų būrių, tūkstančių jaunų vyrų ir moterų judėjimą buvo sunku nuslėpti. Kai kurios kovos prasidėjo dar prieš oficialų puolimo laiką, ypač Žoliborze, aplink Napoleono aikštę ir Dąbrowskio aikštę.

Vokiečiai suprato, kad lenkai gali juos užpulti. Tačiau jie nesuvokė, kad lenkai gali surengti tokį didelį puolimą. 16.30 val. vokiečių kariams buvo liepta pasiruošti puolimui.

Tą vakarą lenkai užėmė svarbų vokiečių ginklų pastatą, pagrindinį paštą ir elektrinę, Prahos geležinkelio stotį ir aukščiausią Varšuvos pastatą "Prudential". Tačiau Pilies aikštė, policijos rajonas ir oro uostas liko vokiečių rankose.

Lenkams labiausiai sekėsi miesto centre, senamiestyje ir Vola rajone. Tačiau kelios pagrindinės vokiečių tvirtovės išliko, o kai kuriuose Wola rajonuose lenkams teko trauktis.

Kitose vietovėse, pavyzdžiui, Mokotove, lenkai kontroliavo tik gyvenamuosius rajonus. Pragoje, rytiniame Vyslos krante, lenkai buvo išsiųsti atgal į slėptuves, kur slėpėsi daug vokiečių pajėgų.

Lenkų grupėms buvo sunku užmegzti ryšius su kitomis lenkų kovotojų grupėmis. Iki rugpjūčio 4 d. didžiąją dalį miesto užėmė lenkų pajėgos. ^[]

Pirmosios keturios dienos

Buvo planuojama, kad sukilimas truks kelias dienas, kol atvyks sovietų pajėgos, tačiau tai neįvyko, ir lenkų pajėgoms teko kovoti su menka pagalba iš išorės. Pirmųjų dviejų dienų kovų rezultatai skirtingose miesto dalyse buvo tokie:

• I zona (miesto centras ir senamiestis): Lenkams pavyko užimti didžiąją dalį teritorijos, kurią jiems buvo nurodyta užimti, tačiau jiems nepavyko užimti teritorijų, kuriose buvo daug vokiečių (Varšuvos universiteto pastatai, PAST dangoraižis, vokiečių įgulos būstinė Saksonijos rūmuose, tik vokiečiams skirta teritorija prie Šuchos alėjos ir tiltai per Vyslą). Jie neužėmė centrinės pozicijos, negavo ryšių su kitomis teritorijomis ir sausumos ryšio su šiaurine Žoliboržo sritimi per šiaurinę geležinkelio liniją ir citadelę. ^[]
• II teritorija (Žoliborzas, Marymontas, Bielanai): Lenkams nepavyko užimti svarbiausių karinių objektų prie Žoliborzo. Daug karių pasitraukė už miesto, į miškus. Nors užėmė didžiąją dalį teritorijos aplink Žoliborzą, pulkininko Mečislovo Niedzelskio ("Żywiciel") kariai neužėmė Citadelės rajono ir nepralaužė vokiečių gynybos Varšuvos Gdansko geležinkelio stotyje.
• III teritorija (Wola): Iš pradžių daliniai užėmė didžiąją teritorijos dalį, tačiau patyrė didelių nuostolių (iki 30 %). Kai kurie daliniai pasitraukė į miškus, kiti - į rytinę teritorijos dalį. Šiaurinėje Wola dalyje pulkininko Jano Mazurkiewicziaus ("Radosław") kariams pavyko užimti vokiečių kareivines, vokiečių aprūpinimo sandėlį Stawki gatvėje ir poziciją prie Okopowa gatvės žydų kapinių. ^[]
• IV sritis (Ochota): Šioje srityje esantys daliniai neužėmė nei teritorijos, nei karinių objektų (Gęsiowkos koncentracijos stovyklos, SS ir Sipo kareivinių Narutovičiaus aikštėje). Patyrusios didelių nuostolių, dauguma AK pajėgų pasitraukė į miškus į vakarus nuo Varšuvos. Tik 200-300 vyrų, vadovaujamų leitenanto Andrzejaus Chyczewskio ("Gustavo"), liko vietovėje ir tęsė kovą. Jiems į pagalbą buvo pasiųstos karinės pajėgos iš miesto centro. Kedžio kariams pavyko užimti didžiąją dalį šiaurinės srities dalies ir užimti visus ten esančius karinius objektus. Tačiau netrukus juos iš pietų ir vakarų užpuolė vokiečiai. ^[]
• V sritis (Mokotovas): Partizanai bandė užimti policijos rajoną (Dzielnica policyjna) Rakowiecka gatvėje ir užmegzti ryšį su miesto centru. Šių stipriai įtvirtintų pozicijų puolimai buvo nesėkmingi. Kai kurie daliniai pasitraukė į miškus, o kitiems pavyko užimti dalį Dolnyj Mokotovo, kuris buvo atkirstas nuo daugumos ryšių su kitomis vietovėmis.
• VI sritis (Praga): Sukilimas prasidėjo ir dešiniajame Vyslos krante, kur buvo siekiama užimti upės tiltus, kol atvyks Raudonoji armija. Pulkininko leitenanto Antoni Żurowskio ("Andžej") pajėgos turėjo vokiečių persvarą. Armijos Krajovos pajėgos buvo priverstos grįžti į slėptuvę.
• VII sritis (Powiat warszawski): šią sritį sudarė teritorijos už Varšuvos miesto ribų. Veiksmai čia dažniausiai buvo nesėkmingi. ^[]

Štabą turėjo saugoti Sabotažo ir diversijų direktoratas arba Kedywas. Šie daliniai saugojo dalį Śródmieście ir Wola; kartu su I zonos daliniais jie buvo sėkmingiausi per pirmąsias kelias valandas. ^[]

Tarp svarbiausių taikinių, kurių nepavyko užimti sukilimo pradžioje, buvo Okęcie ir Mokotovo lauko aerodromai, taip pat virš miesto centro iškilęs dangoraižis PAST ir Gdansko geležinkelio stotis, saugojusi perėją tarp centro ir šiaurinio Žoliborzo rajono. ^[]

Wola žudynės

Rugpjūčio 4 d. vidaus kariuomenės kariams pavyko nustatyti fronto linijas labiausiai į vakarus nutolusiose Vola ir Ochota vietovėse. Vokiečių kariuomenė sustabdė atsitraukimą į vakarus ir pradėjo priimti naujus karius. Tą pačią dieną visų prieš sukilimą panaudotų pajėgų vadu buvo paskirtas SS generolas Erichas von dem Bachas.

Vokiečių puolimų tikslas buvo susijungti su likusiomis vokiečių karių grupėmis ir užblokuoti sukilimo pajėgas nuo Vyslos upės. Tarp naujų dalinių buvo ir Heinzo Reinefartho vadovaujamos pajėgos.

Rugpjūčio 5 d. trys Reinefartho puolamosios grupės pradėjo judėti į vakarus Wolska ir Górczewskos gatvėmis link pagrindinės Rytų-Vakarų Jeruzalės alėjos. Jų veržimasis buvo sustabdytas, tačiau pulkai pradėjo vykdyti Heinricho Himlerio įsakymus žudyti civilius gyventojus. Specialios SS, policijos ir vermachto grupės ėjo nuo namo prie namo, šaudė žmones ir degino jų kūnus. Apytikriais skaičiavimais, Voloje ir Ochotoje nužudyta nuo 20 000 iki 50 000 civilių gyventojų, vien Voloje iki rugpjūčio 8 d. - 40 000, o Ochotoje - net 100 000. Žudynių vadovai buvo Oskaras Dirlewangeris ir Bronislavas Kaminskis.

Civilių gyventojų žudynėmis buvo siekiama, kad lenkai nenorėtų kovoti ir sukilimas baigtųsi be sunkių mūšių miestuose. Laikui bėgant vokiečiai suprato, kad civilių gyventojų žudymas tik sustiprino lenkų pasipriešinimą.

Vokiečiai ėmė galvoti apie politinį sprendimą, nes vokiečių vado vadovaujami tūkstančiai vyrų negalėjo laimėti prieš sukilėlius miesto partizaninėje aplinkoje.

Jie siekė iškovoti reikšmingą pergalę ir parodyti vidaus kariuomenei, kad tolesnė kova neturi prasmės. Jie norėjo, kad vidaus kariuomenė pasiduotų. Tai nepavyko. Iki rugsėjo vidurio vokiečiai šaudė visus paimtus į nelaisvę sukilėlius, tačiau nuo rugsėjo pabaigos kai kurie paimti į nelaisvę lenkų kariai buvo laikomi karo belaisviais.

Aklavietė

"Tai nuožmiausias [smurtingiausias] mūsų mūšis nuo pat karo pradžios. Tai prilygsta Stalingrado gatvių mūšiams." - SS vadas Heinrichas Himleris vokiečių generolams 1944 m. rugsėjo 21 d.

Nepaisant Volos praradimo, lenkų pasipriešinimas sustiprėjo. Zoskos ir Vacko daliniai užėmė Varšuvos getą ir išlaisvino Gensiuvkos koncentracijos stovyklą, išlaisvindami apie 350 žydų.

Ši vietovė tapo viena iš pagrindinių ryšių tarp sukilėlių, kovojančių Voloje, ir senamiesčio gynėjų. Rugpjūčio 7 d. vokiečių pajėgas sustiprino atvykę tankai. Vokiečiai prieš tankus pastatė lenkų civilius gyventojus, kad jie būtų gyvieji skydai.

Po dviejų dienų įtemptų kovų jiems pavyko prasiveržti pro Volą ir pasiekti Bankovy aikštę. Tačiau iki to laiko barikados, gatvių įtvirtinimai ir tankų kliūtys jau buvo gerai paruoštos. Abi pusės pateko į aklavietę (situaciją, kai nė viena pusė negali laimėti), vyko įnirtingos kovos nuo namo iki namo. ^[]

Rugpjūčio 9-18 d. senamiestyje ir netoliese esančioje Bankowy aikštėje vyko įnirtingi mūšiai. Ir vokiečiai, ir lenkai surengė sėkmingas atakas. Vokiečiai bombardavo lenkus sunkiąja artilerija ir bombonešiais. Lenkai negalėjo apsiginti nuo bombonešių, nes neturėjo priešlėktuvinės artilerijos ginklų. Net aiškiai pažymėtas ligonines bombardavo "Stukas".

Nors jau Stalingrado mūšis parodė, kad kovoti mieste yra pavojinga, Varšuvos sukilimas parodė, kad nepakankamai aprūpintos pajėgos, remiamos civilių gyventojų, gali kovoti su geriau aprūpintais profesionaliais kariais. ^[]

Lenkai laikė senamiestį, kol rugpjūčio pabaigoje buvo priimtas sprendimas pasitraukti. Iki rugsėjo 2 d. senamiesčio gynėjai pasitraukė per kanalizaciją. Taip buvo evakuota tūkstančiai žmonių. Tie, kurie liko, buvo sušaudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas, pavyzdžiui, Mauthauseno ir Zaksenhauzeno, kai vokiečiai atgavo kontrolę.

Berlingo išsilaipinimas

Rugpjūčio 26 d. sovietų puolimas prieš 4-ąjį SS tankų korpusą į rytus nuo Varšuvos buvo atnaujintas, ir vokiečiai buvo priversti trauktis į Pragą. Konstantino Rokosovskio vadovaujama sovietų kariuomenė užėmė Pragą ir rugsėjo viduryje atvyko į rytinį Vyslos krantą.

Iki rugsėjo 13 d. vokiečiai sunaikino likusius tiltus per Vyslą. Prahos apylinkėse sovietų pusėje kovėsi lenkų daliniai, vadovaujami generolo Zygmunto Berlingo (todėl kartais vadinami berlingovcais - "Berlingo vyrais"). Trys jo vadovaujamos Pirmosios lenkų armijos (1 Armia Wojska Polskiego) patruliai išsilaipino Černiakovo ir Povišlio vietovėse ir naktį iš rugsėjo 14 į 15 d. prisijungė prie AK pajėgų.

Sovietų artilerijos ir aviacijos bombardavimas nesustabdė priešo kulkosvaidžių ugnies, kai lenkai kirto upę, ir desantas patyrė didelių nuostolių. Į krantą išlipo tik dalis pagrindinių dalinių (3-iosios pėstininkų divizijos 9-ojo pėstininkų pulko I ir III batalionai).

1-osios Lenkijos armijos desantas buvo vienintelė sausumos pajėgų, atvykusių paremti sukilimo, dalis.

Vokiečiai puolė vidaus kariuomenės pozicijas prie upės, kad užkirstų kelią tolesniam išsilaipinimui. Tačiau kelias dienas jie negalėjo pasistūmėti į priekį, o lenkų pajėgos laikė šias pozicijas ruošdamosi sovietų desantui.

Lenkų daliniai iš rytinės pakrantės bandė išsilaipinti dar kelis kartus ir rugsėjo 15-23 d. patyrė didelių nuostolių (be kita ko, buvo sunaikinti visi jų desantiniai laivai ir didžioji dalis kitos perplaukimo per upę įrangos). Raudonosios armijos parama buvo nepakankama. Po nesėkmingų pakartotinių 1-osios Lenkijos armijos bandymų susijungti su sukilėliais sovietai apsiribojo tik retkarčiais vykdomais artilerijos ir oro bombardavimais.

Sąlygos, kurios trukdė vokiečiams pašalinti sukilėlius, taip pat trukdė lenkams pašalinti vokiečius. Planai kirsti upę buvo sustabdyti "mažiausiai 4 mėnesiams", nes kovoti su 9-osios armijos penkiomis tankų divizijomis buvo problema.

1-osios Lenkijos armijos vadą generolą Berlingą sovietų viršininkai nušalino nuo pareigų. Rugsėjo 19 d.b naktį iš kitos upės pusės daugiau nebuvo bandoma persikelti, o sužeistųjų evakuacija neįvyko. Tą naktį. Armijos Krajovos kariai ir 1-osios Lenkijos armijos kariai pasitraukė iš savo pozicijų ant upės kranto. Iš maždaug 900 į krantą išsilaipinusių vyrų tik nedidelė dalis grįžo į rytinį Vyslos krantą. Berlingo Lenkijos kariuomenės nuostoliai bandant padėti sukilimui siekė 5 660 žuvusių, dingusių be žinios ar sužeistų.

Nuo šio momento Varšuvos sukilimą galima vertinti kaip vienpusį išsivaduojamąjį karą arba kaip kovą dėl gerų pasidavimo sąlygų. Lenkai buvo smarkiai puolami trijose miesto vietose: Šródmieście, Žoliborze ir Mokotove. ^[]

1939 m. Varšuvoje gyveno 1 350 000 žmonių. Sukilimo pradžioje mieste tebegyveno daugiau nei milijonas.

Pirmosiomis sukilimo savaitėmis Lenkijos kontroliuojamoje teritorijoje žmonės stengėsi gyventi įprastą gyvenimą. Veikė daug kultūrinės veiklos, įskaitant teatrus ir laikraščius. Lenkų skautų berniukai ir mergaitės pristatinėjo paštą.

Baigiantis sukilimui, dėl maisto ir vaistų trūkumo, perpildytų namų ir vokiečių aviacijos bei artilerijos bombardavimų mieste civilių gyvenimas tapo labai sunkus. ^[]

Maisto trūkumas

Kadangi sukilimui po kelių dienų turėjo padėti sovietai, lenkų pogrindininkai nesuvokė, kad maisto trūkumas taps problema.

Tačiau kovoms tęsiantis, miesto gyventojai susidūrė su alkiu ir badu. Rugpjūčio 6 d., kai lenkų daliniai atgavo alaus daryklą "Haberbusch i Schiele" Ceglanos gatvėje, varšuviečiai gyveno miežiais iš alaus daryklos sandėlių.

Kasdien keli tūkstančiai žmonių eidavo į alaus daryklą maišų su miežiais, o paskui juos dalydavo miesto centre. Po to miežiai buvo malami kavos malūnėliais ir verdami su vandeniu, kad susidarytų sriuba (lenk. pluj-zupa). "Sowiński" batalionui pavyko užimti alaus daryklą iki pat kovų pabaigos. ^[]

Kita rimta problema civiliams ir kariams buvo vandens trūkumas. Rugpjūčio viduryje dauguma vandentiekio vamzdžių neveikė arba buvo pripildyti lavonų. Be to, pagrindinę vandens siurblinę laikė vokiečiai.

Siekdama užkirsti kelią ligų plitimui ir aprūpinti žmones vandeniu, valdžia įsakė kiekvieno namo kieme iškasti vandens šulinius. Rugsėjo 21 d. vokiečiai susprogdino likusias siurblines Koszykowos gatvėje ir po to viešieji šuliniai buvo vienintelis geriamojo vandens šaltinis mieste. Rugsėjo pabaigoje miesto centre buvo daugiau kaip 90 veikiančių šulinių.

Lenkijos žiniasklaida

Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą.

Prieš sukilimą Armijos Krajovos informacijos ir propagandos biuras įsteigė karo žurnalistų grupę. Ši grupė, vadovaujama Antoni Bohdziewicziaus, sukūrė tris kino kronikas ir daugiau kaip 30 000 metrų kino juostos apie sukilimą. Pirmoji kino kronika visuomenei buvo parodyta rugpjūčio 13 d. kino teatre "Palladium", esančiame Aukso gatvėje.

Be filmų, pasirodė dešimtys laikraščių. Keletas pogrindinių laikraščių pradėti platinti atvirai. Du pagrindiniai dienraščiai buvo vyriausybinis "Rzeczpospolita Polska" ir karinis "Biuletyn Informacyjny". Taip pat buvo kelios dešimtys laikraščių, žurnalų, biuletenių ir savaitraščių, kuriuos leido įvairios organizacijos ir kariniai daliniai.

Rugpjūčio 7 d. miesto centre sumontuotą Błyskawicos tolimojo radijo siųstuvą valdė kariškiai, tačiau nuo rugpjūčio 9 d. juo naudojosi ir atkurtas Lenkijos radijas.

Transliacijos buvo transliuojamos tris ar keturis kartus per dieną, transliuojamos naujienų laidos ir pagalbos prašymai lenkų, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Taip pat buvo transliuojami vyriausybės pranešimai, patriotiniai eilėraščiai ir muzika. Tai buvo vienintelė sukilėlių radijo stotis Vokietijos kontroliuojamoje Europoje.

Sukilėlių radijuje kalbėjo Janas Nowakas-Jeziorańskis, Zbigniewas Świętochowskis, Stefanas Sojeckis, Jeremi Przybora ir Londono laikraščio "The Times" karo korespondentas Johnas Wardas.

Daugelio istorikų teigimu, sukilimas žlugo dėl to, kad trūko išorinės paramos, o parama, kuri buvo suteikta, atvyko pavėluotai.

Prieš prasidedant mūšiui Lenkijos vyriausybė Londone stengėsi gauti Vakarų sąjungininkų paramą. Sąjungininkai nebūtų padėję be Sovietų Sąjungos sutikimo. Lenkijos vyriausybė Londone kelis kartus prašė Didžiosios Britanijos atsiųsti sąjungininkų karių į Lenkiją, tačiau britų kariai atvyko tik 1944 m. gruodžio mėn. Netrukus po jų atvykimo sovietų valdžia juos suėmė.

Nuo 1943 m. rugpjūčio mėn. iki 1944 m. liepos mėn. daugiau kaip 200 Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų (RAF) lėktuvų išskraidino 146 Didžiojoje Britanijoje apmokytus lenkų karius, daugiau kaip 4000 konteinerių su atsargomis ir 16 mln. dolerių banknotais bei auksu.

Vienintelė paramos operacija, kuri buvo vykdoma per visą sukilimą, buvo naktiniai aprūpinimo mėtymai, kuriuos vykdė RAF, kitų Britų Sandraugos oro pajėgų ir Lenkijos karinių oro pajėgų dalinių tolimojo nuotolio lėktuvai. Jiems teko naudotis Italijoje esančiais aerodromais, todėl sumažėjo atsargų, kurias jie galėjo gabenti, kiekis.

RAF atliko 223 skrydžius ir prarado 34 orlaivius. Šių desantų poveikis dažniausiai buvo toks, kad jie sukilėliams suteikė vilties jausmą. Oro desantai pristatė per mažai sukilėlių poreikiams reikalingų atsargų, be to, daugelis desantų nusileido už sukilėlių kontroliuojamos teritorijos ribų. ^[]

Oro lašai

"Surasti Varšuvą nebuvo sunku. Ji buvo matoma už 100 kilometrų. Miestas liepsnojo, bet degant tiek daug didžiulių gaisrų, buvo beveik neįmanoma užfiksuoti [pamatyti] taikinį žyminčių raketų." - Pietų Afrikos pilotas Williamas Fairly iš 1982 m. interviu

Nuo rugpjūčio 4 d. Vakarų sąjungininkai pradėjo remti sukilimą, iš oro skraidindami šaudmenis ir kitas atsargas. Iš pradžių skrydžius vykdė Lenkijos karinių oro pajėgų 1568-asis Lenkijos specialiųjų užduočių skrydis (vėliau pervadintas 301-ąja Lenkijos bombonešių eskadrile), dislokuotas Bario ir Brindizio miestuose Italijoje. Jie skraidė lėktuvais "B-24 Liberator", "Handley Page Halifax" ir "Douglas C-47 Dakota".

Vėliau, Lenkijos vyriausybei tremtyje paprašius didesnės pagalbos^, prie jų prisijungė Pietų Afrikos karinių oro pajėgų 2-ojo sparno Liberatoriai (Nr. 31 ir Nr. 34 eskadrilės, įsikūrusios Fodžijoje, Pietų Italijoje) ir Halifaxai, kuriuos pilotavo 148 ir 178 RAF eskadrilės.

Britų, lenkų ir Pietų Afrikos Respublikos pajėgos desantą tęsė iki rugsėjo 21 d. Bendras sąjungininkų išmetimų svoris skiriasi priklausomai nuo šaltinio (104 tonos, 230 tonų arba 239 tonos), buvo atlikta daugiau kaip 200 skrydžių.

Sovietų Sąjunga neleido Vakarų sąjungininkams naudoti savo oro uostų desantams, todėl lėktuvai turėjo naudotis Jungtinės Karalystės ir Italijos bazėmis. Dėl to sumažėjo jų gabenamas svoris ir skrydžių skaičius. Rugpjūčio 20 d. pateiktą sąjungininkų prašymą leisti naudotis nusileidimo taškais Stalinas atmetė rugpjūčio 22 d. Stalinas pavadino sukilėlius "nusikaltėliais" ir pareiškė, kad sukilimą pradėjo "Sovietų Sąjungos priešai".

Nesuteikdami sąjungininkų lėktuvams teisės leistis sovietų kontroliuojamoje teritorijoje, sovietai trukdė sąjungininkams padėti sukilimui. Sovietai šaudė į sąjungininkų lėktuvus, kurie gabeno atsargas iš Italijos ir kilo į sovietų kontroliuojamą oro erdvę.

Amerikos parama taip pat buvo ribota. Stalinui paprieštaravus dėl paramos sukilimui, rugpjūčio 25 d. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis telegrafavo JAV prezidentui Franklinui D. Ruzveltui ir pranešė, kad jie turėtų siųsti lėktuvus. Ruzveltas nenorėjo nuliūdinti Stalino prieš Jaltos konferenciją. Ruzveltas pasakė, kad lėktuvų nesiųs.

Galiausiai rugsėjo 18 d. sovietai leido JAV karinių oro pajėgų 8-osios oro pajėgų 3-iosios divizijos 107 lėktuvų B-17 "Flying Fortresses" skrydžiui nusileisti sovietų aerodromuose, kurie buvo naudojami operacijoje "Frantic", tačiau buvo per vėlu padėti sukilėliams.

Lėktuvai numetė 100 tonų atsargų, tačiau sukilėliai paėmė tik 20 tonų, nes jos buvo pasklidusios didelėje teritorijoje. Didžioji dauguma atsargų nukrito vokiečių kontroliuojamose teritorijose. JAV karinės oro pajėgos neteko dviejų B-17 lėktuvų, dar septyni buvo apgadinti. Lėktuvai nusileido operacijos "Frantic" aviacijos bazėse Sovietų Sąjungoje.

Kitą dieną 100 B-17 ir 61 P-51 lėktuvas išskrido iš SSRS ir, grįždami į bazes Italijoje, bombardavo Šolnoką Vengrijoje. Sovietai manė, kad 96 % amerikiečių numestų atsargų pateko į vokiečių teritorijas.

Iki rugsėjo 30 d. sovietai nedavė leidimo tolesniems amerikiečių skrydžiams. Tuo metu oras buvo per prastas skraidyti, o sukilimas jau buvo beveik pasibaigęs.

Rugsėjo 13-30 d. sovietų lėktuvai mėtė ginklus, vaistus ir maisto atsargas. Iš pradžių šios atsargos buvo numetamos be parašiutų, todėl buvo sugadintos ir prarastas jų turinys, be to, daug balionų nukrito į vokiečių teritorijas.

Sovietų karinės oro pajėgos su mažais dviviečiais lėktuvais "Polikarpov Po-2" atliko 2535 aprūpinimo misijas. Jie iš viso pristatė 156 50 mm minosvaidžius, 505 prieštankinius šautuvus, 1478 pabūklus, 520 šautuvų, 669 karabinus, 41 780 rankinių granatų, 37 216 minosvaidžių sviedinių, daugiau kaip 3 mln. šovinių, 131,2 t maisto produktų ir 515 kg vaistų.

Nors virš Varšuvos beveik nebuvo vokiečių oro gynybos, apie 12 % iš 296 lėktuvų buvo prarasta, nes jie turėjo nuskristi 1 600 km į priekį ir tiek pat atgal virš smarkiai ginamos priešo teritorijos (112 iš 637 lenkų ir 133 iš 735 britų ir Pietų Afrikos Respublikos lakūnų buvo numušti).

Dauguma išmetimų buvo atliekami naktį 100-300 pėdų aukštyje. Daug parašiutais išmestų paketų nukrito į vokiečių kontroliuojamą teritoriją (sukilėliai atgavo tik apie 50 tonų atsargų, t. y. mažiau nei 50 % pristatytų atsargų).

Sovietų Sąjungos pozicija

Raudonosios armijos vaidmuo per Varšuvos sukilimą vertinamas prieštaringai, o istorikai iki šiol nesutaria dėl jos vaidmens. Sukilimas prasidėjo Raudonajai armijai atvykus prie miesto. Varšuvos lenkai tikėjosi, kad sovietai per kelias dienas užims miestą.

Šis būdas - pradėti sukilimą prieš vokiečius likus kelioms dienoms iki sąjungininkų pajėgų atvykimo - buvo sėkmingai įgyvendintas daugelyje Europos sostinių, pavyzdžiui, Paryžiuje ir Prahoje.

Tačiau, nepaisant to, kad sovietai lengvai užėmė teritoriją į pietryčius nuo Varšuvos, jie nepadėjo sukilėliams. Vietoj to sovietai laukė, kol vokiečiai išžudys antikomunistinės Lenkijos vidaus kariuomenės karius.

Tuo metu miesto pakraščius gynė silpna vokiečių 73-oji pėstininkų divizija. Silpnų vokiečių gynybos pajėgų sovietai nepuolė. Tai leido vokiečių pajėgoms pasiųsti daugiau karių kovoti su sukilimu pačiame mieste.

Raudonoji armija kovėsi į pietus nuo Varšuvos, siekdama užimti tiltus per Vyslos upę. Raudonoji armija kovojo į šiaurę nuo miesto, siekdama užimti tiltus per Narevo upę. Šiuose sektoriuose kovėsi geriausios vokiečių šarvuočių divizijos.

Sovietų 47-oji armija įžengė į Pragą (Varšuvos priemiestį) dešiniajame Vyslos krante tik rugsėjo 11 d. (sukilimui pasibaigus). Per tris dienas sovietai greitai užėmė priemiestį. Silpna vokiečių 73-ioji divizija buvo greitai sumušta.

Rugsėjo viduryje dėl kelių vokiečių puolimų lenkų turėta teritorija sumažėjo iki vieno siauro upės kranto ruožo Černiakovo rajone. Lenkai tikėjosi, kad sovietų pajėgos jiems padės.

Nors Berlingo komunistinė 1-oji lenkų armija ir persikėlė per upę, ji nesulaukė didelės sovietų paramos, o pagrindinės sovietų pajėgos jų nepasekė.

Viena iš sukilimo nesėkmės priežasčių buvo ta, kad sovietų Raudonoji armija nepadėjo pasipriešinimui. Rugpjūčio 1 d., sukilimo dieną, sovietų kariuomenės puolimas sustojo. Netrukus po to sovietų tankai nustojo gauti naftos.

Apie planuojamą sukilimą sovietai žinojo iš savo agentų Varšuvoje. Jie taip pat žinojo, nes Lenkijos ministras pirmininkas Stanisławas Mikołajczykas papasakojo jiems apie Lenkijos AK sukilimo planus. Tai, kad Raudonoji armija nerėmė lenkų pasipriešinimo, buvo Stalino sprendimas, kurį jis priėmė tam, kad sovietai po karo galėtų kontroliuoti Lenkiją.

Jei Lenkijos vidaus kariuomenė būtų laimėjusi, Lenkijos vyriausybė Londone būtų galėjusi grįžti į Lenkiją. Be to, tai, kad vokiečiai sunaikino pagrindines Lenkijos pasipriešinimo pajėgas, padėjo Sovietų Sąjungai, nes gerokai susilpnino bet kokį galimą lenkų pasipriešinimą sovietų okupacijai.

1945 m. sausio mėn. sustabdę žygį ir užėmę Varšuvą, sovietai galėjo sakyti, kad "išlaisvino" Varšuvą.

Tai, kad sovietų tankai stovėjo netoli Wołomino, esančio už 15 km į rytus nuo Varšuvos, padėjo įtikinti Armijos Krajovos vadus pradėti sukilimą. Tačiau dėl liepos pabaigoje vykusio Radzymino mūšio šie sovietų 2-osios tankų armijos tankai buvo išstumti iš Wołomino ir atsitraukė apie 10 km.

Rugpjūčio 9 d. Stalinas pranešė premjerui Mikołajczykui, kad sovietai iš pradžių planavo būti Varšuvoje iki rugpjūčio 6 d. Jis sakė, kad keturių tankų divizijų puolimas sutrukdė jiems pasiekti miestą. Iki rugpjūčio 10 d. vokiečiai apsupo ir smarkiai apgadino sovietų 2-ąją tankų armiją prie Voluinės.

Kai 1944 m. spalį susitiko Stalinas ir Čerčilis, Stalinas pasakė Čerčiliui, kad sovietų paramos trūksta dėl sovietų nuostolių Vyslos srityje.

Vokiečiai manė, kad sovietai bando padėti sukilėliams. Vokiečiai manė, kad būtent jų Varšuvos gynyba sutrukdė sovietams žengti į priekį. Vokiečiai nemanė, kad sovietai nenorėjo žengti į priekį.

Vokiečiai skelbė propagandą, kurioje teigė, kad ir britai, ir sovietai nepadeda lenkams.

Sovietų daliniai, kurie paskutinėmis 1944 m. liepos mėnesio dienomis pasiekė Varšuvos pakraščius, traukėsi iš 1-ojo Baltarusijos fronto Vakarų Ukrainoje. Sovietai sumušė daug vokiečių karių.

Vokiečiai stengėsi pasiųsti naujų karių, kad jie išlaikytų Vyslos liniją. Tai buvo paskutinė didelė upės kliūtis tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos.

Vokiečiai pasiuntė daug prastos kokybės pėstininkų dalinių ir 4-5 aukštos kokybės tankų divizijas 39-ajame tankų korpuse ir 4-ajame SS tankų korpuse.

Sovietų pagalbos lenkams stoką galima paaiškinti ir kitaip. Rugpjūčio viduryje Raudonoji armija rengėsi dideliam puolimui į Balkanus per Rumuniją. Ta kryptimi buvo pasiųsta daug sovietų karių ir įrangos, o puolimai Lenkijoje buvo sustabdyti.

Stalinas nusprendė okupuoti Rytų Europą, užuot ėjęs į Vokietiją. Varšuvos užėmimas sovietams nebuvo būtinas. Jie jau buvo užėmę tiltus į pietus nuo Varšuvos ir gynė juos nuo vokiečių atakų.

Galiausiai sovietų vyriausioji vadovybė galėjo neparengti pagalbos Varšuvai plano, nes neturėjo teisingos informacijos. Lenkų nacionalinio išsivadavimo komiteto propaganda teigė, kad Armijos Krajovos pajėgos yra silpnos, ir teigė, kad jos yra nacių sąjungininkės. Sovietų agentų Stalinui pateikta informacija dažnai buvo klaidinga.

Pasak Davido Glantzo (karo istoriko, į atsargą išėjusio JAV kariuomenės pulkininko ir Rusijos Federacijos gamtos mokslų akademijos nario), Raudonoji armija negalėjo padėti sukilimui, nepaisant Stalino politinių tikslų. Vokietijos karinė galia rugpjūčio ir rugsėjo pradžioje sustabdė bet kokią sovietų pagalbą lenkams Varšuvoje. Glancas teigė, kad Varšuvą sovietams būtų sunku užimti iš vokiečių. Be to, Varšuva nebuvo gera vieta būsimiems Raudonosios armijos puolimams.

Kapituliacija

"9-oji armija sutriuškino paskutinį pasipriešinimą pietinėje Vyslos apylinkėje. Sukilėliai kovojo iki paskutinės kulkos." - Vokiečių pranešimas, rugsėjo 23 d. (T 4924/44)

Rugsėjo pirmąją savaitę tiek vokiečių, tiek lenkų vadai suprato, kad sovietų kariuomenė neketina pulti ir nutraukti aklavietės. Vokiečiai manė, kad dėl ilgesnio sukilimo bus sunku išlaikyti Varšuvą kaip fronto liniją. Lenkai nerimavo, kad dėl tolesnio pasipriešinimo žūtų daug žmonių. Rugsėjo 7 d. generolas Rohras pasiūlė pasikalbėti, o Bór-Komorowskis sutiko tai aptarti kitą dieną.

Rugsėjo 8, 9 ir 10 d. iš miesto buvo leista išvykti apie 20 000 civilių gyventojų. Rohras pripažino AK sukilėlių teisę būti traktuojamiems kaip kovotojai. 11 d. lenkai nutraukė derybas, nes gavo žinių, kad sovietai žengia per Prahą. Po kelių dienų 1-osios lenkų armijos atvykimas suteikė pasipriešinimui pasitikėjimo ir derybos nutrūko.

Tačiau iki rugsėjo 27 d. ryto vokiečiai atkovojo Mokotovo miestą. Rugsėjo 28 d. vėl pradėtos derybos. Rugsėjo 30 d. vakare vokiečiai užėmė Žoliborzą. Lenkai buvo stumiami į mažesnę teritoriją ir jiems grėsė žūtis. Rugsėjo 30 d. Hitleris apdovanojo von dem Bachą, Dirlewangerį ir Reinefarthą, o Londone generolas Sosnkowskis buvo atleistas iš Lenkijos vyriausiojo vado pareigų. Bór-Komorowskis buvo paaukštintas į vyriausiuosius vadus, nors buvo įstrigęs Varšuvoje.

Bór-Komorowskis ir ministras pirmininkas Mikołajczykas dar kartą paprašė Rokossovskio ir Stalino sovietų pagalbos. Tačiau jos nesulaukė. Pasak sovietų maršalo Georgijaus Žukovo, kuris tuo metu buvo Vyslos fronte, ir jis, ir Rokossovskis patarė Stalinui nepulti dėl didelių sovietų nuostolių.

Spalio 2 d. buvo pasirašytas įsakymas pasiduoti likusioms Lenkijos pajėgoms. Tą vakarą visi mūšiai nutrūko. Pagal susitarimą vermachtas pažadėjo su AK kariais elgtis pagal Ženevos konvenciją, o su civiliais gyventojais elgtis humaniškai.

Kitą dieną vokiečiai pradėjo nuginkluoti vidaus kariuomenės karius. Vėliau 15 000 jų išsiuntė į karo belaisvių stovyklas įvairiose Vokietijos dalyse. 5-6 000 sukilėlių nusprendė įsilieti į civilių gyventojų gretas, tikėdamiesi vėliau tęsti kovą. Visi civiliai Varšuvos gyventojai buvo išvežti iš miesto ir išsiųsti į stovyklą Durchgangslager 121 Pruškove.

Iš 350 000-550 000 per stovyklą perėjusių civilių 90 000 buvo išsiųsti į Trečiojo reicho darbo stovyklas, 60 000 - į mirties ir koncentracijos stovyklas (įskaitant Ravensbriuko, Aušvico, Mauthauseno ir kitas). Likusieji buvo išvežti į įvairias Generalinės gubernijos vietas ir paleisti į laisvę.

Rytų fronto padėtis Vyslos sektoriuje nepasikeitė. Sovietai nebandė veržtis į priekį, kol 1945 m. sausio 12 d. prasidėjo Vyslos-Oderio puolimas. Beveik visiškai sugriautą Varšuvą 1945 m. sausio 17 d. iš vokiečių išvadavo Raudonoji armija ir Pirmoji Lenkijos armija.

Miesto sunaikinimas

"Miestas turi visiškai išnykti nuo žemės paviršiaus... Negali likti nė vieno akmens. Kiekvienas pastatas turi būti [sunaikintas]..." - SS vadas Heinrichas Himleris, spalio 17 d., SS karininkų konferencija

Lenkijos sostinės sunaikinimas buvo suplanuotas dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Varšuva turėjo būti paversta provinciniu Vokietijos miestu. Varšuvos sukilimo nesėkmė suteikė Hitleriui galimybę pradėti pertvarką.

Išvežę likusius gyventojus, vokiečiai toliau naikino miestą. Vokiečių inžinieriai degino ir griovė likusius pastatus. Pagal vokiečių planus po karo Varšuva turėjo būti paversta karine stotimi arba net dirbtiniu ežeru - pastarąjį planą nacių vadovybė jau 1941 m. ketino įgyvendinti sovietų (Rusijos) sostinėje Maskvoje. Namų griovimo būriai naudojo liepsnosvaidžius ir sprogmenis. Jie naikino istorinius paminklus, Lenkijos nacionalinius archyvus ir lankytinas vietas.

Iki 1945 m. sausio mėn. 85 proc. pastatų buvo sugriauti: 25 proc. dėl sukilimo, 35 proc. dėl vokiečių veiksmų po sukilimo, likusieji - dėl ankstesnio Varšuvos geto sukilimo ir 1939 m. rugsėjo mėn. kampanijos. Apskaičiuota, kad materialinių nuostolių patyrė 10 455 pastatai, 923 istoriniai pastatai (94 %), 25 bažnyčios, 14 bibliotekų, įskaitant Nacionalinę biblioteką, 81 pradinė mokykla, 64 vidurinės mokyklos, Varšuvos universitetas ir Varšuvos technologijos universitetas, dauguma istorinių paminklų.

Beveik milijonas gyventojų neteko viso savo turto. Tiksli privačios ir valstybinės nuosavybės, meno, mokslo ir kultūros paminklų nuostolių suma nežinoma, tačiau laikoma milžiniška. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje atliktų tyrimų duomenimis, bendra žala siekia apie 30 mlrd. dolerių.

2004 m. Varšuvos prezidentas Lechas Kačynskis, vėliau Lenkijos prezidentas, sudarė istorinę komisiją Vokietijos valdžios institucijų padarytiems nuostoliams įvertinti. Komisija apskaičiavo, kad nuostoliai siekia mažiausiai 31,5 mlrd. dolerių 2004 m. verte. Vėliau šie skaičiavimai buvo padidinti iki 45 mlrd. 2004 m. JAV dolerių, o 2005 m. - iki 54,6 mlrd. dolerių.

Nukentėjusieji

Tikslus abiejų pusių aukų skaičius nežinomas. Apytikriai vertinama, kad aukų skaičius yra maždaug panašus. Skaičiuojama, kad žuvo nuo 150 000 iki 200 000 lenkų civilių. Tiek lenkų, tiek vokiečių karinio personalo nuostoliai atskirai vertinami mažiau nei 20 000.

Be to, vokiečiai neteko vertingos karinės įrangos, įskaitant tris lėktuvus, 310 tankų ir šarvuočių, 340 sunkvežimių ir lengvųjų automobilių bei 22 lengvosios (75 mm) artilerijos pabūklų.

Po karo

Dauguma Armijos Krajovos karių (įskaitant ir tuos, kurie dalyvavo Varšuvos sukilime) pateko į NKVD arba UB politinės policijos nelaisvę. Jiems per prievartą buvo užduodami klausimai ir jie buvo įkalinti dėl įvairių kaltinimų, pavyzdžiui, "fašizmo".

Daugelis jų buvo išsiųsti į gulagus arba sušaudyti. 1944-1956 m. visi buvę Zoskos bataliono nariai pateko į sovietinius kalėjimus. 1945 m. kovą Maskvoje įvyko inscenizuotas 16 Sovietų Sąjungoje laikytų Lenkijos pogrindžio valstybės vadovų teismas (Šešiolikos teismas).

Sovietų generolas Ivanas Serovas, pritarus Josifui Stalinui, pakvietė vyriausybės delegatą ir daugumą Nacionalinės vienybės tarybos bei Armijos Krajovos C-i-C narių į konferenciją dėl jų galimo prisijungimo prie sovietų remiamos Laikinosios vyriausybės.

Jiems buvo įteiktas saugumo orderis, tačiau kovo 27-28 d. NKVD juos suėmė Pruškove. Leopoldas Okulickis, Janas Stanisławas Jankowskis ir Kazimierzas Pużakas buvo suimti 27 d., o kitą dieną - dar 12 žmonių. A. Zwierzynskis buvo suimtas anksčiau.

Jie buvo atvežti į Maskvą, į Lubianką.

Po kelis mėnesius trukusių žiaurių tardymų ir kankinimų jiems buvo pateikti suklastoti kaltinimai "bendradarbiavimu su nacistine Vokietija" ir "karinės sąjungos su nacistine Vokietija planavimu".

Daug sukilėlių, kuriuos vokiečiai suėmė ir išsiuntė į karo belaisvių stovyklas Vokietijoje, vėliau išlaisvino britų, amerikiečių ir lenkų pajėgos ir liko Vakaruose. Tarp jų buvo ir sukilimo vadai: Tadeuszas Bór-Komorowskis ir Antoni Chruścielis. ^[]

Varšuvos sukilimo faktai buvo problema Stalinui. Faktus pakeitė Lenkijos Liaudies Respublikos propaganda, kuri pabrėžė Armijos Krajovos ir Lenkijos vyriausybės tremtyje trūkumus. Ji neleido kritikuoti Raudonosios armijos ar Sovietų Sąjungos tikslų.

Pokario metais AK pavadinimas buvo uždraustas, o dauguma filmų ir romanų apie 1944 m. sukilimą buvo uždrausti arba pakeisti taip, kad juose nebūtų minimas AK pavadinimas. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio lenkų propaganda sukilimo karius vaizdavo kaip drąsius, o karininkus - klastingus, reakcingus ir pasižyminčius nuostolių nepaisymu.

Pirmieji rimti leidiniai šia tema Vakaruose pasirodė tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Varšuvoje paminklas Armijos Krajovai nebuvo pastatytas iki 1989 m. Vietoj to buvo šlovinamos ir sureikšminamos sovietų remtos Liaudies armijos pastangos. ^[]

Priešingai, Vakaruose lenkų kovos dėl Varšuvos istorija buvo pasakojama kaip pasakojimas apie narsius didvyrius, kovojančius su žiauriu ir negailestingu priešu. Buvo teigiama, kad Stalinui buvo naudinga, jog Sovietų Sąjunga nesugebėjo padėti. Pasipriešinimas galutinei sovietų kontrolei Lenkijoje buvo pašalintas, kai naciai išžudė partizanus.

Prie antisovietinių nuotaikų Lenkijoje prisidėjo įsitikinimas, kad sukilimas žlugo dėl Sovietų Sąjungos kaltės. Prisiminimai apie sukilimą padėjo įkvėpti Lenkijos darbininkų judėjimą "Solidarumas", kuris aštuntajame dešimtmetyje vadovavo taikiam opoziciniam judėjimui prieš komunistinę vyriausybę.

Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio dėl oficialios cenzūros ir akademinio susidomėjimo stokos istorinė įvykių analizė buvo menka. Varšuvos sukilimo tyrimus paskatino 1989 m. žlugęs komunizmas, nes buvo panaikinta cenzūra ir padidinta prieiga prie valstybinių archyvų. Tačiau nuo 2004 m. prieiga prie kai kurių Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir buvusios Sovietų Sąjungos archyvų medžiagos vis dar buvo ribota.

Klausimą dar labiau apsunkina britų tvirtinimas, kad Lenkijos vyriausybės tremtyje dokumentai buvo sunaikinti, o medžiagą, kuri po karo nebuvo perduota britų valdžios institucijoms, lenkai 1945 m. liepos mėn. sudegino Londone.

Rugpjūčio 1 d. Lenkijoje dabar yra švenčiama sukaktis. 1994 m. rugpjūčio 1 d. Lenkija surengė sukilimo 50-ųjų metinių minėjimo ceremoniją, į kurią buvo pakviesti Vokietijos ir Rusijos prezidentai. Nors Vokietijos prezidentas Romanas Hercogas dalyvavo, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas kvietimo atsisakė; tarp kitų žymių svečių buvo ir JAV viceprezidentas Alas Goras.

Hercogas buvo pirmasis Vokietijos valstybės veikėjas, Vokietijos vardu atsiprašęs už vokiečių žiaurumus, įvykdytus prieš lenkų tautą sukilimo metu. 2004 m. per sukilimo 60-ąsias metines oficialiose delegacijose dalyvavo: Šia proga popiežius Jonas Paulius II nusiuntė laišką Varšuvos merui Lechui Kačynskiui. Rusija ir vėl neatsiuntė savo atstovo. Dieną prieš tai, 2004 m. liepos 31 d., Varšuvoje buvo atidarytas Varšuvos sukilimo muziejus.