Stalingrado mūšis vyko Antrojo pasaulinio karo metu tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Kova vyko dėl Stalingrado miesto kontrolės ir truko nuo 1942 m. liepos 17 d. iki 1943 m. vasario 2 d. Tai buvo vienas kertinių karo epizodų: Vokietijos puolimo kryptis pietuose buvo sustabdyta, o pergalingas sovietų kontrpuolimas žymiai pakeitė karo dinamiką Rytų fronte. Stalingrado mūšis tapo ir žiauraus karo simboliu: dėl ilgos apsiausties, bombardavimų ir tiekimo trūkumo tiek kareiviai, tiek civiliai gyventojai kentėjo nuo bado ir ligų; yra pranešimų apie žiurkių, pelių valgymą ir atskirus kanibalizmo atvejus (kanibalizmo).

Aplinkybės ir strateginė reikšmė

Stalingradas, dabar Volgogradas, stovėjo prie Volgos upės — svarbaus transporto ir pramonės centro. Miestas turėjo reikšmės tiek simboliškai (pavadintas Josifo Stalino vardu), tiek strategiškai: kontrolė prie Volgos galėjo sutrikdyti sovietų logistiką ir užtikrinti prieigą prie pietinių naftos telkinių. Hitleriui taip pat rūpėjo simbolinė pergalė prieš Stalino garbę.

Karinių veiksmų eiga (1942–1943)

1942 m. birželį Adolfas Hitleris pradėjo plataus masto puolimą pietų Rusijoje. Vasaros pabaigoje vokiečių pajėgos pasiekė Stalingradą ir pradėjo intensyvias miesto mūšio operacijas. Bombomis ir ugnimi liuftvafė pavertė didžiąsias miesto dalis griuvėsiais, todėl mūšiai dažnai vyko nuo griuvėsių likučių ir butų pastatų. Griuvėsiuose veikę slėptuvės ir apkasai leido sovietų snaiperiams smogti vokiečių pajėgoms, dar labiau didindami karo žiaurumą.

Abu diktatoriai siuntė į šią vietą dideles pajėgas ir įvedė griežtą drausmę: tiek Hitleris, tiek Stalin’as taikė griežtus nuobaudų reikalavimus — esant pasitraukimui ar nenoru kovoti, buvo grasinama smurtinėmis sankcijomis. Kai kurie istorikai mini įsakymus, pagal kuriuos kariams, pasitraukusiems be leidimo, grėsė sušaudymas (sušaudytas vietoje) už tariamą išdavystę.

Apgaubimas ir kapituliacija

1942 m. lapkričio 19 d. sovietų Rojaus armija pradėjo kontrataką, vėliau pavadintą operacija „Uranas“, kurios metu sovietų pajėgos apsupo ir uždarė vokiečių 6-ąją armiją Stalingrado regione. Nepaisant to, Hitleris įsakė šeštajai armijai išlikti savo pozicijose ir tikėjosi, kad Vokietijos oro pajėgos aprūpins vokiečius iš oro. Oro tiekimas pasirodė esąs nepakankamas: reikėjo dešimčių tonų dienos norma, o pagalvotos pakankamos atsargos nesuteikė jokios realios galimybės tęsti ilgalaikę gynybą. Vokiečių vadovybė ėmėsi bandymų išlaisvinti apsuptuosius — pavyzdžiui, gruodį buvo pradėta gelbėjimo operacija (Unternehmen Wintergewitter), kuri nepasisekė.

Iki 1943 m. vasario pradžios vokiečių pajėgos Stalingrado apsuptyje susidūrė su rimtu maisto, amunicijos ir kuro trūkumu. Nualinti, be galimybės išeiti ir matydami ateities perspektyvas, didelė dalis vokiečių pasidavė. 1943 m. vasario 2 d. Friedricho Paulus vadovaujama šeštoji armija oficialiai kapituliavo. Šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę; apie 91 000 vokiečių išėjo iš apsiausties kaip belaisviai, iš jų ištvėrė ir vėl grįžo į Vokietiją tik keliolika tūkstančių — daugelis žuvo per nelaisvę arba mirė vėliau.

Žmonių aukos ir karo padariniai

Mūšio aukų skaičiai skiriasi priklausomai nuo šaltinių. Dažnai pateikiama, kad mūšyje ir operacijose buvo apie 1,6 mln. žuvusių ar sužeistų asmenų, tačiau kai kurie skaičiavimai nurodo didesnius ar mažesnius skaičius. Sovietų nuostoliai buvo labai dideli — žuvo ir buvo sužeista daug civilių bei karių — tačiau galiausiai šis mūšis tapo svarbia sovietų pergale, kuri smarkiai sumažino Vokietijos galimybes tęsti sėkmingą plataus masto puolimą nuo Maskvos link pietų naftos telkinių (naftos telkinių) ir priešininko logistikos.

Žlugus šeštajai armijai ir patyrus didelius nuostolius, Vokietijos karo planas užimti Sovietų Sąjungą, pradėtas operacija "Barbarossa", buvo rimtai susilpnintas. Be strateginės reikšmės, Stalingrado mūšis paliko ir ilgametę psichologinę žymę — jis dar labiau užgrūdino abiejų valstybių karinius išteklius ir pakeitė karo eigą Rytų fronte.

Struktūra, pagalbinės pajėgos ir logistika

Vokiečių šeštoją armiją sudarė ne tik vokiečių kariai — apie ketvirtadalį sudarė Rytų fronto pagalbiniai savanoriai (vadinami HIWI), taip pat buvo kitų sąjungininkų dalinių. Tačiau šios papildomos pajėgos negalėjo pakeisti blogėjančios tiekimo padėties ir strateginio apsupančio veiksnio. Vienas iš lemiamų faktorių buvo nepakankamas oro aprūpinimas: Vokietijos oro pajėgos negalėjo nuolat tiekti reikalingų kiekių maisto, amunicijos ir kuro, todėl apsuptieji pamažu prarado kovinę gebą.

Istorinė atmintis

Mūšis prie Stalingrado dažnai minima kaip vienas kruviniausių ir lemiamų Antrojo pasaulinio karo mūšių. Jis tapo simboliu tiek sovietų pasipriešinimo, tiek karo siaubo: sunaikinto miesto vaizdai, civiliai žuvusieji ir masinis karių praradimas išlieka istorinių studijų ir atminties dalimi. Stalingrado drama lėmė ir politinius, ir kariniais padarinius — po šios kovos iniciatyva didesne dalimi teko sovietams, o Vokietijos iniciatyva fronte pradėjo silpnėti.

Stalingrado operacija parodė, kad ilgai tęsiamas miesto mūšis, apsiaustis ir logistikos sutrikimai gali lemti net didelės, anksčiau sėkmingos armijos žlugimą. Tai buvo vienas iš lūžio taškų, pakeitusių Antrojo pasaulinio karo eigą Europoje.