Stalingrado mūšis

Fonas

1942 m. pavasarį Vokietijos operacija "Barbarossa" Sovietų Sąjungos neįveikė. Karas vokiečiams vis dar klostėsi sėkmingai: U-boot'ų puolimas Atlanto vandenyne buvo labai sėkmingas, o Rommelis ką tik užėmė Tobruką.

Rytuose jie užėmė žemes, įskaitant Leningradą šiaurėje ir Rostovą pietuose. Buvo kelios vietos, kur sovietų puolimai nustūmė vokiečius atgal (į šiaurės vakarus nuo Maskvos ir į pietus nuo Charkovo), tačiau tai nekėlė grėsmės vokiečiams. Hitleris buvo įsitikinęs, kad po 1941 m. žiemos galės įveikti Raudonąją armiją. Nors praėjusią žiemą armijų grupė "Centras" patyrė didelių nuostolių netoli Maskvos, 65 % jos pėstininkų nekovojo, buvo pailsėję ir gavę naujos technikos. Armijų grupės "Šiaurė" ir "Pietūs" žiemą taip pat neturėjo sunkių išbandymų. Stalinas tikėjosi, kad vokiečių vasaros puolimai vėl bus nukreipti į Maskvą.

Vokiečiai nusprendė, kad jų 1942 m. vasaros kampanija bus nukreipta į pietines Sovietų Sąjungos dalis. Vokiečiai norėjo sunaikinti Stalingrado pramonę. Vokiečiai taip pat norėjo užblokuoti Volgos upę. Ši upė buvo kelias tarp Kaspijos jūros ir šiaurės Rusijos. Užėmus upę, sovietams būtų buvę sunku ja naudotis prekėms gabenti.

Iš pradžių vokiečių operacijos buvo labai sėkmingos. 1942 m. liepos 23 d. Hitleris pakeitė 1942 m. puolimo tikslus. Vienu iš tikslų jis padarė Stalingrado užėmimą. Miestas buvo svarbus, nes buvo pavadintas Sovietų Sąjungos vadovo Stalino vardu. Vokiečiai manė, kad užėmę Stalingradą jie padės šiaurinei ir vakarinei vokiečių kariuomenės dalims pulti Baku. Vokiečiai norėjo užimti Baku, nes jame buvo daug naftos.

Sovietai žinojo apie vokiečių planą pulti. Sovietai įsakė siųsti į kovą visus, kurie yra pakankamai stiprūs, kad galėtų laikyti šautuvą.

Stalingrado puolimas

Rugpjūčio 23 d. 6-oji armija pasiekė Stalingrado pakraštį. Ji sekė paskui 62-ąją ir 64-ąją armijas, kurios grįžo atgal į miestą. Vėliau po karo Kleistas sakė:

Stalingrado užėmimas buvo [vieta], kur galėjome blokuoti iš rytų puolančių rusų pajėgų puolimą.

Sovietai buvo pakankamai įspėti apie vokiečių puolimą, kad galėtų per Volgą perkelti visus miesto grūdus, galvijus ir geležinkelio vagonus. Tačiau dauguma civilių gyventojų liko mieste. Miestui trūko maisto dar prieš vokiečių puolimą. Dėl Luftvafės oro atakų sovietai negalėjo naudotis Volgos upe, kad į miestą atgabentų atsargas. Liepos 25-31 d. Volgos upėje nuskendo 32 sovietų laivai.

Mūšis prasidėjo intensyviai bombarduojant miestą "Luftflotte 4". Buvo numesta 1 000 tonų bombų. Didžioji miesto dalis virto griuvėsiais. Kai kurios gamyklos toliau gamino prekes.

Stalinas perkėlė karius į rytinį Volgos krantą. Visus reguliarius keltus sunaikino Luftvafė. Luftvafė taip pat atakavo karių baržas. Daug civilių gyventojų buvo perkelta iš miesto per Volgą. Stalinas neleido daugumai civilių gyventojų palikti miesto, nes manė, kad tai privers sovietų kariuomenę sunkiau kovoti. Civiliams, įskaitant moteris ir vaikus, buvo liepta kasti tranšėjas. Masinis vokiečių bombardavimas rugpjūčio 23 d. sukėlė gaisrų audrą. Jis nusinešė tūkstančius gyvybių ir pavertė Stalingradą griuvėsiais ir griuvėsiais. Rugpjūčio 23-26 d. nuo bombardavimo žuvo 955 žmonės ir dar 1181 buvo sužeistas.

Sovietų karinės oro pajėgos "Voenno-Vozdushnye Sily" (VVS) buvo sunaikintos Luftwaffe. Rugpjūčio 23-31 d. sovietai neteko 201 lėktuvo. Rugpjūtį jie atgabeno dar 100 lėktuvų. Rugsėjo pabaigoje sovietai į Stalingradą toliau gabeno naujus lėktuvus, tačiau juos sunaikino vokiečiai.

Miestą trumpai gynė 1077-asis priešlėktuvinis pulkas - moterų pulkas, kuris dėl savo didžiulės ugnies galios sugebėjo sustabdyti visą vokiečių diviziją. Galiausiai vokiečiai juos užklupo ir nukovė, tačiau buvo šokiruoti, kai sužinojo, kad visą tą laiką juos stabdė jaunos moterys, kurios atrodė ką tik baigusios vidurinę mokyklą. Mūšyje NKVD organizavo "darbininkų miliciją", kuri dažnai į mūšį buvo siunčiama be šautuvų.

Rugpjūčio pabaigoje armijų grupė "Pietūs" (B) pasiekė Volgą. Iki rugsėjo 1 d. sovietai galėjo aprūpinti savo pajėgas Stalingrade tik kirsdami Volgą, nuolat bombarduojami artilerijos ir lėktuvų.

Rugsėjo 5 d. sovietų 24-oji ir 66-oji armijos surengė puolimą prieš XIV tankų korpusą. Luftvafė padėjo sustabdyti puolimą, atakuodama sovietų artileriją ir karius. Sovietams teko atsitraukti. Iš 120 tankų, kuriuos sovietai buvo pasiuntę į mūšį, 30 buvo prarasti dėl oro atakų.

Sovietus nuolat puolė "Luftwaffe". Rugsėjo 18 d. sovietų 1-oji gvardija ir 24-oji armija puolė VIII armijos korpusą. VIII. Fliegerkorpsas pasiuntė pikiruojančius bombonešius "Stuka", kad sutrukdytų sovietams žengti į priekį. Sovietų puolimas buvo sustabdytas. Štukos sunaikino 41 iš 106 sovietų tankų, kurie tą rytą buvo sunaikinti. Vokiečių Bf 109 sunaikino 77 sovietų lėktuvus. Sugriautame mieste sovietų 62-oji ir 64-oji armijos, kurioms priklausė ir sovietų 13-oji gvardijos šaulių divizija, slėpėsi namuose ir gamyklose.

Kovos mieste buvo labai žiaurios. 1942 m. liepos 27 d. Stalino įsakymu Nr. 227 buvo įsakyta, kad visi vadai, kurie atsitraukia, negavę įsakymo, turės stoti prieš karinį tribunolą. ^84-5 "Nė žingsnio atgal!" - toks buvo šūkis. Stalingradą puolantys vokiečiai turėjo daug žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Vokietija pasiekia Volgą

Po trijų mėnesių lėto žygio vermachtas pagaliau pasiekė upės krantus. Vokiečiai užėmė 90 % sugriauto miesto ir padalijo sovietų pajėgas į dvi dalis. Dėl Volgos upės ledo sovietai negalėjo laivais atgabenti atsargų.

Vokiečių veržimasis į Stalingradą nuo liepos 24 d. iki lapkričio 18 d.


Sovietai ruošiasi atremti vokiečių puolimą Stalingrado priemiesčiuose


1942 m. spalio mėn: Vokiečių karininkas su rusišku automatu PPSh-41 Barrikadų gamyklos griuvėsiuose. Daugelis vokiečių kareivių ėmė rusiškus ginklus, nes jie buvo tinkamesni kovai iš arti.


Vokiečių kariai Stalingrade

Sovietų kontrpuolimai

1942 m. žiemą vokiečių kariai nebuvo pasirengę kovai. Nuo 1942 m. lapkričio 19 d. iki 1943 m. vasario 2 d. "Stavka" surengė keletą puolimų. Šiomis operacijomis prasidėjo 1942-1943 m. žiemos kampanija (1942 m. lapkričio 19 d. - 1943 m. kovo 3 d.), kurioje dalyvavo 15 armijų.

Operacija "Uranas": sovietų puolimas

Rudenį sovietų generolai Georgijus Žukovas ir Aleksandras Vasilevskis sutelkė savo karius miesto šiaurėje ir pietuose. Šiaurinę pusę gynė vengrų ir rumunų kariai. Dono upės vokiečių pusė niekada gerai negynė. Sovietų planas buvo pulti ir apsupti vokiečių pajėgas Stalingrado srityje.

Operacija buvo pavadinta kodiniu pavadinimu "Uran". Ji prasidėjo operacija "Marsas", nukreipta prieš armijų grupę "Centras".

1942 m. lapkričio 19 d. Raudonoji armija pradėjo operaciją "Uranas". Generolo Nikolajaus Vatutino vadovaujamus puolančius sovietų dalinius sudarė trys armijos. Iš viso tai buvo 18 pėstininkų divizijų, aštuonios tankų brigados, dvi motorizuotosios brigados, šešios kavalerijos divizijos ir viena prieštankinė brigada. Sovietai stūmė Rumunijos trečiąją armiją. Vermachto atsakas buvo neorganizuotas. Blogas oras neleido surengti oro atakų prieš sovietus.

Lapkričio 20 d. į pietus nuo Stalingrado buvo pradėtas antrasis sovietų puolimas (dvi armijos) prieš rumunų 4-ąjį armijos korpusą. Rumunai buvo apsupti gausių tankų. Sovietų pajėgos pajudėjo į vakarus ir sudarė žiedą aplink Stalingradą.

Sovietų kariai puola namą, 1943 m. vasaris


Sovietų kontrataka prie Stalingrado

Šeštoji armija apsupta

Apie 265 000 vokiečių, rumunų, italų karių, 369-asis (kroatų) sustiprintas pėstininkų pulkas ir kiti kariai, įskaitant 40 000 sovietų savanorių, kovojusių už vokiečius, buvo apsupti. 1942 m. lapkričio 19 d. buvo 210 000 vokiečių. Taip pat buvo apie 10 000 sovietų civilių ir keli tūkstančiai sovietų karių, kuriuos vokiečiai mūšio metu paėmė į nelaisvę. Ne visa 6-oji armija pateko į spąstus; 50 000 karių nebuvo apsupti. Iš 210 000 apsuptų vokiečių 10 000 liko kovoti, 105 000 pasidavė, 35 000 išvyko oro transportu, o likusieji 60 000 žuvo.

Raudonoji armija suformavo dvi gynybines grupes. Feldmaršalas Erichas fon Manšteinas liepė Hitleriui neįsakyti 6-ajai armijai prasiveržti. Manšteinas manė, kad gali pralaužti sovietų kariuomenę ir išlaisvinti 6-ąją armiją. 1945 m. ^p451 Manšteinas sako, kad po 1945 m. jis pasakė Hitleriui, jog 6-oji armija turi prasiveržti. Amerikiečių istorikas Gerhardas Veinbergas (Gerhard Weinberg) teigė, kad Manšteinas melavo. ^p1045.

Mansteinui buvo liepta pulti Stalingradą vykdant operaciją "Žiemos audra" (Unternehmen Wintergewitter). Jis manė, kad šis puolimas galėtų pavykti, jei 6-oji armija būtų aprūpinama iš oro.

1942 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris pareiškė, kad Vokietijos kariuomenė niekada nepaliks miesto. Netrukus po to, kai sovietai suformavo žiedą aplink vokiečius, vykusiame pasitarime vokiečių kariuomenės vadai norėjo pabandyti pasitraukti į vakarus nuo Dono. Hitleris manė, kad "oro tiltu" 6-ąją armiją galėtų aprūpinti liuftvafė. Tai leistų mieste esantiems vokiečiams kovoti, kol bus surinktos naujos pajėgos. Panašus planas buvo panaudotas metais anksčiau prie Demjansko kišenės.

"Luftflotte 4" direktorius Wolframas von Richthofenas bandė sustabdyti šį sprendimą. 6-osios armijos pajėgos buvo beveik dvigubai didesnės už reguliariosios vokiečių kariuomenės dalinį, be to, mieste buvo įstrigęs 4-osios tankų armijos korpusas. Didžiausia 117,5 trumposios tonos (106,6 t), kurią jos galėjo pristatyti per dieną, buvo gerokai mažesnė už minimalų 800 trumposios tonos (730 t) poreikį.

Be riboto "Junkers Ju 52" lėktuvų skaičiaus, vokiečiai naudojo kitus lėktuvus, pavyzdžiui, "Heinkel He 177". Lapkričio 27 d. generolas Richthofenas pasakė Mansteinui, kad Luftwaffe negali tiekti 300 tonų lėktuvų per dieną. Dabar Manšteinas įžvelgė tiekimo oru problemas. Kitą dieną jis parengė ataskaitą, kurioje teigė, kad tiekimas oru bus neįmanomas. Jis sakė, kad Šeštoji armija turėtų bandyti pabėgti. Jis sakė, kad atiduoti Stalingradą būtų sunkus praradimas, bet tai padėtų išlaikyti Šeštąją armiją nepažeistą. Hitleris pasakė, kad Šeštoji armija turės likti Stalingrade ir kad oro pajėgos ją aprūpins tol, kol vokiečiai galės pulti sovietus.

Luftvafė galėjo pristatyti vidutiniškai 94 trumpąsias tonas (85 t) atsargų per dieną. Sėkmingiausią dieną, gruodžio 19-ąją, per 154 skrydžius buvo pristatytos 289 trumposios tonos (262 t) atsargų. Operacijos pradžioje degalų buvo gabenama daugiau nei maisto ir amunicijos, nes vokiečiai manė, kad galės pabėgti iš miesto. Transporto lėktuvai iš miesto taip pat išskraidino sergančius ar sužeistus vyrus. Vokiečių puolimas 6-osios armijos nepasiekė. Aprūpinimo iš oro operacija buvo tęsiama toliau. 6-oji armija pamažu badavo. 160 vokiečių transporto lėktuvų buvo sunaikinta, o 328 smarkiai apgadinti. Buvo sunaikinti apie 266 lėktuvai "Junkers Ju 52".

Rumunijos kariai prie Stalingrado


Vokiečių mirusieji mieste


Stalingrado centras po išvadavimo

Galutiniai etapai

Operacija "Žiemos audra

Sovietų pajėgos susitelkė aplink Stalingradą. Prasidėjo įnirtingos kovos, siekiant užpulti vokiečius. Operacija "Žiemos audra" (Operation Wintergewitter) - vokiečių bandymas išgelbėti iš pietų įstrigusią kariuomenę - iš pradžių buvo sėkminga. Iki gruodžio 19 d. vokiečių kariuomenė priartėjo prie Šeštosios armijos pozicijų per 48 km. Kai kurie vokiečių karininkai paprašė Pauliaus eiti prieš Hitlerio įsakymą ir bandyti pasitraukti iš Stalingrado. Paulusas atsisakė. Gruodžio 23 d. Manšteino pajėgoms teko gintis nuo naujų sovietų atakų.

Operacija "Mažasis Saturnas

Gruodžio 16 d. sovietai pradėjo operaciją "Mažasis Saturnas". Jos metu bandyta prasiveržti pro Ašies kariuomenę (daugiausia italus) prie Dono ir užimti Rostovą. Vokiečiai surengė mažų dalinių gynybą. Penkiolika sovietų divizijų - palaikomos mažiausiai 100 tankų - puolė italų Cosseria ir Ravenna divizijas. Dėl italų gynybos sovietai taip ir nepriartėjo prie Rostovo.

Vokiečių bandymas prasiveržti į Stalingradą buvo sustabdytas, o A kariuomenės grupei buvo liepta grįžti iš Kaukazo.

6-oji armija nebegalėjo tikėtis išsigelbėti. 6-oji armija neturėjo pakankamai degalų. Be to, vokiečių kariams šaltos žiemos sąlygomis buvo labai sunku pėsčiomis pralaužti sovietų linijas.

Sovietų pergalė

Vokiečiai iš Stalingrado priemiesčių atsitraukė į patį miestą. Praradus du aerodromus - Pitomniko 1943 m. sausio 16 d. ir Gumrako naktį iš sausio 21 į 22 d. - buvo nutrauktas oro tiekimas ir sužeistųjų skraidinimas. Trečiasis ir paskutinis pakilimo takas buvo prie Stalingradskaja skraidymo mokyklos, kurioje paskutinį kartą nusileista ir pakilta sausio 22-23 d. naktį. Po to nusileidimų nebuvo, išskyrus amunicijos ir maisto produktų išlaipinimą iš oro.

Dabar vokiečiai ne tik badavo, bet ir pritrūko amunicijos. Jie ir toliau kovojo, nes manė, kad sovietai sušaudys visus pasidavusius vokiečius. Sovietų grupė (majoras Aleksandras Smyslovas, kapitonas Nikolajus Diatlenko ir trimitininkas) nuvežė Pauliui pasiūlymą: jei jis pasiduos per 24 valandas, gaus garantiją, kad visi belaisviai bus saugūs, ligoniams ir sužeistiesiems bus suteikta medicininė priežiūra, belaisviams bus leista pasilikti asmeninius daiktus, maisto davinį, o po karo jie bus išsiųsti į bet kurią šalį. Hitleris įsakė Pauliui nepasiduoti, todėl jis į tai nereagavo.

1943 m. sausio 30 d., minint Hitlerio atėjimo į valdžią 10-ąsias metines, Goebbelsas sakė: "Didvyriška mūsų karių kova prie Volgos turėtų būti įspėjimas visiems..." Taip pat tą dieną Hitleris paaukštino Paulusą iki generalfeldmaršalo. Kadangi nė vienas vokiečių feldmaršalas niekada nebuvo patekęs į nelaisvę, Hitleris manė, kad Paulusas kovos toliau arba nusižudys.

Kitą dieną sovietai sumušė pietinę Stalingrado grupę. Sovietų pajėgos pasiekė įėjimą į vokiečių štabą. Generolas Schmidtas pasidavė vadavietei. Paulusas pasakė, kad nepasidavė, ir atsisakė įsakyti pasiduoti likusioms vokiečių pajėgoms.

Keturios sovietų armijos puolė likusią šiaurinę grupę. Vasario 2 d. generolas Streckeris pasidavė. Buvo paimta apie 91 000 pavargusių, sergančių, sužeistų ir badaujančių belaisvių, tarp jų 3 000 rumunų (išlikę 20-osios pėstininkų divizijos, 1-osios kavalerijos divizijos ir "Col. Voicu" būrys). Tarp belaisvių buvo 22 generolai. Hitleris supyko ir pasakė, kad Paulius turėjo nusižudyti, bet vietoj to "mieliau važiuoja į Maskvą". Paulusas buvo Romos katalikas, todėl to nepadarė.

Sovietų pergalės (pažymėtos mėlynai) operacijos "Mažasis Saturnas" metu


Generalfeldmaršalas Friedrichas Paulusas (kairėje) su savo štabo viršininku generolu leitenantu Arthuru Schmidtu (centre) ir jo padėjėju Wilhelmu Adamu (dešinėje) po kapituliacijos.


759 560 sovietų karių buvo apdovanoti šiuo medaliu už Stalingrado gynybą nuo 1942 m. gruodžio 22 d.

Pasekmės

Vokietijos visuomenė apie tai oficialiai sužinojo tik 1943 m. sausio pabaigoje, nors teigiamų pranešimų žiniasklaidoje nebebuvo jau keletą savaičių prieš paskelbimą. Stalingradas buvo pirmas kartas, kai nacių vyriausybė viešai pripažino savo karo pastangų nesėkmę. Tai buvo didelis pralaimėjimas, kai vokiečių nuostoliai buvo beveik tokie pat kaip sovietų. Ankstesni Sovietų Sąjungos nuostoliai paprastai buvo tris kartus didesni už vokiečių. Sausio 31 d. Vokietijos valstybinis radijas grojo Antono Brucknerio Septintosios simfonijos Adagio dalį, o po to paskelbė apie pralaimėjimą prie Stalingrado.

Vasario 18 d. propagandos ministras Josephas Goebbelsas Berlyne pasakė kalbą "Sportpalast", kurioje ragino vokiečius pritarti totaliniam karui.

Iš beveik 110 000 vokiečių belaisvių, paimtų į nelaisvę Stalingrade, grįžo tik apie 6 000. Jie buvo išsiųsti į belaisvių stovyklas, o vėliau - į darbo stovyklas visoje Sovietų Sąjungoje. Galiausiai apie 35 000 jų buvo išsiųsti transportais, iš kurių 17 000 neišgyveno. Kai kurie buvo palikti mieste, kad padėtų jį atstatyti.

Kai kurie vyresnieji karininkai buvo išvežti į Maskvą ir panaudoti propagandos tikslais. Kai kurie iš jų prisijungė prie Nacionalinio komiteto už laisvą Vokietiją. Kai kurie, įskaitant Paulusą, pasirašė antihitlerinius pareiškimus, kurie buvo transliuojami vokiečių kariams. Per Niurnbergo procesą Paulusas liudijo kaltinimo naudai. Sovietų Sąjungoje jis išbuvo iki 1952 m., paskui persikėlė į Drezdeną Rytų Vokietijoje. Generolas Waltheris von Seydlitzas-Kurzbachas pasiūlė iš išgyvenusių Stalingrade surinkti antihitlerinę kariuomenę, tačiau sovietai nesutiko. Tik 1955 m. į Vakarų Vokietiją buvo repatrijuoti paskutiniai iš 5-6 000 išgyvenusiųjų.

Šioje propagandinėje nuotraukoje Raudonosios armijos kareivis veda vokiečių kareivį į nelaisvę.

Kita informacija

Mūšio įsakymai

Gindama Stalingradą, Raudonoji armija mieste ir aplink jį naudojo šešias armijas (8-ąją, 28-ąją, 51-ąją, 57-ąją, 62-ąją ir 64-ąją armijas). Dar devynios armijos - galutiniame vokiečių puolime. Galutiniam puolimui buvo panaudotos devynios armijos: 24-oji armija, 65-oji armija, 66-oji armija ir 16-oji oro armija iš šiaurės kaip Dono fronto puolimo dalis ir 1-oji gvardijos armija, 5-oji tankų, 21-oji armija, 2-oji oro armija ir 17-oji oro armija iš pietų kaip sovietų Pietvakarių fronto dalis.

Nukentėjusieji

Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių žuvo ir buvo sužeista Stalingrado mūšyje. Vienas iš būdų - skaičiuoti tik mieste ir priemiesčiuose vykusias kovas. Kitas skaičiavimo būdas - suskaičiuoti visas kovas pietinėje sovietų ir vokiečių fronto dalyje nuo 1942 m. pavasario iki 1943 m. žiemos. Skirtingi mokslininkai pateikia skirtingus skaičiavimus, priklausomai nuo to, kaip plačiai atsižvelgiama į mūšį.

Ašies kariuomenė patyrė nuo 500 000 iki 850 000 aukų (žuvusių, sužeistų, patekusių į nelaisvę) visose Vokietijos ir jos sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų rūšyse ir tik 5-6 000 jų grįžo į Vokietiją iki 1955 m. Likusieji karo belaisviai mirė sovietų nelaisvėje.

1943 m. vasario 2 d. Ašies kariuomenės kovos Stalingrade nutrūko. Iš 91 000 sovietų paimtų belaisvių 3 000 buvo rumunai.

Raudonoji armija iš viso patyrė 1 129 619 nuostolių: 478 741 vyras žuvo arba dingo be žinios ir 650 878 buvo sužeisti. Šie skaičiai skirti visam Dono regionui; pačiame mieste žuvo, pateko į nelaisvę arba buvo sužeista 750 000 žmonių.

Per vieną savaitę, kai vokiečių 4-oji tankų ir 6-oji armijos priartėjo prie miesto, Stalingrade ir jo priemiesčiuose žuvo nuo 25 000 iki 40 000 sovietų civilių gyventojų; bendras civilių gyventojų, žuvusių už miesto ribų, skaičius nežinomas.

Apskaičiuota, kad mūšyje iš viso žuvo 1,7-2 mln. Ašies ir sovietų karių, todėl šis mūšis buvo bene kruviniausias per visą žmonijos istoriją.

Mūšio mastas

Pirminiame 1942 m. plane Stalingrado užėmimas nebuvo numatytas kaip tikslas. Remdamasis vokiečių karine sėkme per pirmąjį puolimo mėnesį, Hitleris nusprendė išplėsti karinius tikslus. Hitleris manė, kad sovietų pajėgos už Dono upės yra silpnos. Nauji tikslai apėmė Stalingradą ir net Volgos užėmimą.

Kai kariuomenės pradėjo kovoti dėl miesto, abi pusės pajuto, kad labai svarbu laimėti. Vokiečiai į miestą pasiuntė daug karių. Tai reiškė, kad jų pusė nekontroliavo Dono upės ir sovietinių tiltų. Vokiečių pusė nuolat darė pažangą kovose ir galiausiai užėmė apie 90 % miesto.

Vokiečiai, sutelkę dėmesį į miestą, negalvojo apie silpną savo gynybą palei Doną ir masinį sovietų pajėgų telkimąsi jų pusėje. Po sovietų proveržio vokiečiai buvo labai dezorganizuoti. Galiausiai 6-oji armija buvo reorganizuota prieš Kursko mūšį, tačiau ją sudarė daugiausia nauji kariai ir ji niekada nebuvo tokia stipri kaip anksčiau.

Vokietija patyrė nesėkmę prie Stalingrado, nes liepos antroje pusėje išplėtė savo tikslus. Po mėnesio sėkmės vokiečiai pradėjo tikėti, kad gali laimėti mūšį. Hitleris įsakė per daug vartų ir nemanė, kad sovietų rezervai yra tokie stiprūs, kokie buvo. Į pietus nuo Stalingrado A armijų grupė bandė užimti naftos telkinius. Vėliau jos tikslai buvo išplėsti ir apėmė visą Juodosios jūros pakrantę.

Stalingradas buvo lūžio taškas kare. Jis taip pat parodė vokiečių Vermachto ir sovietų Raudonosios armijos drausmę ir ryžtą. Sovietai pirmiausia apgynė Stalingradą nuo stipraus vokiečių puolimo. Naujai atvykę sovietų kareiviai dažnai mirdavo greičiau nei per parą. Sovietų karininkai dažnai mirdavo per tris dienas.

Istorikai kalbėjo apie tai, kiek daug teroro buvo Raudonojoje armijoje. Beevoras atkreipė dėmesį į sovietų karių drąsą. Ričardas Overis (Richard Overy) sako, kad kai kurie žmonės mano, jog "1942 m. vasarą sovietų kariuomenė kariavo, nes buvo priversta kariauti", tačiau jis teigia, kad tai netiesa Istorikas kalbėjosi su sovietų veteranais apie terorą Rytų fronte. Daugelis kareivių sakė, kad jiems palengvėjo, kai buvo duotas įsakymas nesitraukti. Pėstininkas Levas Lvovičius sakė, kad jautėsi geriau.

Už sovietų Stalingrado gynėjų didvyriškumą 1945 m. miestui suteiktas miesto didvyrio vardas. Praėjus 24 metams po mūšio, 1967 m. spalio mėn., ant Mamajevo Kurgano kalvos, nuo kurios atsiveria miesto panorama, pastatytas paminklas "Tėvynė šaukia". Iš tikrųjų kalva anksčiau buvo daug didesnė, bet dėl nuolatinio artilerijos apšaudymo buvo sulyginti su žeme. Paminklas yra karo memorialo, kuriame yra ir sugriautos mūšio sienos, dalis. Vis dar galima aplankyti grūdų bokštą ir Pavlovo namą.

Daug moterų kovojo sovietų pusėje arba buvo apšaudomos. Mūšio pradžioje Stalingrado srityje buvo 75 000 moterų ir merginų, baigusių karinį ar medicininį parengimą, ir visos jos turėjo tarnauti mūšyje. Moterys aptarnavo daugelį priešlėktuvinių baterijų, kurios kovojo ne tik su Luftvaffe, bet ir su vokiečių tankais. Sovietų medicinos seserys ne tik gydė sužeistus vyrus ugnyje, bet ir grąžino sužeistus karius atgal į ligonines po priešo ugnimi. Daugelis sovietų bevielio ryšio ir telefono operatorių buvo moterys, kurios dažnai patirdavo sunkių sužeidimų ir mirdavo. Nors moterys paprastai nebuvo rengiamos kaip pėstininkės, daug sovietinių moterų kovojo kaip kulkosvaidininkės, minosvaidžių operatorės ir žvalgės. Stalingrade moterys taip pat buvo snaiperės. Trijuose oro pulkuose prie Stalingrado buvo vien tik moterys. Mažiausiai trys moterys, vairuodamos tankus prie Stalingrado, pelnė Sovietų Sąjungos didvyrio vardą.

Apsupta vokiečių kariuomenė parodė daug drausmės. Daug vokiečių karių mirė iš bado arba sušalo. Tačiau drausmė išliko iki pat pabaigos. Generolas Frydrichas Paulusas pakluso Hitlerio įsakymams ir nebandė pabėgti iš miesto. Vokiečiams ėmė trūkti amunicijos, atsargų ir maisto. Abiejų pusių generolai patyrė didžiulį stresą dėl mūšio, taip pat dėl to, kad turėjo atsiskaityti žiauriausiam lyderiui savo tautos istorijoje. Daugelis generolų dėl patirto streso turėjo sveikatos problemų.

Paulius vykdė jo įsakymus ir kovėsi iki galo. Jis paprašė leidimo pasiduoti, bet jam nebuvo leista. Hitleris jam suteikė generalfeldmaršalo laipsnį. Dar nė vienas vokiečių feldmaršalas nebuvo pasidavęs, ir tai buvo aišku. Hitleris tikėjo, kad Paulusas arba kovos iki paskutinio žmogaus, arba nusižudys. Paulusas pateko į nelaisvę.

Sulaikytas Paulusas sovietams pareiškė, kad nepasidavė. Jis atsisakė duoti įsakymą vokiečiams pasiduoti.

Populiariojoje kultūroje

Mūšio dėl Stalingrado įvykiai buvo parodyti keliuose vokiečių, rusų, britų ir amerikiečių filmuose.

Mūšis aprašytas daugelyje knygų.

Manoma, kad vienas romano "Knygų vagis" veikėjas žuvo arba pateko į nelaisvę Stalingrado mūšyje.

2011 m. vaizdo žaidime "Red Orchestra 2: Heroes of Stalingrad" (liet. "Red Orchestra 2: Stalingrado didvyriai") rodomos garsios mūšio vietos, tokios kaip Pavlovo namas, Raudonojo spalio gamykla, Mamajevo kurganas ir kt.

2013 m. žaidime "Company of Heroes 2" mūšis buvo rodomas tam tikrose misijose. Rusų žaidėjai jį kritikavo dėl to, kad jis neatitiko tikrovės, ir rugpjūčio 7 d. pardavimai Rusijoje buvo sustabdyti.

Stalingrado mūšio padariniai