"Junkers Ju 87" arba "Ju 87" buvo vokiečių lengvasis bombonešis Antrojo pasaulinio karo metais, sukurtas kaip nardomasis bombonešis. Jis buvo naudojamas kaip nardomasis bombonešis ir pasižymėjo specialiais nardymo stabdžiais, automatinio ištraukimo sistema bei konstrukcija, leidusia taikliai artėti prie taikinių staigiu nardymu. Jo įgulą sudarė pilotas, o už jo sėdėjęs šturmanas ir radijo operatorius, kuris taip pat valdė galinį kulkosvaidį. Ju 87 galėjo numesti 500 kg bombų; tam tikros versijos ir pakabos leisdavo nešti įvairius bombų derinius ar specializuotus ginkluotės paketus. Kai kurie "Ju-87" buvo modifikuoti kaip atakos prieš tankus lėktuvai, aprūpinti didelės kalibro patrankomis ar specialiais ugnies pjovikliais. Jų buvo pagaminta daugiau kaip 6500.
Visuotinai jis žinomas kaip "Stuka" - Sturzkampfflugzeug, vokiško žodžio "nardomasis bombonešis" santrumpa. Stuka tapo ir vizualiniu, ir garsiniu simboliu: daugelyje modifikacijų prie važiuoklės montuotas garsinis sirenos įtaisas (vadinamas "Jericho-Trompete") skleidė siaubingą ulbinantį garsą nardymo metu, siektą demoralizuoti priešininko žemes.
Konstrukcija ir savybės
Ju 87 buvo vienmotorius lėktuvas su charakteringomis nuolydžių formos sparnų (inverted gull wings) ir fiksuota važiuokle su aerodinaminiais kamštais. Specialios nardymo stabdžių sklendės ir autopiloto tipo sistema padėdavo pilotui saugiai pasiekti reikiamą nardymo kampą ir automatiškai ištraukti lėktuvą iš nardymo. Priekinis orlaivio korpusas buvo tvirtas, pritaikytas atlaikyti dideles apkrovas nardymo metu. Ginkluotė svyravo priklausomai nuo versijos: priekiniai kulkosvaidžiai ir bombų pakabos, o vėlesnės modifikacijos turėjo artilerinius vamzdžius prie sparnų, skirtus kovai su tankais.
Taktiškumas ir naudojimas karo metu
Stuka ypač efektyviai veikė karo pradžioje Blitzkrieg operacijų metu, kai veiksmai buvo vykdomi be aktyvios priešlėktuvinės gynybos ir priešininkų naikintuvų dominavimo. Ju 87 atakavo taktinius taikinius, pėstininkų koncentracijas, miesto infrastruktūrą ir svarbius objektus. Tačiau jo lėta konstrukcija ir prasta manevringumo galimybė darė jį pažeidžiamu prieš priešo naikintuvus: Battle of Britain ir kitose vėlesnėse kampanijose Stukos patyrė didelius nuostolius, kol pradėtos taikyti apsaugos priemonės arba lėktuvai perorientuoti į naktines operacijas ar paramos užduotis.
Versijos ir modifikacijos
Per gamybos metus pasirodė kelios modifikacijos: ankstyvosios versijos buvo skirtos grynai nardomosioms atakoms, vėlesnės – turėjo sustiprintą ginkluotę ir variklius bei specializuotas versijas antitananke veiklai (pvz., su 37 mm patrankėmis). Buvo ir žemyninės kovos versijos, tuo pačiu metu kai kai kurios Stukos naudotos mokymui, patruliavimui ar net torpediniam puolimui pakrantės operacijose.
Paveldas ir vertinimas
Junkers Ju 87 tapo vienu žinomiausių Antrojo pasaulinio karo oro ginklų simbolių — tiek dėl savo bauginančios sirenos, tiek dėl didelio efektyvumo ankstyvuose karo etapuose. Tačiau evoliucija oro gynyboje ir stiprus priešo naikintuvų vystymasis galiausiai sumažino jo reikšmę frontuose, kur dominavo oro kovos. Istorikai vertina Stuką kaip technologiškai įdomų ir taktiškai svarbų konstrukcinį sprendimą savo laiku, bet taip pat kaip pavyzdį, kaip specifinė sąlyga gali greitai prarasti pranašumą keičiantis karo aplinkai.
Apibendrinant: Junkers Ju 87 (Stuka) buvo specializuotas nardomasis bombonešis su dviejų vyrų įgula, garsi sirena ir ypatinga konstrukcija, plačiai naudota karinėse operacijose 1930–1940-ųjų pradžioje, o vėliau — palaipsniui pasitraukė iš pirmų linijų dėl didėjusios pažeidžiamumo rizikos. Jų pagaminimo kiekis — daugiau nei 6500 vienetų — rodo, kokią svarbą šis tipas turėjo Vokietijos oro pajėgoms karo metais.