Tankas – apibrėžimas, konstrukcija, ginkluotė ir istorija

Sužinokite viską apie tanką: apibrėžimą, konstrukciją, ginkluotę ir istoriją — technika, taktikos ir ikoniški modeliai nuo karo iki šiuolaikinių titanų.

Tankas – tai šarvuota kovos mašina, paprastai ginkluota didele patranka, sumontuota ant bokštelio, ir keliais kulkosvaidžiais. Tankas skirtas tiesioginiam kontaktui su priešu: pramušti gynybines linijas, užimti pozicijas, teikti ugnies paramą pėstininkams ir kovoti su priešo technika.

Tankas padengtas storais šarvais, kad būtų apsaugotas nuo priešo ginklų. Šarvai gali būti vienalypiai („homogeniniai“), kompozitiniai (pvz., Chobham tipo) arba papildyti reaguojančiais šarvais (ERA). Moderniuose tankuose taip pat montuojamos aktyvios apsaugos sistemos (APS), kurios aptinka ir neutralizuoja priešo šūvius ar raketas.

Tankai paprastai turi vikšrus, kurie apjuosia ratus, kad paskirstytų viso transporto svorį ir leistų įveikti nelygų reljefą, tranšėjas ir kitus kliūtis. Vikšrų konstrukcija ir važiuoklės pakaba (pvz., torsioninė arba hidropneumatinė) lemia tanko stabilumą, pravažumą ir šaudymo tikslumą stovint arba judant. Varikliai gali būti dyzeliniai arba dujiniai-turbininiai (pvz., M1 Abrams), o perdavimo sistemos suteikia reikiamą manevringumą ir greitį.

Konstrukcija ir pagrindinės sistemos

Tanko konstrukcija sudaryta iš kelių pagrindinių elementų:

• Bokštelis – sukasi 360° ir talpina pagrindinę patranką bei ginkluotės valdymo sistemas;
• Korpusas – saugo įgulą, variklį ir transmisiją, taip pat talpina kuro ir šarvų modulius;
• Ginkluotė – pagrindinė patranka (įvairaus kalibro, dažniausiai „glavnyj“ ings «»,) ir lydimi kulkosvaidiniai;
• Žiūrėjimo ir taikymosi įranga – šiuolaikiniai lazerio matuokliai, termovizoriai, stabilizuotos taikymo platformos ir skaitmeninis ugnies valdymas;
• Gyvybės palaikymo sistemos – vėdinimas, filtruojantys įrenginiai, priešchemijos apsauga (NBC), šildymas;
• Mobiliųjų komponentų apsauga – papildomi šarvai, ekranai, dūmų granatos ugnies ir apsisaugojimui.

Ginkluotė ir amunicija

Dauguma tankų turi galingą pagrindinę patranką ir vieną ar daugiau kulkosvaidžių. Patrankos amunicija skiriasi pagal paskirtį:

• APFSDS (piercing, sabot) – ilgo nuotolio šarvą pramušantys šoviniai;
• HEAT – kumuliaciniai šoviniai, efektyvūs prieš reaguojančius ir kompozitinius šarvus;
• HESH/HE – fragmentaciniai arba sprogstamieji šoviniai pėstininkų ar šarvų pažeidimui;
• Programuojama amunicija ir raketos, paleidžiamos iš patrankos arba bokštelio išorėje.

Kai kurie tankai turi automatinį pakrovimo mechanizmą (autoloader), kurį dažniausiai naudoja sovietinės kilmės konstrukcijos — tai mažina įgulą (pvz., 3 vietos) bet didina šaudymo tempą. Kiti naudojasi tradiciniu kroviku.

Įgula ir jų funkcijos

Tanko įgulą paprastai sudaro 3–5 žmonės. Visada yra vairuotojas, vadas ir šaulys. Taip pat gali būti krovikas, kuris tvarko šaudmenis pagrindinei patrankai (kad kulkosvaidininkui nereikėtų atitraukti akių nuo taikinio). Kai kuriuose Antrojo pasaulinio karo tankuose taip pat buvo atskiras kareivis, atsakingas už radijo ryšį.

• Vairuotojas – valdo judėjimą, stebi kelią ir kliūtis;
• Vadas – priima taktinius sprendimus, koordinuoja su kitomis pajėgomis, aptinka taikinius;
• Šaulys (gunner) – taiko ir paleidžia šūvius; valdo ugnies valdymo sistemą;
• Krovikas – įkelia amuniciją į patranką (jei nėra autoloader’io);
• Radistas/operatyvinis personalas – palaiko ryšį, valdo elektroninius įrenginius (jeigu įguloje yra papildomas narys).

Istorija ir raida

Pirmieji tankai atsirado Pirmojo pasaulinio karo metu kaip atsakas į tranšėjų karą ir kulkosvaidžių dominavimą lauke. 1916 metais britai pirmieji panaudojo Mark I tankus Somme mūšyje. Nors ankstyvieji tankai buvo lėti ir nepatikimi, jie įrodė idėjos perspektyvumą.

Per tarpinį tarpukario laikotarpį vyko intensyvus eksperimentavimas su pavaromis, šarvais ir ginkluote. Antrojo pasaulinio karo metu tankai tapo kertine sausumos karo priemone — pavyzdžiui, sovietų T-34 pasižymėjo slėptu kampuotu šarvavimu ir mobilumu, o vokiečių Panzer ir Panther konstrukcijos demonstravo pažangias kovines taktikas. Po karo išryškėjo poreikis sujungti sunkių, vidutinių ir lengvųjų tankų privalumus į vieną platformą.

Šaltasis karas atnešė spartų modernių tankų vystymąsi: pradėta taikyti kompozitinė šarvų apsauga, gerokai stiprėjo ugnies valdymo sistemos, atsirado tankai su autoloaders bei galingesniais varikliais. Po 1960–70 m. susiformavo „pagrindinio kovos tanko“ (MBT – main battle tank) koncepcija — universalus tankas, skirtas atlikti daugumą kovinių užduočių (pvz., M1 Abrams, Leopard 2, T-72/80/90).

Taktika ir naudojimas

Šiuolaikinės taktikos tankus traktuoja kaip kombinacijos dalį: jie veikia šalia pėstininkų, artilerijos, aviacijos ir žvalgybos. Tankų stipriosios pusės — didelė mobilioji ugnies galia ir atsparumas šarvams; silpnosios — jautrumas minoms, improvizuotoms sprogmenims (IED) ir modernioms priešpriešinio poveikio priemonėms (ATGM, top-attack tipo raketos). Dėl to tankai dažnai naudoja dūmų uždangą, elektroninę apsaugą ir manevravimą, kad sumažintų pavojų.

Modernios tendencijos ir ateitis

Šiuolaikiniai tankai toliau tobulėja: didėjanti skaitmenizacija, tinklaveikos galimybės (network-centric warfare), pažangios ugnies valdymo sistemos, autonomijos elementai, aktyvios apsaugos moduliai (pvz., Trophy) ir naujos kartos šarvai. Ateityje laukiama hibridinių sprendimų — robotizuotų kovinių platformų, pilnai autonominių arba nuotoliniu būdu valdomų bokštelių, bei dar pažangesnių APS sistemų.

Santrauka: tankas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė kovos sistema, kuri apjungia mobilumą, šarvus ir didelę ugnies galią. Nors technologijos keičiasi, tankų vaidmuo sausumos karo lauke išlieka kertinis — ypač integruojant juos į kombinacinę taktiką su kitomis pajėgomis.

Naudojant

Pirmuosius tankus Pirmojo pasaulinio karo metais pagamino Didžiosios Britanijos karališkasis laivynas ir Prancūzijos automobilių gamintojai, kad galėtų atakuoti priešo tranšėjas. Jie buvo pavadinti tankais, siekiant apgauti vokiečius, kad šie manytų, jog tai vandens transporteriai, skirti Pirmojo pasaulinio karo Artimuosiuose Rytuose. Jų panaudojimas netikėtam puolimui Somos mūšyje sukėlė baimę vokiečių kariams, tačiau dėl jų mažo skaičiaus ir menko patikimumo jie nepadarė didelės įtakos.

Tankai tapo pagrindiniu ginklu per Antrąjį pasaulinį karą, kai vyko mūšiai tarp daugybės tankų, ypač tarp vokiečių ir Sovietų Sąjungos. Kursko mūšis buvo didžiausias. Gerai žinomi Antrojo pasaulinio karo tankai buvo vokiečių "Panzer IV", "Panther" ir "Tiger I", sovietų T-34 (pagamintas didžiausias kiekis iš visų karo tankų ir antras pagal dydį), britų "Matilda", "Churchill" ir "Cromwell", amerikiečių tankai M4 "Sherman" (antras pagal dydį pagamintas tankas per karą) ir "Stuart". Taip pat buvo planuota sukurti daug didesnius ir stipriau šarvuotus tankus, pavyzdžiui, "Maus", tačiau buvo nuspręsta, kad jie bus mažai naudingi dėl didelio svorio, dėl kurio būtų buvę labai sunku juos pervežti, ir didžiulio dydžio, dėl kurio jie būtų tapę lengvu sunkiosios artilerijos taikiniu.

Seni tankai dažnai pritaikomi kitoms reikmėms, pavyzdžiui, kariams ar įrangai vežti. Kovos inžinieriai naudoja specialias tankų pagrindu sukurtas transporto priemones, pavyzdžiui, minosvaidžių tankus arba tiltus dengiančius tankus.

Šiandien tankas yra pagrindinė visų didžiųjų kariuomenių dalis. Tankai visur pakeitė kavaleriją ir atlieka tai, ką anksčiau atlikdavo kariai ant žirgų. Dauguma šiuolaikinių tankų yra sunkiųjų arba pagrindinių kovinių tankų tipo, galintys kovoti su kitais tankais. Palyginti su senesniais tipais, MBT yra labai sunkūs (rusiški MBTS sveria apie 40 tonų, o vakarietiški - apie 60 tonų), turi 120 mm (vakarietiški) ir 125 mm (rusiški) kalibro patrankas ir 2-3 kulkosvaidžius. Jūrų pėstininkai ir kitos specializuotos pajėgos taip pat naudoja kai kuriuos lengvuosius tankus.

Ankstyvas prancūzų tankas, 1915 m.

Paieška pagal raidę