Sommos mūšis (1916) – Pirmojo pasaulinio karo tragedija ir nuostoliai
Sommos mūšis (1916): glaustai apie vieną baisiausių Pirmojo pasaulinio karo tragedijų — 1,5 mln. nuostolių, didžiulės aukos, taktinių klaidų ir karo kaina.
Somos mūšis vyko Pirmojo pasaulinio karo metais. 1916 m. liepos 1 d. prasidėjęs mūšis baigėsi 1916 m. lapkričio 18 d. Mūšis pavadintas Prancūzijos Somos upės, prie kurios vyko mūšis, vardu. Tai buvo viena didžiausių ir žiauriausių kovinių operacijų Vakarų fronte: priešininkai stengėsi nutrūkti fronto linijas, sumušti priešo pajėgas ir sumažinti spaudimą Verdenui.
Mūšio eiga ir taktika
Prieš prasidedant puolimui, sąjungininkai surengė ilgiausią iki tol naudojamą artilerijos apšaudymą — britai ir prancūzai penkias dienas intensyviai bombardavo vokiečių pozicijas, tikėdamiesi sunaikinti jų tranšėjas ir barikadas. Tačiau bombardavimas nepasiekė visų tikslų: daug vokiečių pozicijų išliko, o gilios ir gerai įtvirtintos tranšėjas, kuriose kareiviai galėjo slėptis, apsaugojo puolėjus nuo pražūtingų smūgių. Liepos 1 d. 7.30 val. ryto britų generolai įsakė britų kareiviams išeiti iš savo tranšėjų ir judėti vokiečių tranšėjų link; tačiau manevras susidūrė su mirtina kulkosvaidžių ir artilerijos ugnimi. Dėl to tradiciniai pėstininkų metodai, tokie kaip atakos su bajonetu, tapo neefektyvūs.
Per mūšį taip pat buvo išbandytos naujos technologijos ir taktikos: rugsėjo 15 d. Somme mūšyje pirmą kartą kovinėje operacijoje panaudoti tankai, kurie turėjo pranašumų pralaužiant barikadas ir šarvuotų taškų neutralizavime, nors ir neretai strigo dėl techninių problemų ar judėjimo ribotumo. Taip pat vystėsi artilerijos taktikos — sunkioji artilerija liko dominuojančia kovos jėga, o „creeping barrage“ (kurianti ugnies sieną prieš puolimą) tapo svarbia pažanga, nors jos koordinavimas su pėstininkais buvo sudėtingas.
Nuostoliai ir pirmosios dienos tragedija
Pirmąją dieną britų kariuomenė patyrė 57 470 nuostolių, iš kurių 19 240 žuvo. Prancūzijos kariuomenė patyrė 1 590 nuostolių, o vokiečių kariuomenė neteko 10 000–12 000 vyrų. Sąjungininkai planavo pulti kartu, tačiau prancūzai buvo užsiėmę Verdeno mūšiu, todėl pagrindiniai puolėjai buvo britai. Mūšio kaina ir nedideli laimėjimai kėlė sielvartą ir ginčus Didžiojoje Britanijoje. Vokiečių ir prancūzų raštijoje pirmoji Somos mūšio diena buvo tik išnaša prie masinių 1914–1915 m. nuostolių ir Verdeno mūšio.
Bendrai per Somos mūšį žuvo, buvo sužeista arba dingo be žinios šimtai tūkstančių karių. Istoriniai skaičiavimai skiriasi: dažnai minima apie 1,0–1,2 mln. nukentėjusių abiejų pusių (įskaitant britų, prancūzų ir vokiečių aukas). Šis mūšis dažnai laikomas vienu iš kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių, ypač Didžiosios Britanijos požiūriu, nes britų armija patyrė itin skaudžių nuostolių pirmaisiais puolimo etapais.
Priežastys ir techninės priežastys
Apie šią katastrofą parašytos ištisos knygos, tačiau vis dar diskutuojama, kodėl ji įvyko su tokiomis aukomis. Viena priežasčių buvo pervertintas artilerijos efektyvumas ir netinkamas duomenų apie vokiečių įtvirtinimus įvertinimas: labai aišku, kad artilerijos pabūklai nepavyko pasiekti savo tikslo kai kuriose vietose — daug sienų, gynybinių taškų ir betoninių būstinių išliko, o vokiečiai turėjo gilias tranšejas bei rezervines linijas. Ten, kur išliko pakankamai vokiečių kulkosvaidininkų, palaikomų jų artilerijos, britų puolimas nepavyko ir buvo daug aukų. Rezultatą lėmė gynybinių ginklų efektyvumas ir atakų koordinavimo trūkumai. Tokioje aplinkoje kareivis su bajonetu buvo pasenęs, o pėstininkų junginiai — priversti mokytis naujų metodų.
Pasekmės ir istorinė reikšmė
Somme mūšis pakeitė karo suvokimą: akivaizdėjo, kad tradicinės mėgintos taktikos nebeatitinka techninio karo realijų. Kovos pamokos paskatino tolesnį taktinių priemonių ir ginkluotės vystymą — geresnį artilerijos ir pėstininkų koordinavimą, tankų ir stovinčios-logistikos plėtrą bei naujus priešininko atakos planavimo metodus. Politiniu požiūriu mūšis sukėlė spaudimą kariuomenės vadovybei ir padidino pilietinį susirūpinimą dėl karo kainos, ypač Didžiojoje Britanijoje, kur augo kritikų gretos prieš kariūnus ir vyriausybę.
Atminimas
Somme mūšio vietovėse Prancūzijoje stovi keli memorialai ir kapinės, įskaitant garsųjį Thiepval Memorial, skirtą Didžiosios Britanijos ir Pietų Afrikos kareiviams, kurių kūnai nebuvo rasti. Mūšis minimas kaip priminimas apie Pirmojo pasaulinio karo tragediją, apie modernios industrinės karo prigimtį ir apie tūkstančių šeimų netektis.
Apibendrinant, Somos mūšis yra sudėtingas istorinis įvykis: jis atskleidė tiek technologines, tiek taktines karo ydas, paliko gilų žaizdą daugeliuose kraštuose ir tapo svarbiu etapu karybos istorijoje bei kolektyvinėje atmintyje.
Britų kareiviai, kurie Sommos mūšyje "peržengia viršūnę" arba palieka savo tranšėjas
Žemėlapis, kuriame apibendrintai parodyta, kaip mūšio metu keitėsi fronto linija
Ginklai
Nuodingos dujos
Iš pradžių vokiečiai kaip ginklus naudojo nuodingas dujas. Jie naudojo chloro dujas, kurios turėjo stiprų kvapą ir buvo žalios spalvos, todėl priešas jas galėjo lengvai pastebėti. Be to, jas panaudoję vokiečiai sprogdavo atgal. Jie pradėjo nešioti sudrėkintą medžiagą ant burnos ir nosies. Medžiaga veikė geriau, jei vietoj vandens jie naudojo šlapimą. Britų kareiviams buvo duodami medvilniniai tamponai ir respiratoriai. Mirtis nuo chloro dujų buvo labai skausminga, todėl auka uždusdavo kentusi deginančius skausmus krūtinėje. Vokiečiai pradėjo naudoti kitas dujas, vadinamas fosgenu, kurias maišė su chloru. Fosgenas buvo mirtinesnis už chlorą, buvo bespalvis ir kvepėjo pelėsiniu šienu, tačiau jo poveikis aukai pasireikšdavo tik po 24 valandų.
Šautuvai (pistoletai)
Šautuvus kariai naudojo tranšėjose. Pagrindinis naudotas šautuvų tipas buvo lygiavamzdis šautuvas, galintis iššaudyti 15 šovinių per minutę ir nužudyti žmogų už 1,4 kilometro. Šį šautuvą Amerikoje išrado škotas Jamesas Paris Lee. Šautuvas turėjo metalinę dėžutę, į kurią ant spyruoklės buvo dedami šoviniai. Kai užraktas atsidarydavo, spyruoklė stumdavo šovinius į viršų prie ribotuvo, o kai užraktas užsidarydavo, viršutinį šovinį stumdavo į kamerą. Šautuvui iššovus, atsidarius užraktui, tuščia šovinio tūtelė būdavo išmetama, o grįžtant atgal į šovinį būdavo įdedamas naujas šovinys. Kiekvienoje dėtuvėje buvo 3, 5 arba 29 šoviniai. []
Kulkosvaidžiai
Naudoti kulkosvaidžiai buvo dideli, jiems valdyti reikėjo mažiausiai keturių vyrų. Juos reikėjo pastatyti ant lygaus paviršiaus. Jų galia prilygo vienam šautuvui. Didesniems lauko kulkosvaidžiams valdyti reikėjo iki 12 vyrų. Jie šaudė sviediniais, kurie pataikę sprogdavo. Kulkosvaidžiai buvo didelė vokiečių jėga, nes jie juos naudojo visu pajėgumu, o britų pajėgos tiesiog ėjo per niekieno žemę tiesiai į atvirą kulkosvaidžių ugnį. Britai neturėjo daug kulkosvaidžių, todėl jų užduotis buvo dar sunkesnė, nes vokiečiai turėjo pranašumą į juos žiūrėti, nes jų padėtis buvo aukštesnė nei britų.
Rezervuarai
Pirmasis tankas vadinosi "Mažasis Vilis", jame dirbo trijų žmonių įgula. Didžiausias greitis, kuriuo jis galėjo važiuoti, buvo 3 mylios per valandą, todėl jis negalėjo kirsti griovių. Pirmasis tankų mūšis Flers-Courcelette, pavadintas pagal du kaimus, kurie buvo puolimo tikslai, prasidėjo 1916 m. rugsėjo 15 d. Iš 49 tankų, kurie turėjo atvykti į mūšį, atvyko tik 36. Tai buvo pirmas kartas, kai Pirmajame pasauliniame kare buvo panaudoti tankai, bet kadangi jie buvo tik lengvai apginkluoti, o jų mechanika dažnai gedo, jie nepadarė didelės įtakos. Tačiau tankų įgulų aukų buvo nedaug.
Kasyklos
Minos - tai būdas susprogdinti priešą ir iš tikrųjų jį sukrėsti. Priešpėstininkų minos naudojamos nuo pat šaunamojo ginklo miltelių išradimo, o XVIII ir XIX a. jos buvo naudojamos tvirtovių pralaužimams ginti (Badachoso pralaužimą puolantys britai patyrė daug nuostolių dėl minų). Tačiau šios minos buvo aktyvuojamos nuotoliniu būdu, gynėjui tinkamu momentu uždegus labai greitai degantį sprogdiklį. Pirmąjį Somos mūšio rytą britai panaudojo 11 minų, kad išgąsdintų ir pažeistų vokiečių fronto liniją. Minų paliktas skyles vokiečiai vėliau panaudojo kulkosvaidžiams. Kareiviai, kurie padėjo minas, buvo vadinami saperiais.
Tranšėjos
Tranšėjose buvo daug ligų. Tualetai tranšėjose daugiausia buvo kibirai ir skylės. Tai reiškė, kad tokios ligos kaip dizenterija plito labai greitai. Dizenterija sukelia pilvo skausmus ir viduriavimą, o kartais ir ligą. Organizmas gali labai dehidratuoti, todėl galite mirti. Vandens tiekimas tranšėjose nebuvo labai geras. Kad išvalytų nešvarų vandenį, kurį vyrai rinko iš apkasų duobių, į jį buvo dedama kalkių chlorido, tačiau kareiviams nepatiko kalkių chlorido skonis - jis buvo panašus į mūsų baseino vandenį!
Kareiviai tranšėjose kentėjo nuo utėlių. Vienas vyras jas apibūdino kaip "blyškiai rudos spalvos, o ant viso kūno palikdavo raudonų įkandimo žymių". Kitas kareivis sakė: "Tie padarai gulėjo kelnių siūlėse, ilgų storų vilnonių kelnių giliuose grioviuose ir atrodė neįveikiami giliai įsitvirtinę. Uždegta žvakė, uždėta ten, kur jie buvo storiausi, privertė juos spragsėti kaip kiniškus krekerius. Po tokio seanso mano veidas būdavo nusėtas mažomis kraujo dėmelėmis nuo pernelyg stipriai iššokusių itin didelių bičiulių." Utėlės ne tik sukelia daugybę draskymosi, bet ir perneša ligas. Tai buvo vadinamoji pirreksija arba tranšėjų karštligė. Pirmieji simptomai buvo šaudantys kojų skausmai, po kurių prasidėjo labai aukšta temperatūra. Liga kareivių nenužudė, tačiau jie nebegalėjo kovoti. Tranšėjų pėda buvo infekcija, kurią sukėlė ilgas stovėjimas šlapioje vietoje ir negalėjimas išdžiovinti batų ir kojinių. Iš pradžių pėdos nutirpdavo, paskui tapdavo raudonos arba mėlynos, o jei susirgote gangrena, galėjo tekti amputuoti koją. Brigados generolas Frankas Percy Crozieras teigė, kad: "Kova su liga, vadinama tranšėjinėmis pėdomis, buvo nepaliaujama ir sunkiai įveikiama". Vienintelis būdas atsikratyti tranšėjinės pėdos buvo džiovinti pėdas ir kelis kartus per dieną keisti kojines.
Daugeliui tranšėjose sužeistų vyrų buvo amputuotos kūno dalys. Taip atsitikdavo dėl sužeidimų, minų ar sviedinių sprogimų.
Be to, buvo didelė žiurkių problema, nes buvo daug lavonų. Vienas kareivis, Harry Patchas, teigė, kad jos buvo didelės kaip katės. Kitas sakė: "Žiurkės buvo didžiulės. Jos buvo tokios didelės, kad suvalgytų sužeistą žmogų, jei šis nesugebėtų apsiginti!" Žiurkės pirmiausia suvalgydavo akis, paskui įlįsdavo į lavoną ir suvalgydavo vidų.
Teritorija tarp abiejų pusių buvo vadinama "niekieno žeme" ir buvo labai pavojinga, nes ten buvo daug spygliuotos vielos ir apšaudytų duobių, o "niekieno žemė" paprastai yra purvo jūra. Viršūnę peržengę kareiviai buvo lengvi taikiniai priešo kulkosvaidininkams. Mūšyje sąjungininkai prarado apie 600 000 vyrų, tačiau vokiečiai neteko tiek pat.
Velso princas
Velso princas Sommoje tarnavo kaip štabo karininkas. Jis buvo nuoširdžiai nusivylęs, kad nedalyvavo kovose. Tačiau tarnybos metu įgytas supratimas apie paprastus vyrus ir jų susižavėjimas turėjo įtakos likusiam Velso princo ir Edvardo VIII gyvenimui.
Šiandien
Šiandien Somos mūšio vietoje yra daug kapinių, karo memorialų ir muziejų, kuriuose žmonės gali apsilankyti ir atiduoti pagarbą.
Be to, kai kurie ūkininkai randa spygliuotos vielos liekanų, tai vadinama "geležies rinkimu".
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Somos mūšis?
A: Somos mūšis - mūšis, vykęs Pirmojo pasaulinio karo metu. 1916 m. liepos 1 d. prasidėjęs ir 1916 m. lapkričio 18 d. pasibaigęs mūšis vyko prie Prancūzijos Somos upės.
K: Kiek aukų buvo pirmąją mūšio dieną?
A: Pirmąją mūšio dieną žuvo 57 470 karių, iš jų 19 240 buvo nukauti. Prancūzijos kariuomenė patyrė 1 590 nuostolių, o vokiečių kariuomenė neteko 10 000-12 000 vyrų.
Klausimas: Kas per šį mūšį planavo pulti kartu?
A: Per šį mūšį sąjungininkai (britai ir prancūzai) planavo pulti kartu, tačiau dėl to, kad Prancūzija buvo užsiėmusi kitu mūšiu (Verdeno mūšiu), puolė tik Didžioji Britanija.
K: Kiek žmonių žuvo arba dingo be žinios per šį mūšį?
A: Per šį mūšį žuvo, buvo sužeista arba dingo be žinios daugiau kaip 1,5 mln. žmonių. Dėl to šis mūšis Didžiosios Britanijos požiūriu buvo vienas blogiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių.
K: Ką britų generolai darė liepos 1 d. 7.30 val. ryto?
A: Liepos 1 d. 7.30 val. ryto britų generolai įsakė kareiviams išeiti iš savo tranšėjų ir judėti link vokiečių tranšėjų.
K: Kodėl kai kuriais atvejais britų puolimas nepavyko ?
A: Kai kuriais atvejais, kai išlikdavo pakankamai vokiečių kulkosvaidininkų, palaikomų jų artilerijos, britų puolimas žlugdavo ir pareikalaudavo daug aukų.
Ieškoti