Britanijos mūšis 1940 — apibrėžimas ir istorija
Mūšis dėl Didžiosios Britanijos - tai 1940 m. vasarą ir rudenį trukęs Vokietijos karinių oro pajėgų (Liuftvafės) puolimas prieš Didžiąją Britaniją. Kampanija vyko daugiausia virš pietų ir rytų Anglijos, tačiau jos padariniai ir poveikis apėmė visą šalį.
Pirmasis kampanijos tikslas buvo iš Karališkųjų oro pajėgų (RAF), ypač naikintuvų vadovybės, perimti oro erdvės virš Didžiosios Britanijos kontrolę ir taip sudaryti sąlygas vokiečių invazijai į Didžiąją Britaniją (operacija „Sea Lion“). Kampanija prasidėjo 1940 m. liepą ir tęsėsi iki spalio, tačiau vokiečių bombardavimai virš Didžiosios Britanijos tęsėsi ir vėliau kaip „Blitz“ – intensyvus naktinis bombardavimas, trukęs kelis mėnesius.
Pavadinimas kilo iš garsios premjero Vinstono Čerčilio kalbos, pasakytos Bendruomenių rūmuose: "Mūšis dėl Prancūzijos baigėsi. Tikiuosi, kad netrukus prasidės Didžiosios Britanijos mūšis..." Ši frazė tapo simboline ir atspindėjo šalies ryžtą priešintis oro atakoms.
Mūšis dėl Britanijos buvo pirmoji didelė kampanija, kurią vykdė tik oro pajėgos, taip pat tai buvo didžiausia ir ilgiausia iki tol vykdyta bombardavimo iš oro kampanija. Ji parodė, kad oro gynybos technologijos, taktinės inovacijos ir piliečių budrumas gali nulemti kovos rezultatą nepriklausomai nuo sausumos pajėgų dydžio.
Kontekstas ir pradžia
Po Vokietijos sėkmingo puolimo Vakarų Europoje ir Prancūzijos kapituliacijos 1940 m. birželį, Vokietija planavo invaziją į Didžiąją Britaniją. Prieš invaziją būtina buvo neutralizuoti RAF, todėl Liuftvafė pradėjo plataus masto oro kampaniją, nukreiptą prieš RAF bazes, radaro stočių tinklą ir priešininko paklausą. Kampanijos pradžia laikoma 1940 m. liepos 10 d., kai Vokietijos oro pajėgos pradėjo intensyvius puolimus prieš britų oro objektus ir jūrų tiekimo linijas.
Kampanijos eiga ir pagrindinės fazės
- Liepa–rugpjūtis 1940 – Luftwaffe daugiausia mėgino sunaikinti RAF oro pajėgas, naikintuvų ir bombonešių remonto bei degalų bazes bei radaro stotis. Tai buvo tiesioginis bandymas palaužti Britanijos gynybos pajėgas dienos metu.
- Rugpjūtis–rugsėjis 1940 – oro mūšiai tapo itin intensyvūs, vykdavo dideli susirėmimai tarp naikintuvų. Britų naikintuvai, ypač Hurricane ir Spitfire, kartu su dowdingo vadovaujama integruota oro gynyba demonstravo didelį efektyvumą.
- Rugsėjis 1940 – vienas lemtingų epizodų buvo 1940 m. rugsėjo 15 d., kai Luftwaffe surengė didžiulį dienos puolimą prieš Londoną ir kitus objektus. Ši diena vėliau buvo laikoma posūkiu; RAF sugebėjo atlaikyti smūgį, o Vokietija patyrė reikšmingų nuostolių.
- Rugsėjo–spalio 1940 ir vėliau – „Blitz“ – po nesėkmingų bandymų sunaikinti RAF dienos atakomis, vokiečiai pakeitė strategiją ir pradėjo vykdyti ilgalaikį naktinį bombardavimą civilinių taikinių, ypač Londono, nuniokojimui. Šis periodas žinomas kaip „Blitz“ ir tęsėsi iki 1941 m. pavasario daugelyje didžiųjų Britanijos miestų.
Taktika, ginklai ir technologijos
Abi pusės naudojo modernias to laikmečio technologijas. Didžiulį vaidmenį turėjo radaro sistema „Chain Home“, kuri leido anksti nustatyti artėjančius vokiečių pajėgumus ir nukreipti naikintuvus. RAF vadovavimas, kuriam vadovavo Air Chief Marshal H. Dowding, sukūrė efektyvų komandinį ir komunikacijų tinklą (Dowding System), integruojantį radaro signalus, žvalgybą ir kovinių eskadrilių išsiuntimą.
Vokietijos pusėje dominavo naikintuvai Bf 109 ir kombinuoti naikintuvai Bf 110, bombonešiai buvo Heinkel, Dornier ir Junkers. RAF naikintuvai Hurricane ir Spitfire pasirodė itin veiksmingi žemuoju bei vidutiniu aukščiu, o jų pilotų drąsa ir taktinė parama iš radaro leido sėkmingai gintis prieš vokiečių atakas.
Civiliniai poveikiai
„Mūšis dėl Britanijos“ ir vėlesnis „Blitz“ turėjo didelį poveikį civiliams: buvo taikomi naktiniai bombardavimai, įvykdytos masinės evakuacijos vaikų iš miestų, įvestas juodinimo režimas (blackout), buvo sutrikdyta pramoninė gamyba ir gyvenimas. Daug pastatų, pramoninių objektų ir transporto infrastruktūros patyrė didelę žalą, o civilių aukų skaičius buvo reikšmingas, tačiau britų visuomenės moralei tai nedavė lemtingo smūgio.
Pasekmės ir reikšmė
Galiausiai mūšis baigėsi britų strategine pergale: Luftwaffe nesugebėjo pasiekti oro viršenybės, kurios būtų reikėję sėkmingai įvykdyti invaziją (operaciją „Sea Lion“ buvo atidėta ir galiausiai atšaukta). Ši pergalė turėjo kelis svarbius padarinius:
- parodė radarų ir integruotos gynybos sistemos svarbą šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose;
- pakėlė Didžiosios Britanijos ir Vinstono Čerčilio moralę, sustiprino tautos atsparumą;
- pakeitė Vokietijos strateginius prioritetus – ji negalėjo įgyvendinti greitos invazijos į Britaniją ir vėliau išplėtė karą kitomis kryptimis;
- tapo istoriniu pavyzdžiu, kaip oro gynyba gali nulemti karo eigą be plačių sausumos operacijų.
Istorikai laiko Mūšį dėl Britanijos vienu iš lemiamų Antrojo pasaulinio karo momentų: jis sustabdė vokiečių užkariavimų bangą Vakaruose, išlaikė Didžiąją Britaniją kaip pjedestalą tolimesnei alijanso veiklai ir parodė, kad piliečių ir kariuomenės susitelkimas gali atlaikyti intensyvią oro ataką.
Pastaba: kampanijos eigos detalės, datų niuansai ir nuostolių skaičiai gali skirtis tarp šaltinių; čia pateikta apžvalga skirta supažindinti skaitytoją su pagrindiniais įvykiais, priežastimis ir pasekmėmis.
"Heinkel He 111" bombonešiai per mūšį dėl Didžiosios Britanijos
I dalis: Strateginiai tikslai
Nuo 1940 m. liepos mėn. pagrindiniai taikiniai buvo pakrančių laivybos konvojai ir laivybos centrai, tokie kaip Portsmutas. Po mėnesio "Luftwaffe" perėjo prie RAF aerodromų ir infrastruktūros (kitų naudingų karo taikinių). Mūšiui įsibėgėjus "Luftwaffe" taip pat taikėsi į lėktuvų gamyklas ir antžeminę infrastruktūrą.
Buvo bombarduojamos pakrantės radiolokacinės stotys, todėl vienu metu stovėjo tik vienas radiolokacinis stiebas. Britai naudojo atsarginę žmonių stebėtojų sistemą, kad gautų informaciją į naikintuvų vadavietę. Dauguma istorikų sutinka, kad ši kampanijos dalis buvo palanki Vokietijai.
II dalis: Civiliniai taikiniai
Ilgainiui "Luftwaffe" perėjo prie gyventojų centrų, tokių kaip miestai ir miesteliai, taip pat gamyklų puolimo. Po to, kai RAF bombardavo Berlyną ir Vokietijos oro pajėgų bazes Prancūzijoje, Adolfas Hitleris atšaukė įsakymą nebombarduoti gyventojų centrų ir įsakė atakuoti Didžiosios Britanijos miestus.p305 Išpuoliai prieš civilius gyventojus buvo teroro bombardavimo taktika, kuria siekta sukelti paniką ir pakenkti moralei.
1940 m. rugsėjo 7 d. beveik keturi šimtai bombonešių ir daugiau kaip šeši šimtai naikintuvų dieną ir naktį surengė didžiulius reidus į Londono Temzės dokus.
RAF 11-oji grupė pakilo jų pasitikti, ir jų buvo daugiau, nei tikėjosi Luftvafė. 12 grupės "Big Wing" užtruko dvidešimt minučių, kol susiformavo, nepastebėjo numatyto taikinio, bet dar kildamas susidūrė su kitu bombonešių būriu. Jie grįžo, apgailestaudami dėl menkos sėkmės, ir dėl vėlavimo kaltino tai, kad buvo paprašyti per vėlai.
"Luftwaffe" pradėjo atsisakyti rytinių reidų ir atakas prieš Londoną pradėjo vėlai po pietų, o iš eilės atakavo 57 naktis.
Naikintuvų vadavietė buvo nusilpusi, trūko žmonių ir technikos, o pertrauka nuo aerodromų atakų leido jiems atsigauti. Tai reiškė, kad savaitė po savaitės gynėjai stiprėjo, o "Lutfwaffe" patiriami nuostoliai didėjo.
Rugsėjo 15 d. RAF užkirto kelią dviem didžiulėms vokiečių atakoms - tą dieną buvo panaudoti visi 11 grupės lėktuvai. Iš viso šią svarbią dieną nukentėjo 60 vokiečių ir 26 numušti RAF lėktuvai. Dėl vokiečių pralaimėjimo Hitleris po dviejų dienų įsakė "atidėti" pasirengimą invazijai į Didžiąją Britaniją. Vėliau, didėjant žmonių, orlaivių ir gerų pakaitalų trūkumo nuostoliams, Luftvafė perėjo nuo bombardavimo dienos metu prie bombardavimo naktį.
Rugsėjo 27 d. Kente buvo numuštas iš reido į Londoną grįžtantis lėktuvas "Junkers Ju 88". Vokiečių lakūnai liko gyvi ir stojo į mūšį su vietoje dislokuotais britų kariais. Teigiama, kad tai buvo pirmas kartas per beveik 300 metų, kai ginkluoti užpuolikai kovėsi su britų kariais Didžiosios Britanijos teritorijoje.
Dowdingo sistema
Britų gynybos pagrindas buvo aptikimas, vadovavimas ir kontrolė, kuri vadovavo mūšiui. Tai buvo "Dowdingo sistema", pavadinta jos pagrindinio architekto, RAF naikintuvų vadavietės vado, vyriausiojo oro pajėgų maršalo sero Hju Dowdingo (Hugh Dowding) vardu.
Dowdingo sistemos pagrindą sudarė radijo krypties nustatymo sistema (RDF, vėliau pavadinta radaru, t. y. radijo aptikimo ir diapazono nustatymo sistema). Jo naudojimas ir Karališkojo stebėtojų korpuso informacija buvo labai svarbus. Tai leido RAF perimti atskrendančius vokiečių orlaivius. Radarų operatoriai telefonu (kurio laidai buvo nutiesti giliai po žeme su betonine apsauga nuo bombų)p47 buvo sujungti su operatyviniu centru. Šis centras buvo naikintuvų vadavietės valdymo centras Bentley Priory. Mūšio metu keli pakrančių vadavietės ir laivyno oro pajėgų padaliniai buvo pavaldūs naikintuvų vadavietei.
Kovotojai
"Messerschmitt Bf 109E" ir "110C" susikovė su RAF "Hawker Hurricane Mk I" ir ne tokiu gausiu "Supermarine Spitfire Mk I". "Bf 109E" geriau kilo ir buvo 10-30 mylių per valandą greitesnis už "Hurricane", priklausomai nuo aukščio.p266 1940 m. rugsėjį į tarnybą pradėti naudoti galingesni "Mk IIa" pirmosios serijos "Hurricane", nors ir nedideliais kiekiais. Ši versija galėjo išvystyti didžiausią 342 mylių per valandą greitį, maždaug 25-30 mylių per valandą didesnį nei "Mk I".
"Spitfire" pasirodymas virš Diunkerko buvo netikėtas, nors vokiečių pilotai buvo tvirtai įsitikinę, kad "109" yra pranašesnis naikintuvas. Tačiau "Bf 109E" apsisukimo spindulys buvo daug didesnis nei "Hurricane" ar "Spitfire". Abu britų naikintuvai turėjo aštuonis Browning 303 kulkosvaidžius, o dauguma Bf 109E - du kulkosvaidžius ir dvi sparnų patrankas. Bf 109E ir "Spitfire" buvo pranašesni vienas už kitą pagrindinėse srityse; pavyzdžiui, kai kuriuose aukščiuose Bf 109 galėjo viršyti britų naikintuvą.
Pasekmės
Tai, kad nacistinei Vokietijai nepavyko pasiekti savo tikslų - sunaikinti Didžiosios Britanijos priešlėktuvinę gynybą arba priversti Didžiąją Britaniją derėtis dėl paliaubų ar visiškos kapituliacijos, laikoma pirmuoju dideliu pralaimėjimu ir vienu iš esminių karo posūkių. p388
Jei Vokietija būtų įgijusi pranašumą ore, Adolfas Hitleris būtų galėjęs pradėti operaciją "Jūrų liūtas" - suplanuotą amfibijos ir oro desanto invaziją į Didžiąją Britaniją.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Didžiosios Britanijos mūšis?
A: Britanijos mūšis buvo ilgalaikis Luftvafės puolimas prieš Didžiąją Britaniją 1940 m. vasarą ir rudenį.
K: Koks buvo pirmasis "Liuftvafės" tikslas Britanijos mūšyje?
A: Pirmasis "Luftwaffe" tikslas buvo iš Karališkųjų oro pajėgų (RAF), ypač naikintuvų vadavietės, perimti oro erdvės virš Didžiosios Britanijos kontrolę.
K: Kaip atsirado Britanijos mūšio pavadinimas?
A: Britanijos mūšis buvo pavadintas pagal garsiąją Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Vinstono Čerčilio kalbą Bendruomenių rūmuose, kurioje jis pareiškė: "Mūšis dėl Prancūzijos baigėsi. Tikiuosi, kad netrukus prasidės Didžiosios Britanijos mūšis".
Klausimas: Kokio pobūdžio karinė kampanija buvo Didžiosios Britanijos mūšis?
A: Britanijos mūšis buvo pirmoji didelė kampanija, kurią vykdė tik oro pajėgos, taip pat tai buvo didžiausia ir ilgiausia iki tol vykdyta bombardavimo iš oro kampanija.
K: Kas buvo Didžiosios Britanijos priešas Britanijos mūšyje?
A: Didžiosios Britanijos priešas Britanijos mūšyje buvo Vokietijos kariuomenės oro pajėgos - Luftvafė.
K: Kada vyko Didžiosios Britanijos mūšis?
A: Mūšis dėl Didžiosios Britanijos vyko 1940 m. vasarą ir rudenį.
K: Kokia buvo Didžiosios Britanijos mūšio reikšmė?
A: Britanijos mūšis buvo svarbus Antrojo pasaulinio karo įvykis, nes pirmą kartą oro pajėgos atliko svarbų vaidmenį karinėse kampanijose. Be to, tai buvo pagrindinė Didžiosios Britanijos pergalė kare, nes ji sėkmingai apgynė savo oro erdvę nuo Vokietijos puolimo.
