Britanijos mūšis

I dalis: Strateginiai tikslai

Nuo 1940 m. liepos mėn. pagrindiniai taikiniai buvo pakrančių laivybos konvojai ir laivybos centrai, tokie kaip Portsmutas. Po mėnesio "Luftwaffe" perėjo prie RAF aerodromų ir infrastruktūros (kitų naudingų karo taikinių). Mūšiui įsibėgėjus "Luftwaffe" taip pat taikėsi į lėktuvų gamyklas ir antžeminę infrastruktūrą.

Buvo bombarduojamos pakrantės radiolokacinės stotys, todėl vienu metu stovėjo tik vienas radiolokacinis stiebas. Britai naudojo atsarginę žmonių stebėtojų sistemą, kad gautų informaciją į naikintuvų vadavietę. Dauguma istorikų sutinka, kad ši kampanijos dalis buvo palanki Vokietijai.

II dalis: Civiliniai taikiniai

Ilgainiui "Luftwaffe" perėjo prie gyventojų centrų, tokių kaip miestai ir miesteliai, taip pat gamyklų puolimo. Po to, kai RAF bombardavo Berlyną ir Vokietijos oro pajėgų bazes Prancūzijoje, Adolfas Hitleris atšaukė įsakymą nebombarduoti gyventojų centrų ir įsakė atakuoti Didžiosios Britanijos miestus.^p305 Išpuoliai prieš civilius gyventojus buvo teroro bombardavimo taktika, kuria siekta sukelti paniką ir pakenkti moralei.

1940 m. rugsėjo 7 d. beveik keturi šimtai bombonešių ir daugiau kaip šeši šimtai naikintuvų dieną ir naktį surengė didžiulius reidus į Londono Temzės dokus.

RAF 11-oji grupė pakilo jų pasitikti, ir jų buvo daugiau, nei tikėjosi Luftvafė. 12 grupės "Big Wing" užtruko dvidešimt minučių, kol susiformavo, nepastebėjo numatyto taikinio, bet dar kildamas susidūrė su kitu bombonešių būriu. Jie grįžo, apgailestaudami dėl menkos sėkmės, ir dėl vėlavimo kaltino tai, kad buvo paprašyti per vėlai.

"Luftwaffe" pradėjo atsisakyti rytinių reidų ir atakas prieš Londoną pradėjo vėlai po pietų, o iš eilės atakavo 57 naktis.

Naikintuvų vadavietė buvo nusilpusi, trūko žmonių ir technikos, o pertrauka nuo aerodromų atakų leido jiems atsigauti. Tai reiškė, kad savaitė po savaitės gynėjai stiprėjo, o "Lutfwaffe" patiriami nuostoliai didėjo.

Rugsėjo 15 d. RAF užkirto kelią dviem didžiulėms vokiečių atakoms - tą dieną buvo panaudoti visi 11 grupės lėktuvai. Iš viso šią svarbią dieną nukentėjo 60 vokiečių ir 26 numušti RAF lėktuvai. Dėl vokiečių pralaimėjimo Hitleris po dviejų dienų įsakė "atidėti" pasirengimą invazijai į Didžiąją Britaniją. Vėliau, didėjant žmonių, orlaivių ir gerų pakaitalų trūkumo nuostoliams, Luftvafė perėjo nuo bombardavimo dienos metu prie bombardavimo naktį.

Rugsėjo 27 d. Kente buvo numuštas iš reido į Londoną grįžtantis lėktuvas "Junkers Ju 88". Vokiečių lakūnai liko gyvi ir stojo į mūšį su vietoje dislokuotais britų kariais. Teigiama, kad tai buvo pirmas kartas per beveik 300 metų, kai ginkluoti užpuolikai kovėsi su britų kariais Didžiosios Britanijos teritorijoje.

Dowdingo sistema

Britų gynybos pagrindas buvo aptikimas, vadovavimas ir kontrolė, kuri vadovavo mūšiui. Tai buvo "Dowdingo sistema", pavadinta jos pagrindinio architekto, RAF naikintuvų vadavietės vado, vyriausiojo oro pajėgų maršalo sero Hju Dowdingo (Hugh Dowding) vardu.

Dowdingo sistemos pagrindą sudarė radijo krypties nustatymo sistema (RDF, vėliau pavadinta radaru, t. y. radijo aptikimo ir diapazono nustatymo sistema). Jo naudojimas ir Karališkojo stebėtojų korpuso informacija buvo labai svarbus. Tai leido RAF perimti atskrendančius vokiečių orlaivius. Radarų operatoriai telefonu (kurio laidai buvo nutiesti giliai po žeme su betonine apsauga nuo bombų)^p47 buvo sujungti su operatyviniu centru. Šis centras buvo naikintuvų vadavietės valdymo centras Bentley Priory. Mūšio metu keli pakrančių vadavietės ir laivyno oro pajėgų padaliniai buvo pavaldūs naikintuvų vadavietei.

Kovotojai

"Messerschmitt Bf 109E" ir "110C" susikovė su RAF "Hawker Hurricane Mk I" ir ne tokiu gausiu "Supermarine Spitfire Mk I". "Bf 109E" geriau kilo ir buvo 10-30 mylių per valandą greitesnis už "Hurricane", priklausomai nuo aukščio.^p266 1940 m. rugsėjį į tarnybą pradėti naudoti galingesni "Mk IIa" pirmosios serijos "Hurricane", nors ir nedideliais kiekiais. Ši versija galėjo išvystyti didžiausią 342 mylių per valandą greitį, maždaug 25-30 mylių per valandą didesnį nei "Mk I".

"Spitfire" pasirodymas virš Diunkerko buvo netikėtas, nors vokiečių pilotai buvo tvirtai įsitikinę, kad "109" yra pranašesnis naikintuvas. Tačiau "Bf 109E" apsisukimo spindulys buvo daug didesnis nei "Hurricane" ar "Spitfire". Abu britų naikintuvai turėjo aštuonis Browning 303 kulkosvaidžius, o dauguma Bf 109E - du kulkosvaidžius ir dvi sparnų patrankas. Bf 109E ir "Spitfire" buvo pranašesni vienas už kitą pagrindinėse srityse; pavyzdžiui, kai kuriuose aukščiuose Bf 109 galėjo viršyti britų naikintuvą.

Pasekmės

Tai, kad nacistinei Vokietijai nepavyko pasiekti savo tikslų - sunaikinti Didžiosios Britanijos priešlėktuvinę gynybą arba priversti Didžiąją Britaniją derėtis dėl paliaubų ar visiškos kapituliacijos, laikoma pirmuoju dideliu pralaimėjimu ir vienu iš esminių karo posūkių. ^p388

Jei Vokietija būtų įgijusi pranašumą ore, Adolfas Hitleris būtų galėjęs pradėti operaciją "Jūrų liūtas" - suplanuotą amfibijos ir oro desanto invaziją į Didžiąją Britaniją.