Antrajame pasauliniame kare mūšis dėl Prancūzijos, dar vadinamas Prancūzijos žlugimu, buvo 1940 m. gegužės 10 d. Vokietijos invazija į Prancūziją ir Žemutines žemes, užbaigusi Phoney karą. Mūšį sudarė dvi dalys. Pirmojoje, vokiškai vadintoje Fall Gelb (angliškai - Case Yellow), vokiečių tankų daliniai stūmėsi per Ardėnus, kad apsuptų į Belgiją besiveržiančius sąjungininkų dalinius. Didžioji dalis britų ekspedicinių pajėgų ir daug prancūzų karių pabėgo į Angliją iš Diunkerko per operaciją "Dynamo".
Vokietijos strateginį smūgį per Fall Gelb sudarė staigus ir smarkus sunkiosios technikos priekinis šturmas per Ardėnų miškus — sektorių, kurį sąjungininkai laikė mažiau tinkamu tankų veiksmams. Šią operacinę idėją (minėta kaip Sichelschnitt arba Manšteino planas) įgyvendino greitosios Panzer grupės ir motorinės divizijos, kurių dėka vokiečiai per kelias paras perlaužė Prancūzijos gynybą ties Sedanu ir nutraukė sąjungininkų pajėgų ryšius su priekine linija. Dėl to sąjungininkų kontingentas, tarp jų Britų ekspedicinės pajėgos (BEF) ir daugelis Belgijos bei prancūzų divizijų, buvo atkirstas ir priverstas trauktis į šiaurę prie kanalo, kas pasibaigė masine evakuacija. Operacijos „Dynamo“ metu (1940 m. pabaigoje gegužės–birželio) buvo evakuota apie 338 000 karių, daugiausia britų ir prancūzų, tačiau palikti dideli kiekiai ginkluotės ir sunkiosios technikos.
Antroje mūšio dalyje, vokiškai vadinamoje Fall Rot (angliškai - Case Red), nuo birželio 5 d. Vokietijos ginkluotosios pajėgos aplenkė Maginot liniją ir puolė likusią Prancūzijos dalį. Birželio 10 d. Italija pradėjo savo invaziją į pietryčių Prancūziją. Prancūzijos vyriausybė paliko Paryžių ir išvyko į Bordo, o birželio 14 d. vokiečiai užėmė Paryžių. Birželio 22 d. pasidavus Prancūzijos antrajai armijų grupei, birželio 25 d. Prancūzija pasidavė kaip valstybė. Ašiai mūšis dėl Prancūzijos buvo didelė pergalė.
Po greitos vokiečių pažangos, Prancūzijos vyriausybė, nusprendusi išvengti tolimesnio kraujo praliejimo, 1940 m. birželio 22 d. pasirašė ginkluotųjų pajėgų paliaubas (slaptoji kapituliacijos sutartis, pasirašyta Kompiėnėje), kurios sąlygos įsigaliojo netrukus po to. Paliaubų sąlygos leido Vokietijai užimti didžiąją šalies dalį ir privertė Prancūziją priimti apribojimus savo karinėms pajėgoms. Po to gimė autoritarinė vyriausybė vadovaujama maršalo Pétain, kurią dažnai vadiname Viši Prancūzija (svarbu: Vichy režimas tapo oficialia Prancūzijos vadovybe ir sudarė kolaboracionistinę sąlygą su Ašimi). Tuo pat metu Italija bandė išnaudoti situaciją pietryčiuose, tačiau jos karo veiksmų mastas buvo ribotas.
Prancūzija buvo padalinta į Vokietijos okupuotą dalį šiaurėje ir vakaruose, nedidelę Italijos okupuotą dalį pietryčiuose ir satelitinę valstybę pietuose, vadinamą Viši Prancūzija. Pietų Prancūzija buvo užimta 1942 m. lapkričio 10 d., o Prancūzija buvo valdoma Vokietijos iki pat Sąjungininkų sugrįžimo 1944 m.; 1944 m. ir 1945 m. Žemutinė Prancūzija buvo išlaisvinta.
Po paliaubų šalis buvo administraciškai padalinta: šiaurės ir vakarų pakrantės bei didžiosios miesto ir pramonės zonos atiteko Vokietijai, pietryčių kalnų ruožas — Italijai, o centrinė ir pietinė dalis tapo nominaliai „laisvąja zona“ (zone libre), valdoma Viši vyriausybės. 1942 m. lapkričio mėn., po sąjungininkų operacijos Šiaurės Afrikoje šešių savaičių laikotarpiu ir slaptų pasiruošimų, vokiečiai bei italai okupavo ir antrąją zoną (operacija „Anton“), todėl Vichy teritoriniai likučiai prarado praktiškai visą savarankiškumą. Vokiečių okupacija atnešė represijas, prievartinį darbą, ekonominį išnaudojimą ir dalyvavimą žydų bei kitų trėmimų veiksmuose.
Militarinė ir politinė reikšmė: mūšis dėl Prancūzijos reikšmingai pakeitė Antrojo pasaulinio karo balansą 1940 m. vasarą — Didžioji Britanija liko vienintelė didelė nepriklausoma priešininkė Vokietijai Europoje, todėl sekė intensyvi oro kampanija (Britanijoje žinoma kaip Karas dėl Britanijos). Ašiai laimėjo greitą ir strateginį triumfą, bet užėmimo išlaikymas reikalavo didelių resursų ir atvėrė kelias tolimesnėms konfrontacijoms. Galutinis Prancūzijos išlaisvinimas prasidėjo 1944 m. sąjungininkų jėgų išsilaipinimu Normandijoje (D-Day) ir gilėjo per 1944–1945 m., kol Vokietijos kontrolė buvo visiškai pašalinta.