Mūšis dėl Nyderlandų (1940): vokiečių invazija, desantininkai ir Roterdamas

1939 m., Vokietijai užpuolus Lenkiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. 1939-1940 m. žiemą Vakarų Europoje neįvyko jokių didesnių sausumos puolimų. Tuo metu britai ir prancūzai telkė pajėgas, kad pasiruoštų ilgam karui, o vokiečiai okupavo Lenkiją.

Spalio 9 d. Adolfas Hitleris įsakė suplanuoti invaziją į žemąsias šalis. Jis norėjo panaudoti jas kaip bazę, kad galėtų pulti Didžiąją Britaniją. Jis taip pat norėjo užkirsti kelią sąjungininkų pajėgų puolimui, kuris galėtų kelti grėsmę Rūro sričiai.

Olandai nebuvo pasirengę sustabdyti invazijos. Hitleriui atėjus į valdžią, olandai pradėjo persiginkluoti, tačiau lėčiau nei Prancūzija ar Belgija. Tik 1936 m. Nyderlandų vyriausybė pradėjo didinti gynybos biudžetą.

Nyderlandų vyriausybės nemanė, kad Vokietija kelia karinę grėsmę. Iš dalies taip buvo todėl, kad jos nenorėjo sukelti problemų su svarbia prekybos partnere. Olandai nekritikuodavo nacių politikos. Olandai nustatė griežtus biudžeto apribojimus kovai su Didžiąja depresija, kuri buvo sunki Nyderlandų visuomenei.

1933-1939 m. Nyderlandų ministras pirmininkas Hendrikus Colijnas nemanė, kad Vokietija pažeis Nyderlandų neutralumą ir įsiverš į Nyderlandus. Aukšto rango pareigūnai nesistengė skatinti gerinti karinės gynybos.

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje tarptautinė įtampa išaugo. Šalims susirūpinimą sukėlė 1936 m. Vokietijos įvykdyta Reino krašto okupacija, 1938 m. anšliusas ir Sudetų krizė, 1939 m. Vokietijos įvykdyta Bohemijos ir Moravijos okupacija ir 1939 m. pavasarį Italijos invazija į Albaniją.

Šie įvykiai privertė Nyderlandų vyriausybę būti atsargesnę, tačiau ji kiek galėdama apribojo savo reakciją. Svarbiausia jų reakcija buvo parengti 100 000 vyrų kovai 1939 m. balandžio mėn.

1939 m. rugsėjį Vokietijai įsiveržus į Lenkiją ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Nyderlandai tikėjosi išlikti neutralūs. Prieš 25 metus Nyderlandai buvo neutralūs Pirmojo pasaulinio karo metu.

Rugpjūčio 24 d. olandų kariuomenė buvo pasirengusi ir įsitvirtino tranšėjose. Gynybai išleista daug pinigų (beveik 900 mln. guldenų). Karo metu buvo labai sunku įsigyti naujų ginklų. Olandai dalį įrangos užsakė iš Vokietijos, todėl vėlavo jos pristatymas.

Daug lėšų gynybai buvo panaudota Nyderlandų Rytų Indijai (dabar Indonezija). Daug pinigų buvo išleista planui pastatyti tris kovinius kreiserius.

Žemųjų Šalių padėtis tarp Prancūzijos ir Vokietijos lėmė, kad ši teritorija buvo geras kelias vienai iš šalių pulti kitą. 1940 m. sausio 20 d. radijo kalboje Vinstonas Čerčilis bandė įtikinti olandus prisijungti prie britų. Ir belgai, ir olandai atsisakė, nors Belgija buvo sužinojusi apie Vokietijos planus pulti.

Sąjungininkai planavo pulti Vokietiją 1941 m. vasarą. Prancūzai galvojo pažeisti Žemųjų Šalių neutralitetą ir jas pulti, jei jos iki tol nebūtų prisijungusios prie Sąjungininkų. Jei Vokietija užpultų Nyderlandus, Sąjungininkams tektų eiti per Belgiją. Sąjungininkai taip pat nerimavo, kad Nyderlandai gali įsileisti vokiečių kariuomenę į Belgiją per savo žemių pietinę dalį.

Nyderlandų vyriausybė taip ir nenusprendė, ką daryti. Dauguma ministrų norėjo pasipriešinti puolimui. Mažuma atsisakė tapti Vokietijos sąjungininke. Olandai bandė organizuoti taikos susitarimą tarp sąjungininkų ir Vokietijos.

Po Vokietijos invazijos į Norvegiją ir Daniją, po kurios Japonija perspėjo, kad Vokietija užpuls Nyderlandus, Nyderlandų kariuomenė žinojo, kad teks kovoti. Jie pradėjo ruoštis karui. Olandijos pasienio kariuomenės daliniams buvo paskelbta parengtis.

Pranešimai apie penktąją koloną (šalyje veikiančius priešo agentus) Skandinavijoje sukėlė baimę, kad Nyderlanduose taip pat yra vokiečių agentų ir išdavikų. Olandai ruošėsi atakoms prieš aerodromus ir uostus.

Balandžio 19 d. Nyderlandai paskelbė nepaprastąją padėtį. Tačiau dauguma civilių gyventojų manė, kad jų šalyje karo gali ir nebūti. Olandai tikėjosi išvengti karo, kuriame žūtų baisus skaičius žmonių. Balandžio 10 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija dar kartą paprašė olandų stoti į karą sąjungininkų pusėje. Olandai ir vėl atsisakė.

Nyderlandų pajėgos

Nyderlandų kariuomenė

Nyderlanduose buvo galima gerai apsiginti. Žemė padėjo gynėjui, be to, buvo stipri pramonės bazė, įskaitant ginklų pramonę. Vermachtui trūko įrangos ir apmokymų, tačiau Nyderlandų kariuomenė buvo labai silpna.

Vokiečiai turėjo geresnę įrangą nei Nyderlandai. Šiuolaikinė Vokietijos kariuomenė turėjo tankų ir bombonešių (pvz., "Junkers Ju 87 Stuka"). Olandijos kariuomenės šarvuotąsias pajėgas sudarė tik 39 šarvuočiai ir penkios tanketės, o oro pajėgas - dviviečiai lėktuvai.

Olandijos kariuomenė nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios negavo daug naujos įrangos. XX a. trečiajame dešimtmetyje Olandijos vyriausybė apribojo gynybos biudžetą dėl 1920-1927 m. trukusio ekonominio nuosmukio. Per tą dešimtmetį įrangai buvo išleidžiama tik 1,5 mln. guldenų per metus. Tik 1936 m. vasarį buvo priimtas įstatymas, kuriuo buvo sukurtas specialus 53,4 mln. guldenų gynybos fondas.

Dėl apmokytų karių, didelės profesionalios organizacijos ar gerų ginklų trūkumo olandų pajėgas buvo sunku padidinti. Didesniems daliniams užteko artilerijos. Lengvieji pėstininkų batalionai buvo paskirstyti po visą šalį, kad stabdytų priešo judėjimą.

Jie turėjo daug pylimų, apie du tūkstančius, bet jų linijos buvo plonos. Modernių didelių tvirtovių, tokių kaip Belgijos Eben Emaelio tvirtovė, nebuvo. Vienintelis modernus įtvirtinimas buvo Kornverderzando įtvirtinimas.

Iš viso Nyderlandų pajėgas sudarė 48 pėstininkų pulkai, taip pat 22 pėstininkų batalionai, skirti sienų apsaugai. Palyginimui, Belgija turėjo 22 pilnas divizijas ir 30 divizijų, įskaičiavus mažesnius dalinius.

Po 1939 m. rugsėjo mėn. olandai bandė pagerinti padėtį, tačiau rezultatai buvo menki. Vokietija vėlavo tiekti ginklus. Prancūzija nenorėjo parduoti ginklų kariuomenei, kuri nebūtų stojusi jos pusėn. Olandai negalėjo gauti ginklų iš kito galimo šaltinio - Sovietų Sąjungos, nes olandai nepripažino jų komunistinės vyriausybės.

Kitos šalys turėjo geras šarvuotąsias pajėgas. Olandijos kariuomenė turėjo dvi šarvuočių grupes, kurių kiekvienoje buvo po keliolika mašinų; vienas penkių Carden-Loyd Mark VI tanketės būrys buvo visa jų turima ginkluotė.

Olandijos artilerija turėjo 676 haubicas ir lauko patrankas: 310 Kruppo 75 mm lauko patrankų; 52 105 mm Boforso haubicos, vienintelės tikrai modernios; 144 pasenusios Kruppo 125 mm patrankos; 40 150 mm sFH13; 72 Kruppo 150 mm L/24 haubicos ir 28 Vickerso 152 mm L/15 haubicos.

Kaip prieštankinius ginklus buvo galima įsigyti 386 Böhler 47 mm L/39 patrankas, tačiau jų nepakako. Buvo dar trys šimtai senų 6 Veld (57 mm) ir 8 Staal (84 mm) lauko patrankų. Iš 120 modernių 105 mm pabūklų, užsakytų iš Vokietijos, invazijos metu buvo pristatyti tik aštuoni. Dauguma artilerijos buvo varoma arkliais.

Olandų pėstininkai naudojo apie 2200 7,92 mm "Schwarzlose M.08" kulkosvaidžių ir aštuonis šimtus "Vickers" kulkosvaidžių. Daugelis jų buvo įrengti pabūklų bokštuose; kiekvienas batalionas turėjo dvylikos sunkiųjų kulkosvaidžių kuopą.

Olandų pėstininkų būriai turėjo lengvąjį kulkosvaidį M.20 Lewis, kurių buvo apie aštuonis tūkstančius. Šis ginklas dažnai užsikirsdavo ir nebuvo tinkamas atakoms. Dauguma olandų pėstininkų turėjo olandiškus Mannlicher šautuvus. Šis ginklas buvo naudojamas daugiau kaip 40 metų ir buvo pasenęs, tačiau Olandijos kariuomenė neturėjo pinigų jam pakeisti.

Kiekvienam pulkui teko tik šeši 80 mm minosvaidžiai. Tai apsunkino olandų pėstininkų kovą.

Nepaisant to, kad Nyderlandai turėjo "Philips" kompaniją, vieną didžiausių Europoje radijo įrangos gamintojų, Nyderlandų kariuomenė dažniausiai naudojosi telefonais. Tik artilerijai buvo suteikta 225 radijo imtuvai.

Oro erdvės užpuolimo rizika

Po 1940 m. balandžio mėn. vokiečių įvykdyto Danijos ir Norvegijos puolimo, kai vokiečiai panaudojo daug oro desanto karių, olandai nerimavo dėl panašaus puolimo.

Siekiant sustabdyti tokio pobūdžio puolimą, penki pėstininkų batalionai buvo dislokuoti pagrindiniuose uostuose ir oro bazėse, pavyzdžiui, Hagos Ypenburgo aerodrome ir Roterdamo Waalhaveno aerodrome. Šiems batalionams buvo duoti priešlėktuviniai pabūklai, dvi tanketės ir dvylika iš 24 veikiančių šarvuočių. Olandai visoje šalyje pastatė 32 ligoninės laivus ir penkiolika traukinių, kad palengvintų karių judėjimą.

Nyderlandų karinės oro pajėgos

Nyderlandų oro pajėgos turėjo 155 orlaivius: 28 dvimotorius naikintuvus "Fokker G.1", 31 naikintuvą "Fokker D.XXI" ir septynis naikintuvus "Fokker D.XVII", dešimt dvimotorių "Fokker T.V", penkiolika "Fokker C.X" ir 35 lengvuosius bombonešius "Fokker C.V", dvylika nardomųjų bombonešių "Douglas DB-8" (naudotų kaip naikintuvai) ir septyniolika žvalgybinių lėktuvų "Koolhoven FK-51". 74 iš 155 lėktuvų buvo dviviečiai. Iš šių orlaivių 125 veikė.

Karinių oro pajėgų mokykla naudojo tris "Fokker D.XXI", šešis "Fokker D.XVII", vieną "Fokker G.I", vieną "Fokker T-V" ir septynis "Fokker C.V" bei kelis mokomuosius lėktuvus. Dar keturiasdešimt lėktuvų buvo jūrų aviacijos tarnybos lėktuvai ir maždaug tiek pat atsarginių ir mokomųjų laivų.

Olandijoje veikė "Fokker" ir "Koolhoven" karinių orlaivių pramonė. Tačiau Olandijos kariuomenė negalėjo sau leisti įsigyti naujų lėktuvų.

Mokymas ir pasirengimas

Nyderlandų kariuomenė buvo prastai aprūpinta. Ji taip pat buvo prastai apmokyta. Turėjo mažai patirties vadovaujant didesnėms nei bataliono pajėgoms. Nuo 1932 m. iki 1936 m. Olandijos kariuomenė nerengė vasaros lauko pratybų, kad sutaupytų lėšų. Be to, kariams trūko daugelio įgūdžių. Iki 1938 m. įstojusieji į kariuomenę tarnavo tik 24 savaites - tik tiek, kad gautų pagrindinį pėstininkų apmokymą. Tais pačiais metais tarnybos laikas buvo pailgintas iki vienuolikos mėnesių. Nebuvo daug profesionalaus karinio personalo. 1940 m. buvo tik 1206 profesionalūs karininkai.

Daugiausia laiko buvo skiriama gynybai statyti. Šiuo laikotarpiu šaudmenų trūkumas ribojo kovinio šaudymo mokymus, o daliniai nebuvo organizuoti. 1940 m. gegužės mėn. olandų kariuomenė nebuvo pasirengusi mūšiui. Ji negalėjo surengti didelio puolimo ar judėti mūšio lauke.

Vokiečių generolai ir Hitleris manė, kad Nyderlandų kariuomenė yra silpna. Jie tikėjosi, kad Olandija gali būti užimta per 3-5 dienas.

Nyderlandų gynybos strategija

Struktūriniai elementai

XVII a. Nyderlandų Respublika sukūrė gynybinę sistemą, vadinamą "Olandijos vandens linija". Ji galėjo apsaugoti visus didžiuosius miestus vakaruose, užliejant dalį kaimo vietovių. XIX a. pradžioje ši linija buvo perkelta į rytus, už Utrechto. Vėliau buvo pastatytos tvirtovės.

Ši nauja pozicija buvo pavadinta "New Holland Water Line". 1940 m. linijai buvo pastatyti nauji pylimai. Linija buvo žemiau jūros lygio. Tai leido ją užlieti kelių pėdų vandeniu. Jis buvo per seklus laivams, bet pakankamai gilus, kad dirvožemį paverstų purvu. Teritorija į vakarus nuo Naujosios Olandijos vandens linijos buvo vadinama Olandijos tvirtove (olandiškai - Vesting Holland; vokiškai - Festung Holland). Rytinę jos pusę dengė Ijselo ežeras, o pietinę pusę saugojo trys upės. Buvo tikimasi, kad ji išsilaikys ilgą laiką.

Kai kurie žmonės manė, kad gynyba galės apsaugoti šalį tris mėnesius be jokios sąjungininkų pagalbos. Prieš karą buvo ketinama persikelti į šią poziciją ir tikėtis, kad Vokietija pakeliui į Belgiją važiuos tik per pietines provincijas ir paliks Olandiją nenukentėjusią.

1939 m. dėl tokio požiūrio buvo neįmanoma derėtis su sąjungininkais dėl gynybos. Vokietijos diplomatų pasiūlymai, kad Nyderlandų vyriausybė sutiktų su Vokietijos įžengimu į šalį, buvo atmesti.

Nuo 1939 m. rugsėjo mėn. buvo nutiesta labiau į rytus nutolusi pagrindinė gynybos linija (angl. Main Defence Line, MDL). Ši antroji gynybinė pozicija buvo iškasta lauko kariuomenės vado generolo leitenanto Jano Josepho Godfriedo barono van Voorst tot Voorst įsakymu. Ši linija buvo pratęsta pietine dalimi tarp Maaso upės ir Belgijos sienos. Pietuose buvo siekiama sulaikyti vokiečius, kad prancūzai galėtų žengti pirmyn.

Ketvirtasis ir Antrasis armijos korpusai buvo išdėstyti Grebbe linijoje, Trečiasis armijos korpusas - Peel-Raam pozicijoje, o už jo esanti Lengvoji divizija dengė jos pietinę pusę. A ir B brigados buvo išdėstytos tarp Žemutinio Reino ir Maaso upių. Pirmasis armijos korpusas buvo rezervas Olandijos tvirtovėje, kurios pietinį kraštą saugojo dar dešimt batalionų, o rytinę pusę - šeši batalionai. Visas šias linijas saugojo pylimų bokštai.

Karių išdėstymas

Priešais šią pagrindinę gynybos liniją buvo Ijssel-Maaslinie. Joje buvo įrengti stribų postai ir keturiolika "pasienio batalionų". 1939 m. pabaigoje generolas Van Voorst tot Voorstas norėjo panaudoti upes gynybai. Jis pasiūlė mūšį perėjimo vietose netoli Arnhemo ir Gennepo, kad priverstų vokiečių divizijas išnaudoti daug jėgų dar nepasiekus MDL.

Nyderlandų vyriausybė ir generolas Reijndersas manė, kad tai pernelyg rizikinga. Vyriausybė norėjo, kad kariuomenė pasipriešintų ties Grebbe linija ir Peel Raam pozicija, o tada atsitrauktų į Olandijos tvirtovę. Reijndersui nebuvo suteikta visiška karinė valdžia gynybos zonose. Dėl šių nesutarimų su vyresnybe 1940 m. vasario 5 d. jis atsistatydino. Jį pakeitė generolas Henris G. Vinkelmanas (Henry G. Winkelman), kuris nusprendė, kad šiaurėje mūšis vyks Grebės linijoje, iš dalies dėl to, kad bus lengviau rengti kontratakas.

Per netikrą karą olandai teigė esantys neutralūs. Slapta Nyderlandų kariuomenė kalbėjosi su Belgija ir Prancūzija, kad organizuotų bendrą gynybą nuo Vokietijos invazijos. Tai nepavyko, nes išsiskyrė nuomonės, kokios strategijos laikytis.

Koordinavimas su Belgija

Belgija, nors ir teigė esanti neutrali, susitarė dėl bendradarbiavimo su sąjungininkų kariuomene. Dėl to olandams buvo sunkiau susitarti su belgais. Jis nepritarė Van Voorst tot Voorst planui užimti "Oranžinę poziciją, kad sudarytų ištisinę liniją su Belgijos linijomis.

Vasario 21 d., kai vadovavimą perėmė Winkelmanas, jis pasiūlė Belgijai palei Belgijai priklausančią Zuid-Willemsvaart dalį įrengti jungiamąją liniją su Peel Raam pozicija. Belgai atsisakė tai daryti, jei olandai neįsileis naujų karių į Limburgą. Olandai neturėjo laisvų pajėgų. Pakartotinius belgų prašymus ginti Oranžinę poziciją Vinkelmanas atmetė.

Todėl belgai nusprendė invazijos būdu atitraukti visus savo karius prie pagrindinės gynybos linijos - Alberto kanalo. Taip susidarė keturiasdešimties kilometrų pločio tarpeklis. Prancūzų buvo paprašyta jį užpildyti. Dabar Prancūzijos vyriausiasis vadas generolas Maurice'as Gamelinas buvo labiau nei suinteresuotas įtraukti olandus į savo ištisinę liniją. Tačiau jis nenorėjo taip toli ištempti savo tiekimo linijų, nebent belgai ir olandai stotų sąjungininkų pusėn. Kai abi tautos atsisakė, M. Gamelinas pareiškė, kad užims poziciją netoli Bredos.

Kovo 30 d. Winkelmanas nusprendė palikti Peel-Raam poziciją po vokiečių puolimo. Jis atitraukė savo Trečiąjį armijos korpusą į Lingę. Šioje Vaal-Linge pozicijoje buvo planuojama įrengti pylimų bokštus; biudžetas pylimams buvo padidintas šimtu milijonų guldenų.

Prancūzijos strategija

Be Nyderlandų kariuomenės ir Vokietijos 18-osios armijos, Olandijos teritorijoje turėjo veikti ir trečiosios pajėgos - Prancūzijos 7-oji armija. Ir prancūzai, ir vokiečiai įžvelgė netikėto puolimo galimybę. Vokiečiams tai būtų reiškę Antverpeno-Namuro linijos apėjimą.

Reikėjo greitojo reagavimo pajėgų svarbioms vietovėms nuo priešo apsaugoti. Daug anksčiau nei vokiečiai prancūzai sumanė panaudoti oro desantininkus greitoms atakoms. Jūrų laivyno divizija ir pėstininkų divizija turėjo išvykti į Zelandiją, kad užblokuotų Vakarų Šeldą nuo vokiečių persikėlimo.

Prancūzijos vyriausiasis vadas generolas Maurice'as Gamelinas baiminosi, kad olandai pasiduos arba priims Vokietijos apsaugą. Jis perskirstė buvusį Prancūzijos strateginį rezervą, 7-ąją armiją, į Antverpeno frontą. Šias pajėgas sudarė 16-asis armijos korpusas, 9-oji motorizuotoji ir 4-oji pėstininkų divizija; ir 1-asis armijos korpusas, kurį sudarė 25-oji motorizuotoji pėstininkų divizija ir 21-oji pėstininkų divizija.

Vėliau šią kariuomenę sustiprino 1-oji lengvoji mechanizuotoji divizija, Prancūzijos kavalerijos šarvuočių divizija. Kartu su dviem divizijomis Zelandijoje turėjo būti panaudotos septynios prancūzų divizijos.

Nors prancūzų kariai turėjo daugiau motorizuotų dalinių nei vokiečiai, jie negalėjo tikėtis pasiekti savo mūšio vietas anksčiau nei priešas. Vienintelė perspektyva įveikti vokiečius buvo naudoti geležinkelio transportą.

Jie turėjo sutelkti savo pajėgas netoli Bredos. Jiems reikėjo, kad olandų kariai Peel-Raam pozicijoje užlaikytų vokiečius kelioms papildomoms dienoms, kad prancūzų pajėgos galėtų judėti ir kasti tranšėjas. Jas sudarė šarvuočių ir motorizuotųjų divizijų žvalgybos daliniai su šarvuočiais. Jie turėjo būti sujungti į dvi operatyvines grupes.

Vokietijos strategija ir pajėgos

Rengiant Fall Gelb planus buvo svarstoma idėja palikti Olandijos tvirtovę vieną. Pirmajame 1939 m. spalio 19 d. plane buvo siūloma visiškai užimti tvirtovę. Spalio 29 d. versijoje buvo siūloma invaziją apriboti linija į pietus nuo Venlo. Lapkričio 15 d. "Holland-Weisung" (Olandijos direktyvoje) buvo nuspręsta užkariauti visus pietus, bet šiaurėje žengti ne toliau kaip iki Grebbės linijos ir užimti Fryzų salas.

Hermanas Göringas norėjo visiškai užimti Olandiją, nes jam reikėjo Olandijos aerodromų, kuriuos jis galėtų panaudoti prieš Didžiąją Britaniją. Jis bijojo, kad sąjungininkai gali sustiprinti Olandijos tvirtovę ir panaudoti aerodromus Vokietijos miestams ir kariuomenei bombarduoti. Greitas pralaimėjimas taip pat būtų atlaisvinęs karius kitiems sektoriams.

1940 m. sausio 17 d. jie nusprendė užkariauti visus Nyderlandus. Tačiau šiai užduočiai atlikti buvo skirta nedaug dalinių. Pagrindinės Fall Gelb pastangos turėjo būti dedamos centre, tarp Namiūro ir Sedano. Puolimas centrinėje Belgijos dalyje buvo tik apgaulė; puolimas prie Olandijos tvirtovės taip pat buvo tik apgaulė.

Nors tiek 6-oji, tiek 18-oji armija buvo dislokuotos prie Nyderlandų sienos, pirmosios, didesnės pajėgos turėjo judėti į pietus nuo Venlo į Belgiją. Taip būtų palikta tik 18-oji armija, vadovaujama generolo Georgo von Küchlerio (Georg von Küchler), kuri turėjo pulti pagrindines Nyderlandų pajėgas.

Iš visų mūšyje dalyvavusių vokiečių armijų ši buvo silpniausia. Joje buvo tik keturios reguliariosios pėstininkų divizijos (207-oji, 227-oji, 254-oji ir 256-oji pėstininkų divizijos), kurioms talkino trys rezervinės divizijos (208-oji, 225-oji ir 526-oji pėstininkų divizijos). Šešios iš šių divizijų buvo 1939 m. rugpjūčio mėn. iš teritorinių landvero dalinių sukurti daliniai. Jos turėjo nedaug profesionalių karininkų ir mažai kovinės patirties.

Kaip ir Nyderlandų kariuomenėje, daugumai karių (88 proc.) trūko apmokymų. Septintoji divizija buvo 526-oji pėstininkų divizija, kuriai trūko kovinio parengimo. Vokiečių divizijose buvo 17 807 kariai, penkiasdešimčia procentų daugiau nei olandų divizijose. Jos turėjo dvigubai didesnę ugnies jėgą, tačiau net ir tokiu atveju joms nepakako vyrų sėkmingam puolimui.

Vienintelei vokiečių kavalerijos divizijai, 1-ajai kavalerijos divizijai, buvo pavesta užimti silpnai ginamas provincijas į rytus nuo Vyslos upės. Olandijoje prie Enkhuizeno turėjo būti bandoma išsilaipinti naudojant baržas. Kadangi abi pastangos vargu ar galėjo būti sėkmingos, reguliariosios divizijos buvo sustiprintos SS-Verfügungsdivision (įskaitant SS-Standarten Der Führer, Deutschland ir Germania) ir Leibstandarte Adolf Hitler. Jos turėjo pulti olandų įtvirtintas pozicijas. Vis dėlto tai pridėjo tik 1¹ ⁄ ₃divizijos.

Siekdami užsitikrinti pergalę, vokiečiai taikė naujus metodus. Vokiečiai parengė dvi oro desanto divizijas. Pirmąją iš jų, 7-ąją "Flieger-Division", sudarė desantininkai, antrąją, 22-ąją "Luftlande-Infanteriedivision", - oro desantininkai pėstininkai. Oro desantininkai turėjo užimti aplink Hagą esančius aerodromus, o tada užimti šios šalies vyriausybę kartu su Nyderlandų vyriausiąja vadovybe ir karaliene Vilhelmina.

Planą "Fall Festung" parengė Hitleris. Jei pirmasis puolimas nepavyktų, būtų užimti tiltai prie Roterdamo, Dordrechto ir Moerdijko, kad būtų galima įvesti mechanizuotąsias pajėgas. Šios pajėgos turėjo būti vokiečių 9-oji tankų divizija. Tai buvo vienintelė vokiečių šarvuotoji divizija, turėjusi tik du tankų batalionus. iš viso grupėje buvo 141 tankas. Buvo planuojama, kad jos eis pro 254-osios ir 256-osios pėstininkų divizijų 254-ojoje ir 256-ojoje pėstininkų divizijose susidariusią spragą olandų linijose. Tuomet jie būtų susijungę su jomis ir suformavę XXVI diviziją. Armeekorpsą. Tuo pat metu į puolimą prieš Grebbe liniją rytuose būtų nukreiptos 207-oji ir 227-oji pėstininkų divizijos, susijungusios į X. Armeekorpsą, kuris kovotų su Nyderlandų kariuomene. Buvo planuojama priversti olandus grįžti į rytinį Olandijos tvirtovės frontą arba už jo. Jei olandai nepasiduotų pirmąją dieną, aštuonioliktoji armija trečiąją dieną pultų Olandijos tvirtovę iš pietų.

Vokiečių tautai ir kariams nepatiko mintis prieštarauti Nyderlandų neutralumui. Vokiečiai teigė, kad invazija buvo skirta sustabdyti sąjungininkus nuo Žemutinių kraštų okupacijos. Kai kurie vokiečių karininkai nemėgo nacių vyriausybės ir taip pat buvo nepatenkinti invazija.

Vienas iš jų buvo vokiečių žvalgybos karininkas pulkininkas Hansas Osteris. 1939 m. kovo mėn. jis pradėjo perduoti informaciją savo draugui, olandų karininkui Berlyne majorui Gijsbertusui J. Sasui. Šioje informacijoje buvo nurodyta Vokietijos puolimo data. G. Sasas informavo sąjungininkus. Sasas, žinodamas Danijos ir Norvegijos puolimo datą, to nepastebėjo. Nors jis sakė, kad vokiečių šarvuočių divizija bandys pulti Nyderlandus ir kad planuojama paimti karalienę, Nyderlandų gynybos planas nebuvo pakeistas.

Gegužės 4 d. Sasas perspėjo, kad netrukus bus užpultas. Kai gegužės 9 d. vakare Osteris paskambino savo draugui ir pranešė, kad puolimas įvyks netrukus, olandų kariuomenė buvo paskelbta į parengtį.

Osteris 1938-1943 m. buvo Vokietijos pasipriešinimo lyderis ir vienas iš tų, kurie buvo pakarti po 1944 m. liepos 20 d. sprogdinimo sąmokslo nužudyti Hitlerį.

Gegužės 10 d.

1940 m. gegužės 10 d. rytą Vokietija užpuolė Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją ir Liuksemburgą.

Naktį Luftvafė įskrido į Olandijos žemes. Viena grupė, "Kampfgeschwader 4" (KG 4), puolė Nyderlandų aerodromus. Vadovaujama oberšto (pulkininko) Martino Fiebigo, "KG 4" atakavo De Kojos (De Kooy) karinio jūrų laivyno aerodromą ir sunaikino 35 orlaivius. M. Fiebigas buvo numuštas ir penkias dienas praleido kaip olandų karo belaisvis.

"KG 4" taip pat atakavo Amsterdamo-Šipolio, kur olandai neteko trečdalio savo vidutinių bombonešių, ir Hagos aerodromus, kur "KG 4" sunaikino pusę iš 21 besiginančio naikintuvo. Gegužės 10 d. "KG 4" neteko 11 bombonešių "Heinkel He 111" ir trijų "Junkers Ju 88"; "KG 30" ir "KG 54" - dar devynių bombonešių. Jagdgeschwader 26 (JG 26) ir Zerstörergeschwader 26 (ZG 26) numušė 25 olandų lėktuvus ir prarado devynis naikintuvus, o Alberto Kesselringo Luftflotte 2 sunaikino 41 lėktuvą.

Dienos pabaigoje olandams liko tik 70 lėktuvų. Jie ir toliau kovojo su "Luftwaffe" ir iki gegužės 14 d. numušė 13 vokiečių naikintuvų.

Desantininkai buvo išlaipinti netoli aerodromų. Olandų priešlėktuvinės baterijos numušė daugybę transporto lėktuvų "Ju 52". Vokiečių "Ju 52" nuostoliai mūšyje siekė apie 250 lėktuvų.

Hagos puolimas buvo nesėkmingas. Desantininkai laiku neužėmė pagrindinio Ypenburgo aerodromo, kad oro desantininkai galėtų nusileisti savo "Junkers" lėktuvais. Penki landsverkai, padedami kulkosvaidžių, sunaikino aštuoniolika junkerių, žuvo daug karių.

Kai lėktuvų nusileidimo taką užblokavo nuolaužos, likę lėktuvai nusileido pievose arba paplūdimyje, taip išsklaidydami karius. Nedidelį Ockenburgo aerodromą užėmė vokiečiai.

Valkenburgo aerodromas buvo užimtas. Tačiau nusileidimo takas vis dar buvo įrenginėjamas, o vandens lygis dar nebuvo nusileidęs: jame nusileidę lėktuvai paskendo minkštame dirvožemyje.

Nė vienas iš aerodromų negalėjo būti naudojamas naujiems kariams išlaipinti. Desantininkai užėmė Ypenburgą, bet į Hagą nepateko. Juos blokavo olandų kariai. Ankstyvą popietę juos apšaudė trys olandų artilerijos baterijos. Olandų artilerija išstūmė vokiečių karius iš kitų dviejų aerodromų.

Roterdamo puolimas buvo daug sėkmingesnis. Mieste nusileido dvylika hidroplanų "Heinkel He 59". Jie užėmė Willemsbrug, tiltą per Nieuwe Maas. Tuo pat metu oro desanto pajėgos atakavo Waalhaveno karinį aerodromą.

Čia pėstininkų batalionas buvo netoli aerodromo. Desantininkai nusileido netoli jų. Prasidėjo kova. Pirmoji "Junkers" grupė nuostolių nepatyrė, o transportas toliau leidosi. Galiausiai olandų gynėjai buvo nugalėti. Vokiečiai užėmė Ijsselmonde.

Nyderlandų karališkojo karinio jūrų laivyno torpediniai kateriai Z5 ir TM 51 atakavo "Willemsbrug". Eskadrinis minininkas "HNLMS Van Galen" plaukė Nieuwe Waterweg, kad subombarduotų aerodromą, tačiau laivas buvo subombarduotas. Planas pasiųsti katerius HNLMS "Flores" ir HNLMS "Johan Maurits van Nassau" buvo sustabdytas.

Dordrechto saloje buvo užimtas Dordrechto tiltas, bet olandai kovėsi toliau. Ilgieji Moerdijk tiltai buvo užimti ir įtvirtinti pietinėje pusėje.

Vokiečiai, vykdydami Hitlerio patvirtintą planą, bandė užimti Ijselio ir Maaso tiltus. Gegužės 10 d. naktį jie priartėjo prie tiltų. Dauguma šių bandymų nepavyko ir tiltai buvo susprogdinti. Išimtis buvo Gennepo geležinkelio tiltas.

Per ją važiavo šarvuotas traukinys, o paskui jį - karinis traukinys, kuris už gynybos linijos iškrovė pėstininkų batalioną.

Paprastai vokiečių kareiviai elgėsi civilizuotai su Nyderlandų gyventojais, pirko maisto parduotuvėse.

Po nesėkmingų tiltų šturmų vokiečių divizijos pradėjo persikelti per Ijselio ir Maaso upes. Pirmąsias atakas sunaikino ugnis iš pabūklų.

Daugumoje vietų bombardavimas sunaikino stribų bokštus, o pėstininkų divizijos per upę persikėlė pontoniniais tiltais. Prie Arnhemo puolimui vadovavo "Leibstandarte Der Fuehrer", kuri pasistūmėjo iki Grebbe linijos, o paskui ją sekė 207. Pėstininkų divizija.

Pasitraukimas buvo planuojamas pirmąją naktį po invazijos, tamsiu paros metu. Dėl spartaus vokiečių veržimosi pirmyn buvo įsakyta greitai atsitraukti 06:45 val. Korpusas prisijungė prie "G brigados", šešių batalionų, jau užėmusių Vaal-Linge liniją.

Vute dislokuota lengvoji divizija buvo vienintelės Olandijos kariuomenės pajėgos, kurios galėjo judėti. Ji buvo išvesta diena anksčiau. Jos pulkai vakare pasiekė Noordo upę.

Tuo tarpu 10 d. vakare, apie 22 val., prie Nyderlandų sienos ėmė rinktis prancūzų kariai su "Panhard 178" šarvuočiais. Po jų į priekį pajudėjo prancūzų 1-oji lengvoji mechanizuotoji divizija. Mėginimai priversti prancūzus judėti į priekį kartu su olandų kariais link Noord-Brabanto nepavyko.

Sustabdžius pirmąjį puolimą, pagrindinės gynybos linijos puolimas buvo atidėtas, nes dauguma artilerijos dar nebuvo atvykusi. Ankstyvą vakarą jie puolė, nors buvo tik viena 105 mm baterija.

20:30 val. pulkininkas Schmidtas įsakė palikti Peel-Raam poziciją. Jis liepė savo kariams eiti į vakarus ties nauja linija prie Zuid-Willemsvaart kanalo.

Šiaurėje iki dienos pabaigos 1. Kavalleriedivision pasiekė liniją Meppel-Groningen. Juos sulaikė olandų komandos, susprogdinusios 236 tiltus. Olandų kariuomenės pajėgos toje vietovėje buvo silpnos.

Pietuose šeši pasienio batalionai Limburgo provincijoje stabdė vokiečių šeštosios armijos puolimą. Prieš vidurdienį Mastrichtas pasidavė. Vokiečiai neužėmė pagrindinio tilto nepaliesto. Dėl to 4-osios tankų divizijos persikėlimas buvo atidėtas iki kitos dienos.

Gegužės 11 d.

Gegužės 11 d. olandų vadas generolas Vinkelmanas turėjo du tikslus. Pirmiausia jis norėjo sunaikinti vokiečių oro desantininkus. Jis manė, kad vokiečiams užėmus Moerdijko tiltus, bus sustabdytas naujų sąjungininkų pajėgų judėjimas.

Antrasis tikslas buvo padėti Prancūzijos kariuomenei suformuoti tvirtą gynybinę liniją Šiaurės Brabante.

Šią dieną mažai kas buvo pasiekta. Lengvosios divizijos puolimas prieš oro desantininkus ties Ijsselmonde nepavyko. Tiltą per Noord upę gynė vokiečių desantininkai, todėl jo pervažiuoti nepavyko. Keli bandymai perplaukti upę valtimis nebuvo tokie sėkmingi.

10.15 val. Lengvajai divizijai buvo liepta prisijungti prie olandų karių Dordrechto saloje. Nužudžiusi vokiečių karius Dordrechto saloje, divizija turėjo žengti į Ijsselmonde per Dordrechto tiltą ir pasiekti Roterdamą.

Dienos pradžioje olandų batalionai du kartus bandė pulti vakarinę vokiečių linijos pusę. Pirmasis batalionas bandė pulti tiltą ties Barendrechtu į Ijsselmonde. Antrasis batalionas bandė užimti daugiau žemės.

Nors persikėlimai buvo sėkmingi, pirmąjį batalioną užpuolė vokiečiai. Antrajame batalione daug vyrų pateko į nelaisvę.

Tada prancūzų pajėgos ir kitas olandų pasienio batalionas puolė pietinį Moerdijko tiltą, bet šarvuočius bombardavo vokiečių "Štukos" ir jie turėjo pasitraukti.

Roterdame olandams nepavyko nukauti vokiečių desantininkų nuo tilto šiauriniame Maaso upės krante. Dviem likusiems olandų bombonešiams nepavyko sunaikinti Willemsbrug. Nė vienas iš bandymų sunaikinti 1600 desantininkų ir oro desanto pajėgų grupes nebuvo sėkmingas.

Šiaurės Brabante padėtis dar labiau pablogėjo. Prancūzų 7-osios armijos vadai tikėjosi, kad dėl olandų mūšių jie turės keturias dienas gynybinei linijai prie Bredos sukurti. Tačiau trys geriausios divizijos buvo perkeltos į šiaurę, o likusios pajėgos traukėsi.

Peel divizijos pasitraukimas iš Peel-Raam pozicijos į Zuid-Willemsvaart, kanalą į vakarus, reiškė, kad jie paliko savo tranšėjas ir artileriją visiškai neparengtoje linijoje. Rytinis kanalo krantas buvo aukštesnis už vakarinį, todėl puolantiesiems teikė puikią priedangą.

Viena kanalo dalis, netoli Heesvijko, liko neapsaugota; kadangi šioje vietoje buvo tiltas, kuris nebuvo sunaikintas, vokiečiams pavyko perplaukti kanalą apie 13.00 val.

Antrasis pervažiavimas ties Erpu lėmė linijos griūtį. Iki 11 d. pabaigos vokiečiai daugelyje vietų peržengė Zuid-Willemsvaart, o Peel divizija subyrėjo. Prancūzai atsisakė žengti toliau į šiaurės rytus nei Tilburgas, išskyrus kelis šarvuočius, kurie nuvažiavo iki Berlicumo.

Vinkelmanas paprašė Didžiosios Britanijos vyriausybės atsiųsti kariuomenės korpusą, kad šis papildytų sąjungininkų pozicijas regione ir subombarduotų Vaalhaveno aerodromą.

10 d. vakare SS štandartos "Der Fuehrer" motorizuotieji daliniai pasiekė piečiausią Grebbės linijos dalį priešais Grebbebergą. Šį pagrindinės gynybos linijos sektorių saugojo užkardų linija ir dvi pėstininkų grupės.

11-osios rytą, apie pusę trijų, vokiečių artilerija pradėjo bombarduoti postus. Auštant puolė du "Der Fuehrer" batalionai. Kadangi vokiečių bombardavimas nutraukė telefono linijas, olandų gynėjai negalėjo prašyti artilerijos.

Augmenija buvo gera priedanga užpuolikams. Vidurdienį vokiečiai prasiveržė pro skylę kraštutinėje šiaurėje. Iki vakaro vokiečiai laikė visus postus.

2-ojo armijos korpuso vadas generolas majoras Jacobas Harbertsas nežinojo, kad puolime dalyvavo motorizuotosios SS pajėgos. Jis manė, kad postai pasidavė nedidelėms vokiečių pajėgoms. Jis įsakė 4-osios divizijos vieninteliam rezerviniam batalionui surengti naktinį puolimą.

Šis puolimas buvo nutrauktas. Tačiau dėl smarkios olandų artilerijos ugnies vokiečiai atsisakė naktinio puolimo planų.

Tuo tarpu šiaurėje 1. kavalerijos divizija judėjo per Fryzijos provinciją ir vakare pasiekė Sneeką. Dauguma olandų karių buvo evakuoti iš šiaurės.

Gegužės 12 d.

Gegužės 12 d. rytą generolas Vinkelmanas vis dar turėjo vilties. Jis manė, kad su prancūzų pagalba Šiaurės Brabante galima sukurti gynybos liniją. Jis taip pat tikėjosi, kad olandai galėtų sunaikinti vokiečių oro desanto pajėgas. Jis nežinojo apie jokį pavojų Grebbės linijai.

9. Panzerdivision ankstyvą gegužės 11 d. rytą peržengė Mūzą. Ji negalėjo greitai judėti pėstininkų užpildytais keliais. Šarvuotajai divizijai buvo liepta prisijungti prie oro desanto pajėgų, kai tik pėstininkų pajėgos užims Peel-Raam poziciją.

Kadangi vokiečių 6-oji armija grasino dešiniuoju šonu, o laiko pasiruošti gynybos linijai nebuvo, Gamelinas įsakė 7-ajai armijai pasitraukti kairiuoju šonu. 2e Brigade Légère Mécanique pasitraukė į pietus.

9-oji tankų divizija paėmė į nelaisvę pulkininką Schmidtą. Olandų kariai provincijoje neteko vadovybės. Netrukus po vidurdienio vokiečių šarvuočiai pasistūmėjo dar trisdešimt kilometrų į vakarus ir atkirto Olandijos tvirtovę nuo pagrindinių sąjungininkų pajėgų. 16.45 val. jie pasiekė tiltus.

13:35 Gamelinas įsakė išvesti į Antverpeną visus Šiaurės Brabante esančius prancūzų karius.

Lengvoji divizija bandė atkovoti Dordrechto salą, žygiuodama su keturiais batalionais ir menka artilerijos parama. Kairėje pusėje, kur beveik nebuvo priešų, žygis sekėsi gerai. Dešinėje pusėje batalionas susidūrė su puolančiu vokiečių batalionu. Gatvės mūšyje vokiečių kariai užblokavo batalioną. Tada kiti olandų daliniai apie vidurdienį sustabdė savo žygį. Tą dieną puolimas nebuvo surengtas.

Roterdame ir Hagos apylinkėse prieš desantininkus buvo imtasi nedaug veiksmų. Dauguma olandų vadų nepuolė.

Rytuose vokiečiai puolė olandų gynėjus Grebbeberge. Po rytinio artilerijos bombardavimo apie vidurdienį "Der Fuehrer" batalionas puolė pagrindinę liniją, kurią užėmė olandų kuopa.

Vokiečiai prasiveržė pro ploną liniją. Antrasis vokiečių batalionas puolė į šiaurę. Olandų artilerija, nors pagal pajėgumą prilygo vokiečiams, nešaudė į priešo pėstininkus.

Dėl skaičiaus, apmokymų ir sunkiųjų ginklų trūkumo išpuoliai prieš gerai apmokytus SS karius buvo nesėkmingi. Iki vakaro vokiečiai jau kontroliavo vietovę. Pastebėjęs silpną vietą, vienas iš SS bataliono vadų, oberšturmbanfiureris Hilmaras Wäckerle, puolė. Gynėjai daugiausia paliko savo pozicijas. SS kuopa atsidūrė apsuptyje.

Vėliau dėl ankstesnio vokiečių žygio pagrindinė linija buvo palikta už daugiau nei dviejų mylių į šiaurę, nes ten esantys kariai baiminosi puolimo iš užnugario.

Olandai žinojo, kad Grebbės linijos pajėgos nebus pakankamai stiprios, kad pačios sustabdytų visas atakas. Jų tikslas buvo uždelsti puolimą pakankamai ilgai, kad būtų galima atsiųsti naujas pajėgas. Vėlai vakare buvo nuspręsta kitą dieną pulti iš šiaurės.

Šiaurinėje dalyje Vono pozicijos perimetras buvo ilgas - apie devynis kilometrus, todėl buvo pakankamai erdvės atsitraukti kariuomenei. Gegužės 12 d. joje dar tebebuvo daliniai, kurių bendras pajėgumas siekė tik du batalionus, todėl linija buvo silpnai prižiūrima. Pirmasis atvykęs vokiečių dalinys prasiveržė. Tai privertė gynėjus pasitraukti prie Apsaugos pylimo.

Generolas Winkelmanas įsakė artilerijos bin Hoekse Waard pabandyti sunaikinti Moerdijk tiltus ir pasiuntė komandą į Roterdamą susprogdinti Willemsbrug. Jis taip pat įsakė padegti "Royal Dutch Shell" naftos atsargas Pernise.

Nyderlandų vyriausybė paprašė Vinstono Čerčilio skirti tris britų divizijas kovai su vokiečiais. Naujasis ministras pirmininkas pasakė, kad neturi jokių rezervų, tačiau trys britų torpediniai kateriai buvo nusiųsti į Ijselio ežerą. Taip pat buvo pasirengta siųsti 2-ąjį Velso gvardijos batalioną, tačiau buvo per vėlu.

Vokiečių vadovybė buvo labai patenkinta šios dienos įvykiais. von Bockas paprašė dar vieno armijos korpuso. Prancūzai traukėsi. von Bockas nusprendė sekti prancūzus į pietus, Antverpeno link. Dalis pajėgų būtų pasiųsta žengti į šiaurę kartu su 254. Infanteriedivision, didžiąja dalimi 9. Panzerdivision ir SS Leibstandarte Adolf Hitler.

Gegužės 13 d.

Ankstyvą gegužės 13 d. rytą generolas Winkelmanas Nyderlandų vyriausybei pranešė, kad iškilo rimtų problemų. Sausumoje olandai buvo atkirsti nuo sąjungininkų fronto, o jūroje nebuvo planuojami jokie didesni sąjungininkų išsilaipinimai. Be paramos nebuvo vilties sėkmingai pasipriešinti.

Vokiečių tankai galėjo greitai pravažiuoti pro Roterdamą; Vinkelmanas jau buvo įsakęs aplink Hagą pastatyti visus prieštankinius pabūklus, kad apsaugotų vyriausybę. Tačiau Olandijos gynybos žlugimo dar būtų galima išvengti, jei puolimais pavyktų uždaryti pietinį frontą ties Dordrechtu ir atkurti rytinę liniją ties Grebbebergu. Todėl kabinetas nusprendė tęsti kovą, suteikdamas generolui įgaliojimus atiduoti kariuomenę, kai jis manys, kad to reikia.

Karalienė Vilhelmina buvo išgabenta į saugią vietą; apie vidurdienį ji išplaukė iš Hoek van Holland, kur buvo britų Airijos gvardijos batalionas, britų naikintuvu HMS Hereward ir išvyko į Angliją.

Praėjusį vakarą vienintelis karalienės vaikas princesė Juliana su vyru ir vaikais išplaukė iš IJmuideno laivu "HMS Codrington" į Harvičą.

Kadangi karalienė buvo vyriausybės dalis, jai išvykus, kabinetas turėjo nuspręsti, ar sekti paskui ją, ar likti. Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta taip pat išvykti: 19.20 val. ministrai išplaukė iš Hoek van Holland laivu HMS Windsor ir suformavo vyriausybę tremtyje Londone.

Trys olandų prekybos laivai, lydimi britų karo laivų, pervežė vyriausybės auksą ir deimantus į Jungtinę Karalystę.

Dvi 9-osios tankų divizijos tankų kuopos liko persekioti prancūzų, o kitos keturios 05.20 val. pradėjo kirsti Moerdijk tiltą. Dvi štabo kuopos su tankais taip pat perėjo į šiaurinę pusę. Olandai bandė blokuoti vokiečių šarvuočius.

Apie 6.00 val. paskutinis vidutinis bombonešis "Fokker T. V" numetė dvi bombas ant tilto. Viena bomba, pataikiusi į tiltą, nesprogo. Bombonešis buvo numuštas. Olandai bandė tiltą sunaikinti artilerijos ugnimi, tačiau tiltas buvo tik šiek tiek apgadintas. Bandymai užtvindyti Dordrechto salą nepavyko.

Lengvoji divizija bandė veržtis į vakarus. Tačiau dviem iš keturių batalionų nepavyko atkovoti Dordrechto priemiesčių. Kai kiti du batalionai priartėjo prie pagrindinio kelio, juos pasitiko kelios dešimtys vokiečių tankų.

Batalionai nukentėjo nuo "Stuka" bombardavimo ir pabėgo į rytus. 47 mm ir 75 mm baterijos sustabdė vokiečių tankų puolimą. Tada kairioji lengvosios divizijos dalis apie 13.00 val. pasitraukė į Alblasserwaardą.

Tankų kuopa taip pat bandė užimti Dordrechtą, tačiau po sunkių gatvės mūšių jai buvo įsakyta atsitraukti. in Buvo sunaikinti mažiausiai du "Panzerkampfwagen II" ir smarkiai apgadinti trys tankai. Naktį iš salos buvo išvestos visos olandų pajėgos.

Vokiečių šarvuotosios pajėgos per Dordrechto tiltą žengė į šiaurę, į Ijsselmonde salą. Trys tankai, du PzKpfw. II ir "Panzerkampfwagen III" puolė per Barendrechto tiltą į Hoekse Waard. Visus juos sunaikino vienas 47 mm prieštankinis pabūklas. Nors vokiečiai daugiau nepuolė, šią vietovę apleido olandų kariai.

Roterdame paskutinį kartą bandyta susprogdinti "Willemsbrug". Tiltą puolė dvi olandų kuopos. Tiltas buvo pasiektas ir penkiasdešimt vokiečių beveik pasidavė. Tačiau puolimas buvo sustabdytas dėl stiprios ugnies iš kitos upės pusės.

Šiaurėje 1. Kavalerijos divizijos vadas generolas majoras Kurtas Feldtas dėl laivų stygiaus turėjo persikelti per aptvėrimo pylimą. Pagrindiniuose įtvirtinimuose buvo 47 mm prieštankiniai pabūklai. Jokiam puolėjui nebuvo jokios priedangos.

Gegužės 13 d. poziciją sustiprino 20 mm priešlėktuvinė baterija. Feldtas ketino sunaikinti poziciją minosvaidžiais, tačiau gegužės 10 d. traukinys, kuriuo jis buvo gabenamas, buvo užblokuotas Winschoteno geležinkelio tilto sprogimo.

Gegužės 13 d. kelios oro atakos turėjo nedidelį poveikį. Vėlyvą popietę penkios sekcijos bandė pulti prisidengdamos artilerijos bombardavimu, bet netrukus pabėgo, nes buvo apšaudytos.

Rytuose vokiečiai bandė pulti Grebbės liniją pasitelkdami kitą X. AK diviziją, 227. Infanteriedivision. Šioje teritorijoje liniją gynė olandų 2-oji pėstininkų divizija. Pulti turėjo du vokiečių pulkai. Iš jų buvo suformuotas 366. Infanterieregimentas nukentėjo nuo olandų artilerijos ugnies ir turėjo pasitraukti. Dėl to 227 Infanteriedivision puolimas žlugo.

Į pietus nuo Grebbe linijos, Grebbeberge, vokiečiai dabar naudojo tris SS batalionus. Gegužės 12-13 d. vakare ir naktį olandai turėjo keliolika Tačiau ne visus šiuos dalinius buvo galima sutelkti pagrindinei linijai pulti.

Šis Nyderlandų puolimas buvo atidėtas kelioms valandoms. Gegužės 13 d. rytą prasidėjęs puolimas susidūrė su dviejų "Der Fuehrer" batalionų ataka. Po to kilo kova, kurioje olandus sumušė SS kariai. Netrukus dėl to brigada pasitraukė. Olandai pralaimėjo, kai Grebbebergo vietovę subombardavo 27 "Ju 87 Stukas".

Tuo tarpu 207. Infanteriedivision buvo pasiųsta į mūšį prie Grebbebergo. Pirmieji vokiečių puolėjai buvo sustabdyti su dideliais nuostoliais. Antrajam puolimui pavyko prasiveržti pro tranšėjų liniją, kuri vėliau po sunkių mūšių buvo užimta.

Vokiečiai planavo pulti ir užimti Rheneno liniją ir Achterbergo kaimą. Tačiau olandai jau buvo dingę.

"Stuka" bombardavimas išgąsdino rezervus prie Reino. Ryte šie kariai dėl vokiečių ugnies paliko mūšio lauką. Vėlyvą popietę didžioji dalis 4-osios pėstininkų divizijos traukėsi į vakarus.

Vokiečiai tikėjosi, kad olandai bandys užpildyti bet kokias linijos spragas. Olandai planavo į šiaurę pasiųsti du Olandijos 3-iojo armijos korpuso pulkus, kad šie užpildytų bet kokias spragas.

Tačiau olandų vadovybė prarado kontrolę, todėl nesugebėjo iš naujo įrengti gynybos. Gynyboje atsirado 8 km pločio spraga. 20:30 Van Voorst tot Voorst įsakė trims armijos korpusams palikti Grebbe liniją bei Waal-Linge poziciją ir trauktis.

Gegužės 14 d.

Nepaisydamas prarastos vilties ir jam suteiktų įgaliojimų atiduoti kariuomenę, generolas Vinkelmanas vengė pasiduoti tol, kol turėjo tai padaryti. Jis norėjo kuo ilgiau kovoti su vokiečių kariuomene, kad padėtų sąjungininkų karo pastangoms.

Šiaurėje 9.00 val. prasidėjo vokiečių artilerijos vykdomas Kornwerderzando pozicijos bombardavimas. Tačiau vokiečių baterijos buvo priverstos pasitraukti, nes buvo apšaudytos iš 15 cm galinės patrankos Hr. Johan Maurits van Nassau. Dabar Feldtas nusprendė išsilaipinti Šiaurės Olandijos pakrantėje.

Buvo rastos kelios baržos; tik pasidavus laivui, buvo pereita į kitą krantą. Per šią operaciją viena barža nuskendo, o kitos pasiklydo. Gegužės 12 d. Vinkelmanas įsakė ginti "Amsterdamo poziciją" palei Šiaurės jūros kanalą, tačiau buvo sutelktos tik silpnos pajėgos.

Rytuose lauko kariuomenė pasitraukė nuo Grebbės linijos į Rytų frontą. Naujoji pozicija susidūrė su tam tikromis problemomis. Užtvanka dažniausiai dar nebuvo paruošta, o žemės pylimai dar nebuvo įrengti.

Ijsselmonde vokiečių pajėgos ruošėsi persikelti per Maasą Roterdame, kurį gynė maždaug aštuoni olandų batalionai. Persikelti būtų bandoma dviejuose sektoriuose. Pagrindinis puolimas būtų vykęs miesto centre, o vokiečių 9-oji tankų divizija būtų judėjusi per Willemsbrug.

Tada SS leibštandartas Adolfas Hitleris turėjo pereiti. Į rytus nuo Roterdamo, 22-ojo pėstininkų pulko 16-asis batalionas. Luftlandedivision persikeltų valtimis.

Vokiečiai nusprendė pasitelkti oro paramą. Kampfgeschwader 54, naudojanti bombonešius "Heinkel He 111", buvo perkelta iš Šeštosios į Aštuonioliktąją armiją.

Generolai Kurtas Studentas ir Schmidtas norėjo surengti ribotą oro puolimą, kad laikinai sustabdytų gynybą. Tačiau liuftvafės vadas Hermanas Göringas, susirūpinęs dėl apsuptų oro desantininkų, norėjo visiškai subombarduoti Roterdamą.

9.00 val. vokiečių pasiuntinys perplaukė Willemsbrugą ir atnešė Schmidt pranešimą olandų Roterdamo vadui pulkininkui Pieteriui Scharroo, reikalaujantį pasiduoti miestui. Jei per dvi valandas nebus gautas atsakymas, bus smarkiai naikinamas miestas.

Scharroo pranešimą gavo tik 10.30 val. Jis nenorėjo pasiduoti. Jis gavo naują Šmito pasirašytą pranešimą, į kurį reikėjo atsakyti iki 16:20 val. 13:20 val. atskrido dvi "Heinkel" grupės.

Schmidtas įsakė paleisti raudonas signalines raketas, kad bombardavimas būtų nutrauktas, tačiau tik eskadrilė iš pietvakarių nutraukė puolimą, kai pirmieji trys lėktuvai numetė bombas.

Kiti 54 "Heinkels" numetė 1308 bombas, kurios sunaikino miesto centrą ir pražudė 814 civilių gyventojų. Gaisrai sunaikino apie 24 000 namų, beveik 80 000 žmonių liko be pastogės.

15:50 Scharroo asmeniškai pasidavė Schmidtui. Göringas įsakė antrą kartą bombarduoti miestą, jei nebus užimtas visas Roterdamas. Išgirdęs įsakymą, Šmitas 17:15 val. išsiuntė pranešimą, kuriame teigė, kad miestas užimtas, tačiau tai buvo netiesa. Bombonešiai buvo atšaukti pačiu laiku.

Iš pradžių Vinkelmanas ketino tęsti kovą. Sprogdinimai nebuvo laikomi priežastimi pasiduoti. Haga vis dar galėjo atremti šarvuočių puolimą.

Iš Utrechto miesto vado pulkininko Cuno Eduardo Willemo barono van Voorst tot Voorsto jis gavo pranešimą, kad vokiečiai reikalauja pasiduoti. Lėktuvais buvo mėtomi pranešimai, kad tik pasidavimas sustabdys miesto sunaikinimą.

Winkelmanas manė, kad vokiečiai bombarduos bet kurį pasipriešinimo teikiantį miestą, Kadangi jam buvo liepta vengti kančių, o Nyderlandų kariuomenė buvo silpna, jis nusprendė pasiduoti.

16.50 val. visi kariuomenės daliniai buvo informuoti apie jo sprendimą, jiems buvo įsakyta sunaikinti ginklus ir pasiduoti artimiausiems vokiečių daliniams. 17:20 val. buvo informuotas Vokietijos pasiuntinys Hagoje. Apie 19 val. per radiją Vinkelmanas pasakė kalbą, kuria informavo Nyderlandų žmones. Taip vokiečių vadovybė taip pat sužinojo, kad olandai pasidavė.

Gegužės 14 d. rytą Nyderlandų karališkojo laivyno vadas viceadmirolas Johannesas Furstneris išvyko iš šalies tęsti kovos. Olandijos kariniai laivai paprastai nebuvo įtraukti į kapituliaciją. Aštuoni laivai jau buvo išplaukę, keli mažesni laivai buvo nuskandinti, o dar devyni gegužės 14 d. vakare išplaukė į Angliją. Į Lietuvą buvo atvykęs Hr. Ms Johan Maurits van Nassau perplaukdamas buvo nuskandintas vokiečių bombonešių.

Pagrindinio Olandijos karinio jūrų uosto Den Helderio vadas kontradmirolas Hoyte'as Jollesas nusprendė, kad jo bazė su 10 000 karių, nuosava oro tarnyba ir sausumos gynyba turi tęsti kovą. Vinkelmanas turėjo jį įtikinti paklusti įsakymui pasiduoti. Didelė Nyderlandų kariuomenės dalis nenorėjo sutikti su kapituliacija.

Gegužės 15 d. 05.00 val. Hagą pasiekė vokiečių pasiuntinys, kviečiantis Winkelmaną į Rijsoordą susitikti su von Küchleriu ir raštu pasiduoti. Vinkelmanas pasidavė kariuomenei, laivynui ir oro pajėgoms. Dokumentas buvo pasirašytas 10.15 val.

Zelandijos provincija nėra pasidavimo dalis. Kovos tęsėsi kartu su prancūzų kariuomene. Nyderlandų pajėgos provincijoje turėjo aštuonis pilnus kariuomenės ir jūrų pajėgų batalionus.

Jiems vadovavo kontradmirolas Hendrikas Janas van der Stadas. Šiai sričiai vadovavo laivynas, nes Valchereno saloje buvo įsikūręs Flushingo jūrų uostas. Šiaurinės provincijos salos buvo beveik neapsaugotos, išskyrus kelis būrius.

Zeeuws-Vlaanderen, olandiškosios Flandrijos dalies, gynyba buvo palikta sąjungininkams. Pagrindinės Nyderlandų kariuomenės pajėgos buvo Zuid-Bevelande į rytus nuo Valchereno. Jos stengėsi blokuoti šį kelią į Vlisingeną.

Zuid-Bevelandas buvo sujungtas su Šiaurės Brabanto pakrante. Rytiniame jo gale esančią Bato poziciją gynė pėstininkų batalionas. Vakariniame jos gale buvo Zanddijk pozicija, kurią užėmė trys batalionai.

Gegužės 10 d. į Šiaurės Brabantą išvyko trys prancūzų motorizuotieji daliniai. Nuo gegužės 11 d. vietovę sustiprino dvi prancūzų pėstininkų divizijos: 60e Division d'Infanterie, B klasės divizija, ir naujai suformuota jūrų 68e Division d'Infanterie. Dalis jų įrangos buvo atgabenta laivais.

Dauguma karių liko ten, kur buvo įsikūrę du iš aštuonių olandų batalionų ir dvi pasienio kuopos. Tik du prancūzų pulkai buvo išsiųsti į šiaurinį krantą.

Gegužės 13 d. olandų kariai perėjo prancūzų žinion, o 68-oji pėstininkų divizija (68e Division d'Infanterie) buvo perduota 7-ajai armijai.

Olandai ir prancūzai prastai bendravo, nesusiprato ir nesutarė. Olandai manė, kad Bato ir Zandijko pozicijas galima ginti dėl potvynių. Tačiau prancūzų vadas generolas Pierre-Servais Durand'as norėjo, kad jo kariai pasislėptų už kliūčių.

Gegužės 13 d. vakare vienas pulkas, 68-osios pėstininkų divizijos 271e, užėmė kanalą per Zuid-Bevelandą. 60 Division d'Infanterie 224e iš 60 Division d'Infanterie liko teritorijoje, skiriančioje Valchereno salą nuo Zuid-Bevelando. Sąjungininkų pajėgos nebuvo pakankamai sutelktos, todėl vokiečiai galėjo jas nugalėti, nors turėjo mažiau vyrų.

Gegužės 14 d. vokiečiai užėmė beveik visą Šiaurės Brabantą. SS-Standarte Deutschland pasiekė Bato poziciją. Taip buvo atkirstas 27e Groupe de Reconnaissance de Division d'Infanterie, kuri buvo sunaikinta gindama Bergen-op-Zoom, atsitraukimas. Bato pozicijos gynėjų moralę susilpnino žinia, kad Vinkelmanas pasidavė. Daugelis nusprendė, kad beprasmiška, jog Zelandija toliau kovojo kaip paskutinė likusi provincija.

Gegužės 14 d. vakare per artilerijos bombardavimą pozicijos vadai buvo priversti pasitraukti. Tada išvyko ir kariai.

Gegužės 15 d. rytą SS-Standarte Deutschland priartėjo prie Zandijko pozicijos. Pirmasis puolimas apie 8 val. šiauriniame sektoriuje buvo sustabdytas, nes vokiečiai turėjo žengti per siaurą pylimą. Tačiau dėl bombardavimo pagrindinėse pozicijose esantys batalionai pabėgo, ir apie 14:00 val. visa linija buvo apleista.

Gegužės 16 d. "SS-Standarte Deutschland" artėjo prie kanalo per Zuid-Bevelandą. Prancūzų 271e Régiment d'Infanterie buvo iš dalies įsikasęs ir jam padėjo trys olandų batalionai. Tą rytą buvo atliktas bombardavimas iš oro. Pirmieji vokiečių kirtimai apie 11 val. lėmė visišką gynybos žlugimą. Gegužės 16 d. buvo užimta Toleno sala. Gegužės 17 d. buvo užimta Schouwen-Duiveland sala.

Olandų karių vadai Pietų Bevelande atsisakė įsakymų pulti vokiečius. Gegužės 17 d. 03.00 val. nepavyko surengti naktinio puolimo. Vokiečiai pareikalavo atiduoti salą. Atsisakius tai padaryti, jie bombardavo Arnemuideną ir Flushingą. Middelburgas, provincijos sostinė, buvo apšaudomas iš artilerijos, jo vidinis miestas iš dalies sudegė.

Dėl smarkaus bombardavimo prancūzų gynėjai prarado viltį. Apie vidurdienį vokiečiams pavyko užimti tiltą. Nedaug olandų karių Valcherene, apie tris kuopas, nustojo kovoti.

Vakare vokiečiai grasino pulti prancūzų pajėgas Flushinge, tačiau dauguma karių buvo evakuoti per vakarinę Šeldos dalį.

Gegužės 18 d. pasidavus Šiaurės Bevelandui, Zeeuws-Vlaanderenas buvo paskutinė likusi neokupuota Nyderlandų teritorija. Prancūzų įsakymu gegužės 19 d. visi Nyderlandų kariai buvo išvesti į Ostendę Belgijoje. Gegužės 27 d. buvo užimta visa Zeeuws-Vlaandereno teritorija.

Po olandų pralaimėjimo karalienė Vilhelmina įsteigė vyriausybę tremtyje Anglijoje. 1940 m. gegužės 17 d. prasidėjo Vokietijos okupacija. Praėjo penkeri metai, kol buvo išlaisvinta visa šalis. Karo aukomis tapo daugiau kaip 210 000 olandų, tarp jų 104 000 žydų ir kitų mažumų atstovų, kurie buvo nužudyti dėl savo rasės (genocidas). Dar 70 000 olandų mirė dėl prastos mitybos ar ribotų medicinos paslaugų.

• Belgijos mūšis
• Mūšis dėl Prancūzijos