Tranšėjų karas - tai karo taktika arba kovos būdas, kai priešų pozicijos yra įtvirtinamos giliomis linijomis ir kariai kovoja iš užkasytų pozicijų. Jis buvo plačiai naudojamas Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte, tačiau pasitaikė ir kituose konfliktuose bei laikotarpiais.

Priežastys ir sąlygos

Pagrindinės tranšėjų karo priežastys buvo technologinės ir taktinės: šiuolaikiniai šautuvai, kulkosvaidžiai ir įtikinamai stipri artilerija padarė atvirus puolimus itin mirtinus. Vietoje greito manevrinio karo formavosi ilgos, stovinčios fronto linijos, kurios vedė į patvarius įtvirtinimus ir attrition (nuovargio) strategijas. Dėl to abi kovojančios pusės pradėjo kasti tranšėjas ir statyti gynybines pozicijas.

Taktika ir tranšėjos struktūra

Per tranšėjinį karą abi pusės mūšio lauke kasė tranšėjas, laikydamos jas gynybai, stebėjimui ir tiekimui. Tipinė tranšėjos sistema turėjo kelias pagrindines linijas: priekinę (fronto), atramos ir rezervines pozicijas, o tarp priešo ir savo tranšėjų buvo neutrali atvira zona — "niekieno žemė", kurią dažnai dengdavo spygliuota viela ir minosvaidžio minos.

  • Tranšėjų dalys dažnai apėmė miegojimo vietas, štabo vietas, sandėlius, artilerijos pozicijas ir kulkosvaidžių oltus.
  • Tranšėjos turėjo elementus kaip parapetas (priekinė siena), parados (užpakalinė siena), gėrybinius takus, laiptelius, lentynėles ir duckboards drėgmei mažinti.
  • Kartais naudotos tankai. Jie pasirodė vėlesnėje karo fazėje kaip priemonė kirsti spygliuotą vielą ir neutralizuoti priešo kulkosvaidžių taškus.

Kovos taktikos

Tranšėjų puolimai paprastai prasidėdavo stipriu artilerijos šturmu (bombardavimu), po kurio sekdavo pėstininkų ataka per niekieno žemę. Taktikos apėmė:

  • ilgalaikį artilerijos apšaudymą siekiant susilpninti priešo pozicijas;
  • minų klojimą ir tuneliavimą (sapping/mining) po priešo tranšėjomis;
  • raids — trumpus reidus, siekiant surinkti žvalgybinę informaciją arba išardyti priešo įtvirtinimus;
  • vėlesnius metus — derinimą su tankais ir aviacija bei taip vadinamuoju „creeping barrage“ (judančiu artilerijos apsiaustu), kad būtų padidintos puolimo sėkmės galimybės.

Gyvenimas fronte

Kariai gyveno sunkiai. Tranšėjos buvo šaltos, drėgnos ir dažnai nešvarios. Ilgas buvimas tokiose sąlygose lėmė fizines ir psichologines problemas:

  • ligos ir epidemiškos infekcijos (pvz., skrandžio bei kvėpavimo takų ligos);
  • parazitai — blusos, utėlės, o taip pat žiurkės;
  • trench foot — kojų problema dėl nuolatinio šlapio, šalto ir blogai vėdinamo aplinkos;
  • nuolatinis stresas dėl artilerijos apšaudymų ir galimybių netikėtam priešo šuoliui — tai, ką istorijoje apibūdina kaip „šokinėjimą“ į beprotybę arba šiuolaikiniu terminu — shell shock (dabar prilyginama PTSD).

Karininkai keitėsi patruliais ir rotacijomis: savaitės fronto linijose, tada poilsis užnugaryje. Maistas, pašto siuntos ir medikų pagalba buvo gyvybiškai svarbūs moralei.

Ginklai ir įranga

Tranšėjų kare svarbią rolę atliko:

  • kulkosvaidžiai — gynybai ypač naudingas ginklas;
  • sunki artilerija — naudota priešo tranšėjoms ir štabams naikinti;
  • spygliuota viela ir minos — užtvaros, kurios sulėtindavo puolimą;
  • cheminės medžiagos (dujos) ir uždegamoji technika — bandymai laužti gynybą ir sukelti paniką;
  • vėlesniais etapais — tankai. ir oro pajėgos, teikusios žvalgybą bei smūgius užnugariui.

Stagnacija ir jos įveikimas

Tranšėjų karas dažnai vedė į taktinius užstrigimus ir didžiules žmogaus aukas be greitų teritorinių pokyčių. Galiausiai stalčių ėmė keisti naujos taktikos ir technologijos: geresnė artilerijos koordinacija, slaptos infiltravimosi taktikos, technikos (tankų) ir oro pajėgų derinimas bei patobulintas logistikos palaikymas. Tai leido 1918 m. pabaigoje sutriuškinti kai kurias stovinčias fronte linijas.

Kiti konfliktai

Nors tranšėjų karo samprata dažniausiai siejama su Pirmuoju pasauliniu karu, panašių taktikų būta ir vėlesniuose konfliktuose. Pavyzdžiui, tranšėjų karas taip pat buvo svarbi Irano ir Irako karo dalis.

Pasekmės

Tranšėjų karas paliko gilias žaizdas — ne tik teritorines. Jis pakeitė karo apibrėžimą, sukėlė technologinę ir taktinę evoliuciją bei ilgalaikę politinę ir socialinę žalą dalyvavusioms šalims. Istorikai dažnai nagrinė šio karo pamokas apie žmogaus kančias, karo pramonės reikšmę ir būtinybę derinti technologijas su taktika, kad būtų sumažintos beprasmių aukų rizika.