Irano–Irako karas (1980–1988) – priežastys, eiga ir pasekmės

Irano–Irako karas – karas tarp Irako ir Irano ginkluotųjų pajėgų, trukęs nuo 1980 m. rugsėjo mėn. iki 1988 m. rugpjūčio mėn. Jis dažnai buvo pavadinamas Persijos įlankos karu, kol 1990 m. Irakas įsiveržė į Kuveitą. Irako ir Kuveito karas, kuriame vėliau dalyvavo Jungtinės Valstijos, taip pat tapo žinomas kaip Persijos įlankos karas arba Persijos įlankos konfliktas.

Priežastys

Karo priežastys buvo daugialypės:

• Teritoriniai ginčai. Vienas svarbiausių – ginčas dėl sienų ir ypač apie Šatas al-Arab (arab. Shatt al-Arab) upės sritį, kuri ilgą laiką kėlė įtampą tarp valstybių.
• Politinis ideologinis konfliktas. 1979 m. Irano islamiškos revoliucijos rezultatas – ajatolos Ruhollah Khomeini valdžia – ėmė skleisti revoliucinę islamišką idėją, kuri grasino Irako Ba'ath režimui ir jo sekuliarizmui.
• Regioninės ambicijos. Saddamo Husseino režimas siekė padidinti Irako įtaką regione, užimti naudingas teritorijas (pvz., Persijos įlankos krantus ir naftingas sritis, o taip pat ir dalį Irano – Chuzestano provinciją) ir sužlugdyti Iraną kaip regioninį konkurentą.
• Istorinė ir užsienio įtaka. XX a. įvykiai, tarp jų 1953 m. JAV remtas Mohammado Mosaddegh'o nuvertimas ir šacho grįžimas į valdžią, bei Ba'ath partijos kilimas Irake, formavo ilgalaikes įtampas. Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių ginklų tiekimas bei politinė parama taip pat prisidėjo prie regiono militarizacijos.

Eiga

Karas prasidėjo 1980 m. rugsėjo 22 d., kai Irakas įsiveržė į Iraną. Pradžioje Irako kariuomenė pasiekė greitų laimėjimų ir užėmė kai kurias Irano teritorijas, įskaitant naftingąją Chuzestano (Khuzestan) provinciją. Tačiau Irano pajėgos netrukus surinko kontrataką; po pradinio judėjimo sekė ilgas, išsekinantis ir pigus konfliktas.

Didžioji karo dalis virto tranšėjiniu karu, kuriame abi pusės patyrė dideles žmogiškąsias ir materialines netektis, tačiau nė viena neįgijo lemiamos pergalės. Iranas dažnai naudojo masines pėsčiųjų šturmo taktiką, įtraukdamas religines savanorių grupes Basidž, o Irakas rėmėsi gerai aprūpinta reguliariąja kariuomene ir artilerija.

Tolimesnėje karo stadijoje vykdyta ir jūrų karinė veikla – vadinamoji „tankerių kova“ – kai buvo smogta Persijos įlankos naftos laivams ir privačioms laivyboms, kad būtų sutrikdytas priešininko pajamų šaltinis. Taip pat vyko oro atakos, povandeninių ir minų veiksmai.

Ginklai, taktika ir tarptautinė parama

Cheminiai ginklai. Karo metu Irakas panaudojo cheminių priemonių – ypač priemonių kaip ipritas ir nerviniai agentai – prieš Irano karius ir kai kuriuos civilius. Tai sukėlė didelį tarptautinį pasibaisėjimą ir vėliau turėjo ilgalaikių sveikatos pasekmių aukoms.

Tarptautinė parama. Abi pusės gavo tarptautinę paramą įvairiu intensyvumu: daugelyje šalių vyko ginklų ir technologijų tiekimas arba diplomatinė parama. Prieš revoliuciją JAV tiekė daug ginklų Iranui, o po 1979 m. santykiai su Iranu griežtai pablogėjo. Karo metu Irakas gavo įvairių šaltinių paramą – tiek iš Sovietų sąjungos, tiek iš Vakarų šalių, Europos gamintojų ir regioninių partnerių; kai kurios Vakarų technologijos pateko Irakui kaip dual-use komponentai. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos vaidmuo karui buvo reikšmingas per Platesnį Šaltojo karo kontekstą, nes abi supervalstybės tam tikra forma interesavosi regiono pusiausvyra.

Pasekmės

Karo pasekmės buvo didelės ir daugialypės:

• Žmonių netektys ir humanitarinė krizė. Žuvo šimtai tūkstančių karių ir civilių; bendri nuostoliai vertinami skirtingai, tačiau paskaičiavimai siekia nuo kelių šimtų tūkstančių iki galimai beveik milijono žmonių. Milijonai buvo sužeisti, tremtiniai ar pabėgėliai.
• Ekonominės ir infrastruktūros žalos. Abi šalys patyrė milžiniškus ekonominius nuostolius: nafta prarado pajamas, infrastruktūra buvo sunaikinta, o atstatymas užtruko dešimtmečius.
• Regioninė ir pasaulinė politika. Karas pakeitė Artimųjų Rytų galių pusiausvyrą: sustiprėjo Irako militarizacija, o Iranas liko izoliuotas ir susitelkęs į vidinį konsolidavimąsi. Karo įvykiai prisidėjo prie ilgalaikių įtampų Persijos įlankoje ir prie būsimos sankcijų, tarptautinių konfliktų bei intervencijų.
• Tarptautinės teisės ir ginklų kontrolė. Cheminių ginklų panaudojimas padėjo paskatinti vėlesnes pastangas uždrausti tokius ginklus ir stiprinti tarptautinę priežiūrą bei konvencijas.
• Tolimesnės politinės pasekmės. Nors Irakas 1988 m. rugpjūčio 20 d. nutraukė aktyvius veiksmus (po Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos raginimų ir priimtų sprendimų), politinės įtampos išliko; paskutinėmis karo aukomis apsikeista tik 2003 m., o ilgalaikiai karo padariniai – gyvybės, sveikatos, ekonomikos – jautėsi dar ilgai.

Santrauka

Irano–Irako karas buvo vienas ilgalaikių ir išsekinančių konfliktų XX a. pabaigoje. Jis parodė, kaip teritoriniai ginčai, ideologinės ambicijos ir užsienio intervencijos gali sukelti dešimtmečiais trunkančias pasekmes regionui ir pasauliui. Karas ne tik nusinešė didelį žmogiškąjį mokestį, bet ir pakeitė geopolitinį peizažą Persijos įlankos regione, turėjo įtakos tarptautinei prekybai, naftos rinkoms ir ateities kariniams-politiniams sprendimams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Irano ir Irako karas?

K: Kada prasidėjo karas?

K: Kiek aukų pareikalavo konfliktas?

K: Kokių priemonių konflikto metu ėmėsi abi pusės?

K: Kaip į šį konfliktą įsitraukė tarptautinės jėgos?

Klausimas: Ar buvo koks nors šio konflikto sprendimas arba pabaigos data?

Paieška pagal raidę