Jaltos konferencija (kartais vadinama Krymo konferencija) vyko 1945 m. vasario 4–11 d., likus keliems mėnesiams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (Winstonas Churchillis), JAV prezidentas (Franklinas D. Rooseveltas) ir SSRS diktatorius (Josifas Stalinas) susitiko Kryme ir tarėsi, ką daryti su Vokietija ir platesne Europos tvarka po karo. Jaltos konferencija tapo vienu iš lemiamų momentų, formavusių pokarinę Europos padėtį.

Konferencijos kontekstas ir dalyviai

Susitikimas vyko Livadijos rūmuose prie Jaltos, Kryme. Tai buvo trečioji didžiųjų sąjungininkių — trijų didžiųjų — lyderių (Churchillo, Rooseveltas, Stalinas) asmeninė derybų sesija po Teherano (1943) konferencijos. Derybų foną lėmė karinė situacija: Vokietija jau buvo pralaimėjusi mūšius Vakarų fronte, Raudonoji armija užėmė didelę dalį Rytų Europos, o sąjungininkai stengėsi suderinti karinius ir politinius tikslus baigiantis karui.

Svarbiausi sprendimai

  • Vokietijos padalijimas ir okupacijos zonos: buvo sutarta padalyti Vokietiją į okupacines zonas, valdomas Jungtinės Karalystės, JAV, SSRS (ir vėliau – Prancūzijos). Taip pat nuspręsta demilitarizuoti, denacifikuoti ir decentralizuoti Vokietiją.
  • Pokario Vokietijos reparacijos ir Nurembergas: aptartas reparacijų mechanizmas ir sprendimas, kad karo nusikaltėliai bus teisiami (vėliau — Niurnbergo procesai).
  • Lenkijos problema: priimta sprendimai dėl Lenkijos sienų (priartinimas prie Kurcono linijos rytuose ir kompensacija vakaruose iš Vokietijos teritorijų) bei būtinybė formuoti „patikimą“ laikinosios valdžios koalicinę struktūrą. Taip pat buvo paskelbta deklaracija apie laisvus rinkimus išlaisvintose šalyse, nors praktikoje jos įgyvendinimas Rytų Europoje sukėlė ginčų.
  • Jungtinių Tautų steigimas: pakartojo įsipareigojimą įsteigti Jungtines Tautas ir susitarta dėl tolesnių žingsnių organizacijos kūrimui.
  • SSSR įsipareigojimas prieš Japoniją: Stalinas pažadėjo įstoti į karą su Japonija per kelias mėnesius po Vokietijos kapituliacijos mainais į teritorinius vaisius (pvz., dalį Sachalino ir Kurilų salų).
  • Taryba už taikos sutartis: susitarta sukurti Užsienio reikalų ministrų tarybą (angl. Council of Foreign Ministers), kuri parengs taikos sutartis su Vokietijos satelitais ir užtikrins praktinį susitarimų įgyvendinimą.
  • Repatriacija ir pabėgėlių klausimai: aptarta sugrąžinimo (repatriacijos) politika karo pabėgėliams ir karo belaisviams, įskaitant kontroversinį susitarimą dėl prievartinio grąžinimo į SSRS.

Derybų pobūdis ir kontrastai

Konferencijoje susitiko trijų skirtingų politinių kultūrų ir tikslų atstovai: Vakarų demokratijų lyderiai dažnai siekė politinių laisvių ir sąjungininkiškumo principų, o Stalinas daug dėmesio skyrė SSRS saugumo zonos sukūrimui ir nuostolių atstatymui. Derybos buvo sudėtingos: Rooseveltas dėl sveikatos ir noro išlaikyti sąjungą su SSRS buvo linkęs į kompromisus; Churchillis siekė apriboti sovietinę įtaką; Stalinas reikalavo realių garantijų savo interesams Rytų Europoje.

Padariniai ir istorinė reikšmė

Jaltos sprendimai turėjo tiesioginį poveikį pokarinei Europai. Nors konferencijoje išdėstyti principai — demilitarizacija, denacifikacija, laisvi rinkimai — daug kur liko deklaratyvūs, o praktikoje SSRS įtaka Rytų Europoje išaugo. Tai paskatino pasitikėjimo trūkumą tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos ir tapo vienu iš šaltinių, vedusių į šaltojo karo erą. Kai kurie sprendimai vėliau buvo patikslinti Potsdamo konferencijoje (liepos–rugpjūčio 1945), tačiau Jalta išliko kertiniu momentu, nusakančiu pokarinės Europos pamatą ir gimdančiu ilgalaikes geopolitines pasekmes.

Istorinis vertinimas ir ginčai

Istoriografijoje Jaltos konferencija vertinama dviprasmiškai. Vieni teigia, kad lyderiai realistiškai užtikrino greitą karo pabaigą ir tarptautinės tvarkos pradžią (JT), kiti – kritikuoja Vakarų lyderių nuolaidžiavimus Stalino reikalavimams, ypač dėl Lenkijos suvereniteto ir Rytų Europos politinės ateities. Nepaisant nuomonių skirtumų, Jalta lieka svarbiausiu XX a. įvykiu, kuriame susikirstė karo padiktuota realpolitika ir idealistiniai politiniai principai.