Dviratis

Išradimas

1817 m. vokiečių profesorius baronas Karlas von Draisas sukūrė pirmąjį dviratį su dviem ratais. Jis buvo pagamintas iš medžio ir turėjo du ratus. Priekinį ratą buvo galima pasukti vairu, kad būtų galima valdyti dviratį. Tačiau jis neturėjo pedalų, todėl dviratininkas turėjo spausti kojas į žemę, kad pajudėtų.

1860 m. prancūzų išradėjai prie priekinio rato pritvirtino pedalus. Tačiau pedalams pasukti reikėjo daug pastangų. Vėliau išradėjai dviračius gamino tik iš metalo, o priekinį ratą padarė labai didelį, kad būtų galima pasiekti didesnį greitį. Ši konstrukcija buvo pavadinta "penny-farthing" dviračiu. Tačiau juo buvo sunku važiuoti, nes jis galėjo lengvai nukristi, o dviratininkas nukrisdavo toli.

XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas patobulinimų. 1885 m. buvo išrastas saugus dviratis. Jis turėjo du vienodo dydžio ratus, kad dviratininkas galėtų sėdėti žemesniame aukštyje. Jis buvo pavadintas saugiuoju dviračiu, nes juo buvo daug lengviau važiuoti nei penkiaračiu. Stabdydamas dviratininkas gali tiesiog nuleisti koją, užuot visiškai nulipęs nuo dviračio. Užuot minant pedalus ir vairuojant priekiniu ratu, saugus dviratis vairuojamas priekiniu ratu, o pedalai suka galinį ratą naudojant grandinę. Kai kurių dviračių rankinėmis svirtimis valdomi stabdžiai taip pat padidino saugumą.

1888 m. škotų išradėjas Johnas Boydas Dunlopas išrado padangą, pripildytą oro, todėl važiuoti dviračiu tapo daug patogiau. Netrukus buvo išrastas laisvasis ratas. Tai buvo įtaisas galinio rato stebulėje, kuris leido ratui suktis net tada, kai dviratininkas nemynė pedalų. Tačiau tai reiškė, kad dviratininkas nebegalėjo sustabdyti dviračio važiuodamas atbuline eiga. Todėl buvo išrasti geresni rankiniai stabdžiai ir kitokio tipo stabdžiai, kurie galėjo sustabdyti dviratį, jei pedalai buvo pasukti atgal. Vėliau buvo išrasti geresni stabdžiai ir pavaros, kurios palengvino važiavimą dviračiu įkalnėmis. Tuo metu dviratis labai išpopuliarėjo.

Medinė "Draisine" (apie 1820 m.), pirmoji dviratė transporto priemonė

Pagrindinis dizainas

Pagrindiniai daugumai dviračių būdingi komponentai - sėdynė, pedalai, pavara, vairas, ratai ir stabdžiai, sumontuoti ant rėmo. Daugumoje jų taip pat yra pavarų perjungiklis. Dviratininkas kojomis spaudžia pedalus, kad šie suktųsi ratu, todėl juda grandinė, kuri suka galinį dviračio ratą, kad dviratis judėtų į priekį. Priekinis ratas sujungtas su vairu, todėl sukant vairą iš vienos pusės į kitą pasukamas priekinis ratas, kuris vairuoja dviratį.

Dviračių tipai

• Miesto dviratis skirtas tvarkyti reikalus ir važinėti mieste. Jis turi patogią sėdynę, bet yra sunkus. Jis turi priekinius ir galinius žibintus, skambutį ir laikiklius nedideliems kroviniams. Jis turi purvasaugius, kad vanduo ir purvas nepapurkštų dviratininko. Vairuotojas sėdi tiesiai, kad būtų patogu ir lengva vairuoti eisme. "Dviračių dalijimosi" sistemose paprastai teikiami "miesto tipo dviračiai".
• Kalnų dviračiu galima važinėti nelygiu keliu. Jie turi daug greičių (paprastai daugiau nei 20), plačias padangas ir tvirtus ratus. Padangos specialiai sukurtos taip, kad sklandžiai važiuotų kalvomis, žole ir kalnais.

• Moteriškas dviratis nuo kitų dviračių skiriasi viršutinio vamzdžio vieta. Kai moterys pradėjo važinėti dviračiais, jos dėvėjo ilgus sijonus. Dviračių gamintojai pakeitė viršutinio vamzdžio vietą, kad moterims, dėvinčioms sijoną, būtų lengviau ant jų atsisėsti. Panašūs yra ir kai kurie ūkinės paskirties dviračiai, skirti dažnai sustojantiems dviratininkams.
• Tandeminis dviratis skirtas dviem žmonėms. Jame yra dvi poros pedalų. Dviratininkai sėdi vienas už kito. Pirmasis dviratininkas vairuoja dviratį. Yra dviračių, skirtų trims ir daugiau žmonių. Buvo dviratis, skirtas 40 žmonių.
• Sulankstomus dviračius galima lengvai laikyti mažoje vietoje arba vežti ilgą atstumą lėktuvu ar kitu viešuoju transportu.
• Elektriniai dviračiai turi elektros variklius, kurie paprastai būna priekinio arba galinio rato stebulėje. Galite rinktis, ar važiuoti naudodami tik variklį, ar tik pedalus, ar abu kartu. JAV federalinė vyriausybė yra nustačiusi 750 W ribą ir maksimalų elektra varomo dviračio greitį - 20 MPH, kad galiotų tik dviračiams taikomos taisyklės ir nebūtų jokių papildomų apribojimų, pavyzdžiui, operatoriaus licencijos, transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo, registracijos ar draudimo reikalavimų.
• Kelių dviratis paprastai turi siaurus, mažiau nei 1" (25 mm) pločio ratus, o jo rėmas yra daug lengvesnis nei kalnų dviračio. Kelių dviračiais galima įveikti didesnius atstumus. Daugelyje jų yra ne tik pedalai, bet ir spaustukai batams pritvirtinti. Yra variantų, nes kai kurie kelių dviračiai turi įprastas padangas. Kelių dviračių lenktynės yra populiari sporto šaka.
• Sėdimieji dviračiai būna įvairių stilių, tačiau visi jie turi pedalus priešais sėdynę, o dviratininkas važiuodamas atsilenkia atgal. Daugumai žmonių tai yra patogiau, tačiau kainuoja brangiau. Kai kurių tipų dviračiai yra žemiau žemės, todėl gali būti sunkiau matyti eisme. Greičiausi pasaulyje dviračiai yra lengvieji.

Miesto dviratininkės važinėjimas dviračiu


Miesto dviratis


Tandemas


Sulankstomas elektrinis


Kelių dviratis mieste

Sauga

Važiuojant gatvėmis saugiausia važiuoti ta pačia gatvės puse, kuria važiuoja automobiliai (t. y. šalyse, kuriose žmonės važiuoja dešine kelio puse, važiuoti dešine kelio puse, o šalyse, kuriose žmonės važiuoja kaire kelio puse, važiuoti kaire kelio puse). Kad išvengtų žmonių partrenkimo, dviratininkai turi laikytis ženklų, kuriuose nurodyta, kad važiuoti dviračiu draudžiama, net jei tuo metu tai atrodo beprasmiška. Dėl prasto apšvietimo svarbus dviračio apšvietimas. Gali būti nesaugu važiuoti, kai tamsu. Kad būtų saugiau važiuoti esant prastam apšvietimui, dviratininkai dėvi šviesą atspindinčius drabužius. Dėvint šalmą važiavimas dviračiu tampa saugesnis. Kasmet daugiau nei 300 000 žmonių vaikų vien dėl to, kad susižalojo važiuodami dviračiu, turi vykti į ligoninę. Šalmo dėvėjimas nereiškia, kad kas nors negali susižeisti, jei sudaužo dviratį, tačiau tikimybė susižeisti yra mažesnė. Kai kurie dviračiai turi skambučius arba garsinius signalus, kuriais dviratininkas gali įspėti kitus žmones, kad važiuoja šalia jų.

Daugelyje vietų yra dviračių takas, jungiantis namus su parduotuvėmis, mokyklomis ir stotimis. Dėl to dviračiais važiuoti saugiau, nes dviratininkai pavojinguose keliuose išvengia intensyvaus automobilių eismo.

Susiję puslapiai

• Pasaulinė dviračių diena
• Tour de France
• Vienratis
• Triratis
• Tandeminis triratis