Dviratis: apibrėžimas, tipai, privalumai ir istorija
Sužinokite viską apie dviratį: apibrėžimą, tipus, privalumus ir istoriją — praktiniai patarimai kasdieniam važiavimui, sportui ir tvariam keliavimui.
Dviratis (arba dviratis) - tai nedidelė žmogaus varoma sausumos transporto priemonė su sėdyne, dviem ratais, dviem pedalais ir metaline grandine, sujungta su pedalų ir galinio rato krumpliaračiais. Rėmas suteikia dviračiui tvirtumo, o kitos dalys yra pritvirtintos prie rėmo. Pavadinimas kilęs iš šių dviejų žodžių - priešdėlio "bi-", reiškiančio du, ir priesagos "-ciklas", reiškiančios ratą. Dviratį varo viršuje važiuojantis žmogus, kuris kojomis stumia pedalus.
Važinėjimas dviračiais, dar vadinamas dviračių sportu, yra svarbus keliavimo būdas įvairiose pasaulio dalyse. Populiariausia važiavimo dviračiu rūšis yra komunalinis važiavimas dviračiu. Tai taip pat yra įprasta pramoga, gera nedidelio poveikio mankštos forma ir populiari sporto šaka. Kelių dviračių lenktynės yra antras pagal populiarumą žiūrovų sportas pasaulyje. Važiuojant dviračiu vienam kilometrui sunaudojama mažiau energijos nei bet kuriuo kitu žmonių transportu.
Tipai
- Miestiniai / komunaliniai – skirti kasdienei eismui mieste: paprastai turi patogią sėdynę, aptarnavimo įrangą (stovas, krepšys) ir dažnai apsaugą grandinei.
- Plento (kelio) – lengvi, su siaurais ratais ir lenkta vairalazde, skirti greičiui ir ilgoms distancijoms asfaltu.
- Kalnų (MTB) – tvirti rėmai, plačios protektoriaus padangos ir pakaba (svirtis arba amortizatoriai), pritaikyti važiuoti nelygumuose.
- Hibridiniai / turistiniai – derina miesto ir kalnų dviračio savybes, tinkami įvairioms sąlygoms ir kelionėms.
- BMX – mažesni, stiprūs dviračiai triukams ir trasoms.
- Turistiniai (trekking) – skirti ilgesnėms kelionėms, su laikikliais bagažui, patogesne geometria ir paprastai daug pavarų.
- Elektriniai (e-dviračiai) – turi elektrinį variklį, kuris padeda pedalavimui; populiarūs tarp miesto keleivių ir vyresnių žmonių.
Pagrindinės dalys
- Rėmas – pagrindinė konstrukcija, gali būti pagamintas iš plieno, aliuminio, anglies pluošto ar titano.
- Ratai ir padangos – dydis ir tipas priklauso nuo paskirties (plento, MTB ir kt.).
- Transmisija – grandinė, krumpliaračiai, pedalai ir pavarų perjungimo mechanizmai.
- Stabdžiai – tradiciniai varžtiniai arba modernūs diskiniai stabdžiai, užtikrinantys sustabdymą.
- Vairalazdė, vairo kolonėlė ir sėdynė – reguliuojami elementai, kurie didina komfortą ir valdymą.
Privalumai
- Aplinkosauga – dviratis neteršia oro emisijomis, mažina miestų taršą ir triukšmą.
- Sveikata – reguliari važinėjimas gerina širdies ir kraujagyslių būklę, raumenų tonusą ir bendrą fizinę formą; tai mažo smūgio aktyvumas.
- Ekonomija – pigesnė eksploatacija nei automobiliui: mažesnės kuro, remonto ir stovėjimo išlaidos.
- Efektyvumas mieste – dažnai greičiau pasiekti galutinį tašką kamščiuose; reikalinga mažiau vietos stovėjimui.
- Socialiniai ir psichologiniai privalumai – mažina stresą, gerina nuotaiką, skatina bendruomeniškumą (dviračių takai, grupiniai važiavimai).
Trumpa istorija
Pirmieji dviračių prototipai siekia XIX amžių. 1817 m. vokiečių išradėjas Karlas Drais išrado vadinamąją draisinę (arba „laufmaschine“) – dviračiui panašią priemonę be pedalų, kurią stumdavo kojomis. XIX a. 6–7 deš. Prancūzijoje ir Anglijoje atsirado velocipede su pedalais, o vėliau XIX a. 7–8 deš. populiarūs tapo aukšto rato dviračiai (penny-farthing), kur priekinis ratas buvo labai didelis.
Rimtą posūkį sukėlė saugaus tipo dviratis (angl. „safety bicycle“) – dviračio konstrukcija, kurioje ratų dydžiai tapo panašūs, o pedalai perdavė jėgą per grandinę į galinį ratą. Vienas iš svarbių pavyzdžių yra John Kemp Starley 1885 m. sukurtas „Rover“ dviratis. XX a. pradžioje dviračiai tapo masinės gamybos produktu, o vėlesniais dešimtmečiais atsirado paviršių technologijų, pavarų perdavimo (derailleur), pakabų sistemų ir patogumo sprendimų.
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje sparčiai išplito elektriniai dviračiai, modernios medžiagos (anglies pluoštas) ir pažangios stabdžių technologijos (hidrauliniai diskiniai stabdžiai). Dabar dviratis yra tiek kasdienio susisiekimo, tiek sporto ir laisvalaikio priemonė visame pasaulyje.
Priežiūra ir sauga
- Reguliari patikra: tikrinkite padangų slėgį, stabdžių efektyvumą, grandinės tepimą ir tvirtumą varžtų.
- Tinkama įranga: dėvėkite šalmą, naudokite prieinamumo ir matomumo priemones (žibintus, atšvaitus) ypač tamsiu paros metu.
- Teisingas prisitaikymas: sėdynės aukštis ir vairo padėtis turi būti pritaikyti prie jūsų kūno – tai sumažina nuovargį ir traumų riziką.
- Važiavimo taisyklės: laikykitės eismo taisyklių, ženklinimo ir saugaus atstumo nuo kitų transporto priemonių.
Dviratis išlieka paprasta, efektyvi ir universali transporto priemonė, kuri per pastaruosius du šimtmečius nuolat tobulėjo. Nesvarbu, ar naudojate jį kaip kasdienį susisiekimo būdą, sportui ar pramogai — tinkamai prižiūrimas ir saugiai eksploatuojamas dviratis gali tarnauti ilgai ir patikimai.
Ankstyvieji dviračiai
Šiuolaikinis kalnų dviratis turi storas ir plačias padangas, skirtas važinėti akmenuotais takais.
Žiniasklaida Dviračiais važinėjantys žmonės Meksiko mieste
Išradimas
1817 m. vokiečių profesorius baronas Karlas von Draisas sukūrė pirmąjį dviratį su dviem ratais. Jis buvo pagamintas iš medžio ir turėjo du ratus. Priekinį ratą buvo galima pasukti vairu, kad būtų galima valdyti dviratį. Tačiau jis neturėjo pedalų, todėl dviratininkas turėjo spausti kojas į žemę, kad pajudėtų.
1860 m. prancūzų išradėjai prie priekinio rato pritvirtino pedalus. Tačiau pedalams pasukti reikėjo daug pastangų. Vėliau išradėjai dviračius gamino tik iš metalo, o priekinį ratą padarė labai didelį, kad būtų galima pasiekti didesnį greitį. Ši konstrukcija buvo pavadinta "penny-farthing" dviračiu. Tačiau juo buvo sunku važiuoti, nes jis galėjo lengvai nukristi, o dviratininkas nukrisdavo toli.
XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas patobulinimų. 1885 m. buvo išrastas saugus dviratis. Jis turėjo du vienodo dydžio ratus, kad dviratininkas galėtų sėdėti žemesniame aukštyje. Jis buvo pavadintas saugiuoju dviračiu, nes juo buvo daug lengviau važiuoti nei penkiaračiu. Stabdydamas dviratininkas gali tiesiog nuleisti koją, užuot visiškai nulipęs nuo dviračio. Užuot minant pedalus ir vairuojant priekiniu ratu, saugus dviratis vairuojamas priekiniu ratu, o pedalai suka galinį ratą naudojant grandinę. Kai kurių dviračių rankinėmis svirtimis valdomi stabdžiai taip pat padidino saugumą.
1888 m. škotų išradėjas Johnas Boydas Dunlopas išrado padangą, pripildytą oro, todėl važiuoti dviračiu tapo daug patogiau. Netrukus buvo išrastas laisvasis ratas. Tai buvo įtaisas galinio rato stebulėje, kuris leido ratui suktis net tada, kai dviratininkas nemynė pedalų. Tačiau tai reiškė, kad dviratininkas nebegalėjo sustabdyti dviračio važiuodamas atbuline eiga. Todėl buvo išrasti geresni rankiniai stabdžiai ir kitokio tipo stabdžiai, kurie galėjo sustabdyti dviratį, jei pedalai buvo pasukti atgal. Vėliau buvo išrasti geresni stabdžiai ir pavaros, kurios palengvino važiavimą dviračiu įkalnėmis. Tuo metu dviratis labai išpopuliarėjo.
Medinė "Draisine" (apie 1820 m.), pirmoji dviratė transporto priemonė
Pagrindinis dizainas
Pagrindiniai daugumai dviračių būdingi komponentai - sėdynė, pedalai, pavara, vairas, ratai ir stabdžiai, sumontuoti ant rėmo. Daugumoje jų taip pat yra pavarų perjungiklis. Dviratininkas kojomis spaudžia pedalus, kad šie suktųsi ratu, todėl juda grandinė, kuri suka galinį dviračio ratą, kad dviratis judėtų į priekį. Priekinis ratas sujungtas su vairu, todėl sukant vairą iš vienos pusės į kitą pasukamas priekinis ratas, kuris vairuoja dviratį.
Dviračių tipai
- Miesto dviratis skirtas tvarkyti reikalus ir važinėti mieste. Jis turi patogią sėdynę, bet yra sunkus. Jis turi priekinius ir galinius žibintus, skambutį ir laikiklius nedideliems kroviniams. Jis turi purvasaugius, kad vanduo ir purvas nepapurkštų dviratininko. Vairuotojas sėdi tiesiai, kad būtų patogu ir lengva vairuoti eisme. "Dviračių dalijimosi" sistemose paprastai teikiami "miesto tipo dviračiai".
- Kalnų dviračiu galima važinėti nelygiu keliu. Jie turi daug greičių (paprastai daugiau nei 20), plačias padangas ir tvirtus ratus. Padangos specialiai sukurtos taip, kad sklandžiai važiuotų kalvomis, žole ir kalnais.
- Moteriškas dviratis nuo kitų dviračių skiriasi viršutinio vamzdžio vieta. Kai moterys pradėjo važinėti dviračiais, jos dėvėjo ilgus sijonus. Dviračių gamintojai pakeitė viršutinio vamzdžio vietą, kad moterims, dėvinčioms sijoną, būtų lengviau ant jų atsisėsti. Panašūs yra ir kai kurie ūkinės paskirties dviračiai, skirti dažnai sustojantiems dviratininkams.
- Tandeminis dviratis skirtas dviem žmonėms. Jame yra dvi poros pedalų. Dviratininkai sėdi vienas už kito. Pirmasis dviratininkas vairuoja dviratį. Yra dviračių, skirtų trims ir daugiau žmonių. Buvo dviratis, skirtas 40 žmonių.
- Sulankstomus dviračius galima lengvai laikyti mažoje vietoje arba vežti ilgą atstumą lėktuvu ar kitu viešuoju transportu.
- Elektriniai dviračiai turi elektros variklius, kurie paprastai būna priekinio arba galinio rato stebulėje. Galite rinktis, ar važiuoti naudodami tik variklį, ar tik pedalus, ar abu kartu. JAV federalinė vyriausybė yra nustačiusi 750 W ribą ir maksimalų elektra varomo dviračio greitį - 20 MPH, kad galiotų tik dviračiams taikomos taisyklės ir nebūtų jokių papildomų apribojimų, pavyzdžiui, operatoriaus licencijos, transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo, registracijos ar draudimo reikalavimų.
- Kelių dviratis paprastai turi siaurus, mažiau nei 1" (25 mm) pločio ratus, o jo rėmas yra daug lengvesnis nei kalnų dviračio. Kelių dviračiais galima įveikti didesnius atstumus. Daugelyje jų yra ne tik pedalai, bet ir spaustukai batams pritvirtinti. Yra variantų, nes kai kurie kelių dviračiai turi įprastas padangas. Kelių dviračių lenktynės yra populiari sporto šaka.
- Sėdimieji dviračiai būna įvairių stilių, tačiau visi jie turi pedalus priešais sėdynę, o dviratininkas važiuodamas atsilenkia atgal. Daugumai žmonių tai yra patogiau, tačiau kainuoja brangiau. Kai kurių tipų dviračiai yra žemiau žemės, todėl gali būti sunkiau matyti eisme. Greičiausi pasaulyje dviračiai yra lengvieji.
Miesto dviratininkės važinėjimas dviračiu
Miesto dviratis
Tandemas
Sulankstomas elektrinis
Kelių dviratis mieste
Sauga
Važiuojant gatvėmis saugiausia važiuoti ta pačia gatvės puse, kuria važiuoja automobiliai (t. y. šalyse, kuriose žmonės važiuoja dešine kelio puse, važiuoti dešine kelio puse, o šalyse, kuriose žmonės važiuoja kaire kelio puse, važiuoti kaire kelio puse). Kad išvengtų žmonių partrenkimo, dviratininkai turi laikytis ženklų, kuriuose nurodyta, kad važiuoti dviračiu draudžiama, net jei tuo metu tai atrodo beprasmiška. Dėl prasto apšvietimo svarbus dviračio apšvietimas. Gali būti nesaugu važiuoti, kai tamsu. Kad būtų saugiau važiuoti esant prastam apšvietimui, dviratininkai dėvi šviesą atspindinčius drabužius. Dėvint šalmą važiavimas dviračiu tampa saugesnis. Kasmet daugiau nei 300 000 žmonių vaikų vien dėl to, kad susižalojo važiuodami dviračiu, turi vykti į ligoninę. Šalmo dėvėjimas nereiškia, kad kas nors negali susižeisti, jei sudaužo dviratį, tačiau tikimybė susižeisti yra mažesnė. Kai kurie dviračiai turi skambučius arba garsinius signalus, kuriais dviratininkas gali įspėti kitus žmones, kad važiuoja šalia jų.
Daugelyje vietų yra dviračių takas, jungiantis namus su parduotuvėmis, mokyklomis ir stotimis. Dėl to dviračiais važiuoti saugiau, nes dviratininkai pavojinguose keliuose išvengia intensyvaus automobilių eismo.
Susiję puslapiai
- Pasaulinė dviračių diena
- Tour de France
- Vienratis
- Triratis
- Tandeminis triratis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra dviratis?
A: Dviratis yra nedidelė žmogaus varoma sausumos transporto priemonė su sėdyne, dviem ratais, dviem pedalais ir metaline grandine, sujungta su krumpliaračiais ant pedalų ir galinio rato.
K: Iš kur kilęs dviračio pavadinimas?
A: Dviračio pavadinimas kilęs iš priešdėlio "bi-", reiškiančio du, ir priesagos "-cycle", reiškiančios ratą.
K: Kaip varomas dviratis?
A: Dviratį varo ant jo važiuojantis žmogus, kuris kojomis stumia pedalus.
K: Kokia yra populiariausia važiavimo dviračiu rūšis?
A: Populiariausias važiavimo dviračiu būdas yra važiavimas naudinguoju dviračiu.
K: Kokie yra kiti dviračio naudojimo būdai?
A: Važiavimas dviračiu taip pat yra įprasta pramoga, gera nedidelio poveikio mankštos forma ir populiari sporto šaka.
K: Kokia yra antra pagal populiarumą žiūrovų mėgstama sporto šaka pasaulyje?
A: Kelių dviračių lenktynės yra antras pagal populiarumą žiūrovų sportas pasaulyje.
K: Kaip dviračių sportas lyginamas su kitomis transporto rūšimis pagal energijos suvartojimą?
A: Važiuojant dviračiu vienam kilometrui sunaudojama mažiau energijos nei kitomis žmonių transporto priemonėmis.
Ieškoti