Holokausto aukos

Etniškumas

Naciai manė, kad kai kurios rasės ir etninės grupės nėra tokios geros kaip kitos. Jie manė, kad "arijų rasė" yra geriausia iš visų. Jie norėjo, kad nacistinėje Vokietijoje gyventų tik "arijų" žmonės.

Naciai manė, kad yra etninių grupių, kurios net nėra žmonės. Dvi iš šių grupių buvo žydai ir romai. Naciai nusprendė nacistinėje Vokietijoje išžudyti visus žydus ir romus. Naciai taip pat manė, kad slavų tautos yra mažiau nei žmonės, ir dėl jų etninės priklausomybės nužudė milijonus slavų.

Žydų tauta

Naciai žydus laikė etnine grupe. Tai reiškė, kad net jei žmogus nepraktikuoja žydų religijos, naciai jį vis tiek laikė žydu.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciai privertė žydus palikti savo namus ir įkurdino juos getuose. Tačiau 1941 m. Adolfas Hitleris nusprendė išžudyti visus Europos žydus. Šis planas buvo pavadintas galutiniu sprendimu.

Nuo 1942 m. naciai žydus iš getų deportavo į mirties stovyklas, tokias kaip Aušvicas. Šiose stovyklose žmonės buvo žudomi dujų kamerose vos tik atvykę.

Holokausto pabaigoje kas trečias žydas pasaulyje mirė arba buvo nužudytas nacių. Europoje Holokaustą išgyveno tik kas trečias žydas. Daugelis šalių neteko didžiosios dalies savo žydų gyventojų. Pavyzdžiui:

• 3 milijonai Lenkijos žydų žuvo arba buvo nužudyti (tai buvo 90 % Lenkijos žydų).
• Sovietų Sąjungoje žuvo arba buvo nužudyta 2,1 mln. žydų
• Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir Austrijoje 90 proc. žydų sumažėjo.
• Dar aštuonios šalys neteko daugiau kaip pusės žydų: Bohemija ir Moravija (89 %), Slovakija (83 %), Graikija (77 %), Nyderlandai (75 %), Vengrija (70 %), Belgija (60 %) ir Jugoslavija (60 %).

Per Holokaustą žuvo arba buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žydų vaikų.

Slavai

Holokausto metu naciai nužudė milijonus slavų. Tarp jų buvo lenkų, rusų, ukrainiečių, čekų, bosnių ir sorbų. Naciai manė, kad slavai yra žemesnė rasė. Tačiau jie taip pat norėjo išvalyti slavų šalių gyventojus, kad būtų daug Lebensraumo ("gyvenamosios vietos") "arijų" tautybės žmonėms.

Stulpai

Lenkai buvo viena pirmųjų grupių, kurių Hitleris nusprendė atsikratyti. Pirmą kartą šia idėja jis pasidalijo 1939 m. 1939 m. rugpjūčio 22 d. Hitleris pasakė:

[Karo tikslas yra sunaikinti priešą. Štai kodėl parengiau ... savo "Mirties galvą" [kareivių grupes] su įsakymais be gailesčio ir pasigailėjimo žudyti visus lenkų kilmės ar kalbos vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes [galime] gauti reikiamą gyvenamąjį plotą. ^{p. 115.}

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje gyveno daugiausia žydų Europoje. Iki Holokausto pabaigos mirė arba buvo nužudyti trys milijonai Lenkijos žydų. ^{p. 403} Taip pat nuo 1,8 iki trijų milijonų lenkų, kurie nebuvo žydai. ^{p. 305} Tarp šių aukų buvo:

• Šimtai tūkstančių Romos katalikų ir stačiatikių lenkų, išsiųstų į Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas.
• Mokslininkai ir kiti svarbūs žmonės
• Visų amžiaus grupių vaikai

Per Holokaustą žuvo arba buvo nužudyta beveik 17 % Lenkijos gyventojų.

Ukrainiečiai

Iš pradžių naciai planavo nužudyti 65 % iš 23,2 mln. Ukrainos gyventojų (apie 15 mln. ukrainiečių). Išlikusius gyvus jie planavo priversti dirbti vergais.

1941-1945 m. naciai nužudė apie tris milijonus ukrainiečių. Be to, daugiau kaip du milijonai ukrainiečių buvo deportuoti į Vokietiją vergauti.

Kovoje su Vermachtu sovietų Raudonojoje armijoje žuvo daugiau ukrainiečių nei amerikiečių, britų ir prancūzų karių kartu sudėjus.

Sovietai

Per operaciją "Barbarossa" (Ašies šalių invaziją į Sovietų Sąjungą) žuvo daug sovietų karo belaisvių ir civilių gyventojų. Naciai nužudė daug sovietų vaikų ir suaugusių civilių gyventojų jų užgrobtuose kraštuose.

Naciai įvairiais būdais nužudė milijonus Raudonosios armijos karo belaisvių:

• vokiečių kareiviai (ypač Waffen-SS) juos sučiupę įvykdė mirties bausmę.
• Daug sovietų karo belaisvių mirė dėl siaubingų sąlygų vokiečių karo belaisvių stovyklose arba mirties žygiuose.
• Naciai daug sovietų karo belaisvių išsiuntė į koncentracijos stovyklas, kur jie buvo nužudyti.

Per aštuonis 1941-1942 m. mėnesius naciai nužudė apie 2,8 mln. sovietų karo belaisvių, kuriuos sušaudė, numarino badu ar sušaldydami.

Nacistams okupavus dalį Sovietų Sąjungos, jie siaubingai elgėsi su sovietų civiliais gyventojais. Per Leningrado apgultį žuvo daugiau kaip 1,2 mln. civilių gyventojų. Naciai sunaikino tūkstančius valstiečių kaimų visoje Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1995 m. Rusijos mokslų akademija pranešė, kad naciai okupuotoje Sovietų Sąjungoje nusinešė 13,7 mln. civilių gyventojų, įskaitant žydus, gyvybių. Tai sudarė 20 proc. teritorijos gyventojų. Tarp šių mirčių buvo:

• 7,4 mln. nacių genocido ir represijų aukų
• 2,2 mln. į Vokietiją priverstiniam darbui deportuotų asmenų mirčių
• 4,1 mln. mirčių nuo bado ir ligų

Maždaug trys milijonai žmonių mirė iš bado ir tose teritorijose, kurių naciai nebuvo užėmę.

Romai

Pagal nacių Niurnbergo įstatymus romai, kaip ir žydai, buvo vadinami "Vokietijos rasės priešais". Kaip ir žydų atveju, naciai norėjo išžudyti visus romus Europoje.

1936 m. naciai pradėjo deportuoti romus - iš pradžių į miestų pakraščiuose esančias vietoves, o vėliau į tuos pačius getus, į kuriuos buvo siunčiami ir žydai. 1942 m. Heinrichas Himleris įsakė romus (įskaitant vaikus) išsiųsti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Naciai taip pat išsiuntė daug suaugusių romų ir vaikų į kitas mirties stovyklas, pavyzdžiui, Belžecą, ir į kitas koncentracijos stovyklas, pavyzdžiui, Ravensbriuką.

Istorikų skaičiavimais, naciai nužudė nuo 220 000 iki 500 000 romų. Tai buvo maždaug kas ketvirtas tuo metu Europoje gyvenęs romas. Tačiau vienas tyrėjas teigia, kad per Holokaustą galėjo žūti net 1,5 mln. romų.

Po Antrojo pasaulinio karo šalims prireikė daug laiko, kad pripažintų, jog nacistinė Vokietija vykdė romų tautos genocidą. 1982 m. Vakarų Vokietija pripažino, kad buvo vykdomas romų genocidas. 2011 m. Lenkijos vyriausybė nusprendė, kad Lenkija kasmet rugpjūčio 2 d. pagerbs romų genocido aukų atminimą.

Nuogi sovietų karo belaisviai Mauthauzeno koncentracijos stovykloje


Vengrijos žydų vaikai ir pagyvenusi moteris pakeliui į Aušvico dujų kameras (1944 m.)

Neįgalumas

Naciai manė, kad neįgalūs žmonės yra "neverti gyvenimo" ir kad jie nenusipelnė gyventi. Neįgalieji taip pat neatitiko nacių idėjų apie tobulų "arijų" rasę.

Naciai privertė sterilizuoti apie 375 000 žmonių, kad jie negalėtų susilaukti neįgalių vaikų. Tarp šių žmonių buvo žmonių su fizine negalia, psichikos ligomis, intelekto sutrikimais ir kurčiųjų.

Neįgalieji buvo pirmieji žmonės, kuriuos naciai nužudė dujų kamerose. 1939 m. naciai sukūrė programą, pavadintą T-4 eutanazijos programa. Pagal šią programą naciai siuntė neįgalius vaikus ir suaugusiuosius į tokias ligonines kaip Hartheimo eutanazijos centras, kur jie buvo žudomi nuodingomis dujomis. Kai kuriuos neįgalius vaikus jie taip pat nužudydavo vos jiems gimus. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos naciai nužudė apie 275 000 neįgalių žmonių. Apie 5-7 tūkst. šių aukų buvo vaikai.

Homoseksualumas

Lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs asmenys taip pat tapo Holokausto aukomis. Naciai ypač žiauriai elgėsi su gėjais vyrais. Jie manė, kad homoseksualūs žmonės kenkia nacistinei Vokietijai keliais būdais:

• Naciai manė, kad homoseksualūs vyrai yra per silpni ir per daug panašūs į moteris, kad galėtų kovoti už nacistinę Vokietiją.
• Naciai norėjo, kad "arijai" vokiečiai turėtų kuo daugiau vaikų, bet gėjai jų nekurtų.
• Naciai manė, kad homoseksualumas yra užkrečiamas ir kad kiti vokiečiai taps homoseksualūs vien dėl to, kad bus šalia homoseksualių žmonių.

1936 m. Heinrichas Himleris bandė pasinaudoti Vokietijos įstatymais ir kurti naujus įstatymus, kad persekiotų gėjus. Buvo suimta mažiausiai 100 000 Vokietijos gėjų, 50 000 jų buvo nuteisti ir pasodinti į kalėjimą. Kai kurie buvo priverstinai uždaryti į valstybines psichiatrijos ligonines. Teismai nurodė šimtus Europos gėjų, gyvenusių nacių kontroliuojamose teritorijose, iškastruoti cheminėmis medžiagomis.

Koncentracijos stovyklose buvo įkalinta nuo 5 000 iki 15 000 gėjų. Su jais dažnai buvo elgiamasi dar blogiau nei su kitais kaliniais. Ant marškinėlių jie turėjo nešioti rožinį trikampį, kaip ir vyrai, nuteisti už seksualinę prievartą prieš vaikus ir lytinius santykius su gyvūnais.

Su lesbietėmis paprastai nebuvo elgiamasi taip blogai kaip su gėjais. Paprastai jos nebuvo sodinamos į kalėjimą vien dėl to, kad buvo lesbietės. Koncentracijos stovyklose jos paprastai dėvėdavo juodą trikampį.

Pasak JAV Holokausto memorialinio muziejaus, "nacistinė Vokietija nesiekė išžudyti visų homoseksualų. Vis dėlto nacių valstybė, vykdydama aktyvų persekiojimą, bandė įbauginti Vokietijos homoseksualus, kad jie seksualiai ir socialiai prisitaikytų, dėl to tūkstančiai žmonių žuvo, o dar daugiau buvo sužlugdyti."

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje vis dar buvo persekiojama daug iš koncentracijos stovyklų išlaisvintų homoseksualų. Jiems galėjo būti pateikti kaltinimai pagal 175 paragrafą - įstatymą, pagal kurį "paleistuvavimas tarp vyrų" buvo laikomas neteisėtu. Jei jie būdavo nuteisiami, jų laukdavo kalėjimas. (Koncentracijos stovyklose praleistas laikas būtų išskaičiuotas iš bausmės). Tai labai skyrėsi nuo elgesio su kitomis Holokausto aukomis. Kitoms aukoms buvo kompensuojama (duodama pinigų) už prarastus šeimos narius ir išsilavinimo galimybes. Su gėjų aukomis buvo elgiamasi kaip su nusikaltėliais.

1933 m. gegužės 10 d. naciai sudegino 20 000 knygų apie homoseksualumą iš Lyties tyrimų instituto bibliotekos. Jie taip pat paėmė instituto homoseksualių žmonių sąrašus, kad galėtų juos persekioti.

Politika

Naciai taip pat nužudė daug žmonių, kurie nepritarė nacių politiniams įsitikinimams. Šiuos žmones jie laikė politiniais nacistinės Vokietijos priešais.

Politiniai kaliniai

Naciai ypač žiauriai elgėsi su žmonėmis, kurie pasisakė ar kovojo prieš nacių valdžią. Kai naciai suimdavo tokius žmones, dažnai juos nužudydavo iškart po apklausos. Kartais naciai nužudydavo ir jų šeimas. Žmonės, kurie nebuvo nužudyti iš karto, buvo siunčiami į politinį liaudies teismą. Šis teismas garsėjo mirties nuosprendžių skaičiumi.

Kairieji

Naciai kairiuosius laikė politiniais priešais. Kairiųjų pažiūroms priklausė komunistai, socialistai ir socialdemokratai / demokratiniai socialistai. Vokietijos komunistai ir socialdemokratai buvo vieni pirmųjų žmonių, išsiųstų į Dachau koncentracijos stovyklą. Nacių partija nekentė komunizmo ir nerimavo, kad Vokietijos komunistai bus lojalūs Sovietų Sąjungai - komunistinei šaliai. Naciai skleidė gandus apie komunistų smurtą, kad būtų priimtas 1933 m. Įgaliojimų įstatymas. Šis įstatymas suteikė Adolfui Hitleriui pirmuosius jo, kaip diktatoriaus, įgaliojimus.

Hitleris ir naciai taip pat nekentė Vokietijos kairiųjų, nes jie nepritarė nacių rasizmui. Kai naciai užimdavo kokią nors vietą, komunistai, socialistai ir socialdemokratai / demokratiniai socialistai paprastai būdavo vieni pirmųjų žmonių, kuriuos jie išnaudodavo. Kartais jie iš karto nužudydavo kairiuosius.

Religija

Jehovos liudytojai

Remdamiesi savo religiniais įsitikinimais Jehovos liudytojai atsisakė tarnauti Vokietijos kariuomenėje, saliutuoti nacių vėliavai ar sakyti "Heil Hitler" ("Sveikas, Hitleri"). Jie atsisakė pritarti nacių įsitikinimams ir įstatymams, kurie prieštaravo jų religiniams įsitikinimams.

Dėl to daug Jehovos liudytojų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Koncentracijos stovyklose žuvo nuo 2 500 iki 5 000 liudytojų.

Romos katalikai

Holokausto metu naciai taip pat puolė Katalikų Bažnyčią. Hitleris norėjo sunaikinti katalikybę ir krikščionybę nacistinėje Vokietijoje ir paversti ją pagoniška. Naciams perėmus valdžią, buvo suimta tūkstančiai Vokietijos dvasininkų, vienuolių ir katalikų vadovų.

1939 m. Hitleris įsiveržė į Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Lenkija buvo daugiausia katalikiška. Naciai norėjo sunaikinti Lenkiją. Jie pradėjo nuo Lenkijos Katalikų Bažnyčios naikinimo. Jie suėmė Bažnyčios vadovus, uždarė bažnyčias ir vienuolynus. 1940 m. Dachau koncentracijos stovykloje naciai įsteigė specialius barakus tik kunigams. Iš 2720 Dachau kalėjime įkalintų dvasininkų beveik visi (94,88 proc.) buvo katalikai. Apie 1700 buvo lenkų kunigai; pusė jų mirė arba buvo nužudyti Dachau. Naciai net uždraudė kunigams bet kur teikti katalikų sakramentus lenkams. Bent vienas vokiečių kunigas buvo išsiųstas į Dachau už tai, kad priėmė išpažintį iš lenko kataliko.

1933 m. Vokietija sudarė susitarimą su Šventuoju Sostu dėl katalikybės apsaugos nacistinėje Vokietijoje. Tačiau naciai šį susitarimą dažnai pažeidinėjo. Jie uždarė katalikišką spaudą, mokyklas, politines partijas ir jaunimo grupes Vokietijoje, vykstant žudynėms ir masiniams areštams.

Ypač blogai su Bažnyčia buvo elgiamasi Vokietijos užgrobtose žemėse. Austrijoje buvo atimtas katalikų turtas, uždarytos katalikiškos organizacijos, daug kunigų išsiųsta į Dachau. Čekoslovakijoje naciai neleido laikytis religinių užsakymų, uždarė mokyklas, religinį mokymą paskelbė neteisėtu, o kunigus siuntė į koncentracijos stovyklas. Katalikai, vyskupai, dvasininkai ir vienuolės protestavo ir puolė nacių politiką.

1942 m. Nyderlandų vyskupai protestavo prieš netinkamą elgesį su žydais. Olandijos arkivyskupui atsisakius paklusti naciams, gestapas surinko katalikus "žydus" ir 92 išsiuntė į Aušvicą. Taip pat buvo nužudytas lenkų kunigas Maksimilianas Kolbė. Abu juos popiežius Jonas Paulius II aštuntajame dešimtmetyje paskelbė katalikų šventaisiais. Kitos katalikų holokausto aukos taip pat buvo beatifikuotos, įskaitant kai kuriuos Dachau mirusius lenkų kunigus.

Protestantai

Kai kurios protestantų bažnyčios pritarė nacių idėjoms. Kitos - ne. Siekdami perimti protestantizmą Vokietijoje, naciai įkūrė Nacionalinio reicho bažnyčią - oficialią valstybinę bažnyčią, kurioje buvo dėstoma valstybinė religija, pagrįsta nacizmu. Reicho bažnyčia:

• Pašalino visus krikščionių kryžius ir pakeitė juos nacių svastika.
• Atleido visus dvasininkus ir pakeitė juos nacių kalbėtojais.
• pareikalavo, kad Biblija daugiau niekada nebūtų spausdinama Vokietijoje.
• Hitlerio knygą "Mein Kampf" pakabinti ant visų savo bažnyčių altorių.

Jie atleido visus dvasininkus, kurie nebuvo "arijai". Bažnyčios nariai save vadino "vokiečių krikščionimis" ir sakė, kad jie turi "svastiką ant krūtinės ir kryžių širdyje".

Su nacių idėjomis nesutinkančios protestantų grupės susibūrė į Vokietijos bažnyčių grupę "Išpažįstančioji bažnyčia". Vienas iš jų vadovų buvo Martinas Niemölleris. Naciai persekiojo Išpažįstančiąją bažnyčią. 1936 m. gegužę Išpažįstančioji bažnyčia nusiuntė Hitleriui laišką, kuriame kritikavo jo veiksmus. Naciai į tai reagavo:

• Šimtų pastorių suėmimas
• kai kurių Išpažįstančiosios Bažnyčios vadovų išsiuntimas į koncentracijos stovyklas
• Paimti visus Išpažįstančiosios Bažnyčios pinigus
• Išpažįstančiosios Bažnyčios nariams neleidžiama duoti pinigų Bažnyčiai.

Dauguma klebonų ir bažnyčių nepriklausė nei Reicho, nei Išpažįstančiųjų bažnyčiai. Pastoriams, pasisakiusiems prieš nacių veiksmus, buvo grasinama, jie buvo suimami, o kartais siunčiami į koncentracijos stovyklas.

Bahajų tikėjimas

1937 m. naciai uždraudė praktikuoti bahajų tikėjimą. Naciai uždarė visas bahajų organizacijas Vokietijoje. Naciams nepatiko Bahajų tikėjimas, nes jis mokė pacifizmo.

Per Holokaustą bahajų buvo suimami ir baudžiami labai didelėmis baudomis. Naciai taip pat toliau uždarinėjo jų organizacijas.

Masonai

Naciai kaltino masonus dėl to, kad Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Jie teigė, kad masonų lyderiai dalyvavo sąmoksle su žydais užvaldyti Vokietiją. 1941 m. Adolfas Hitleris nusprendė, kad masonai yra politiniai priešai. Naciai dešimtis tūkstančių masonų išsiuntė į koncentracijos stovyklas. Buvo nužudyta nuo 80 000 iki 200 000 masonų.

Vieša egzekucija katalikų kunigams ir civiliams gyventojams Lenkijoje (1939 m.)


1934 m. nacizmą rėmusių "Vokietijos krikščionių" vėliava

Iš viso mirčių

Šioje lentelėje apskaičiuotas bendras Holokausto aukų skaičius.

Aukos	Mirties atvejų skaičius	Šaltinis (-iai)
Žydai	5,93 mln.
Sovietų civiliai (neįskaitant sovietų žydų)	5,7 mln.
Ukrainiečiai	3 mln.
Sovietų karo belaisviai	2-3 mln.
Etniniai lenkai (neįskaitant Lenkijos žydų)	1,8-3 mln.
Serbai	300,000–500,000
Žmonės su negalia	275,000
Roma	90,000–500,000
Masonai	80,000–200,000
Slovėnai	20,000–25,000
Homoseksualai	5,000–15,000
Ispanijos respublikonai	7,000
Jehovos liudytojai	2,500–5,000
IŠ VISO	19,2 mln. - 22,2 mln.

Vienuolikmetės sovietinės mergaitės Tanios Savičevos dienoraštis. Ji rašė dienoraštį Leningrado apgulties metu. Jos užrašuose pasakojama apie badą ir sesers, paskui močiutės, brolio, dėdės, dar vieno dėdės, motinos mirtį. Paskutiniuose trijuose užrašuose rašoma: "Savičevai mirė", "Visi mirė" ir "Liko tik Tania". Tania mirė netrukus po apsiausties. Jos dienoraštis buvo parodytas Niurnbergo procese.

Nuotraukų galerija