Didžiosios Britanijos istorijoje protektoratas — tai 1653–1659 m. laikotarpis, kai Anglijos, Škotijos ir Airijos sandraugą valdė lordas protektorius. Tai buvo neįprastas valdymo modelis: formalus konstitucinis mechanizmas, bet su stipria kariškos įtakos vykdomąja valdžia.
Priešistorė ir pradžia
Po Anglijos pilietinio karo ir 1649 m. paskelbtos respublikos (Commonwealth) rūšies tvarkos, Angliją (o vėliau Škotiją ir Airiją) ėmė tiesiogiai valdyti parlamentas. Tačiau 1653 m. balandį Oliverio Kromvelio vadovaujami kareiviai išsiuntė Rump Parlamentą, nes kariuomenė ir Kromvelis laikė jį neefektyviu. Po to trumpai veikė Nominuotas Barebones parlamentas (1653 m. liepa–gruodis), bet ir jį kontroliuoti buvo sunku.
Konstitucinė tvarka ir valdžia
1653 m. gruodį priimta konstitucija — Instrument of Government — įsteigė pareigybę lordo protektoriaus. Oliveris Kromvelis šias pareigas gavo visam gyvenimui. Konstitucijoje valdžia buvo formaliai padalinta tarp lordo protektoriaus, Valstybės tarybos (Council of State) ir parlamento, tačiau praktiškai atkūrėsi stipri vykdomoji valdžia — tokio pobūdžio valdymo nebuvo nuo monarchijos panaikinimo. Kromvelio režimas kartais apibūdinamas kaip „vienas pirmųjų karinės diktatūros (de facto) eksperimentų“.
Per Kromvelį valstybė stengėsi derinti karišką kontrolę su formaliais konstituciniais instrumentais: buvo priimta nauja administracija, stiprinama karinė jėga ir reorganizuojama laivynas. 1657 m. Kromvelis priėmė Humble Petition and Advice, kuri suteikė jam didesnių įgaliojimų ir teisę siūlyti įpėdinį (jis atsisakė vainikuotis karaliumi, bet priėmė kitus siūlymus).
Vidaus politika ir administracija
Vienas ryškiausių protektorato bruožų — kariškos administracijos vaidmuo regionuose. Po 1655 m. sukilimų slopinimo valdžia įvedė sistemą, pagal kurią šalis buvo padalinta į apskritis, kurias kontroliavo major-generals (major-generolai). Jie prižiūrėjo tvarką, rinkimų ir karinio rengimo reikalus bei surinko mokesčius, todėl vykdymo mechanizmas tapo tiesiogiai susietas su kariuomene.
Religija ir visuomenė
Per protektoratą galiojo griežtesni moraliniai ir puritoniški įstatymai: ribotos pramogos, uždaryti teatrai, didesnė socialinė kontrolė. Religinė tolerancija buvo taikoma tam tikroms grupėms — ypač žydams (nors jų oficialus atpažinimas nebuvo pilnas) ir daugumai protestantų, įskaitant įvairias sektes. Tačiau tai nestatė lygiomis teisėmis visų — anglikonams ir Romos katalikams daugelis teisių buvo ribotos, o katalikai iš viso susidūrė su diskriminacija.
Užsienio politika ir karai
Protektorato laikais stiprinamas laivynas ir aktyvi užsienio politika. Kromvelio laikotarpis sutapo su konfliktais jūroje ir kolonijinėmis ekspedicijomis: buvo tęsiami karai su Nyderlandais (pirmasis Anglijos–Olandijos karas jau vyko 1652–1654 m.) bei vykdyta „Vakarų akcija“ (Western Design), kurios metu 1655 m. britų laivynas užėmė Jamaiką. Šie veiksmai prisidėjo prie jūros galios ir kolonijų plėtros pagrindų.
Pabaiga ir pasekmės
Po Oliverio Kromvelio mirties 1658 m. rugsėjį jo sūnus Ričardas Kromvelis neįstengė įtvirtinti kontrolės, nes neturėjo karininkų ir paramos bazės kariuomenėje. Ričardas 1659 m. gegužę atsistatydino. Po chaotiško "tarpuvaldžio" 1660 m. gegužę generolo Džordžo Monko iniciatyva buvo atkurta monarchija — į sostą sugrįžo Karalius Karolis II.
Protektorato paveldas yra dviprasmiškas. Iš vienos pusės, tai buvo trumpalaikis eksperimentas su respublikinio ir kariško valdymo elementais, kuris griežtai suvaržė tradicines politines ir religines laisves. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį sustiprėjo laivynas, pradėti nauji kolonijiniai projektai (pvz., Jamaikos užėmimas), bei atsirado tam tikros konstitucinės idėjos apie valdžios apribojimą ir kontrolę, kurios vėliau įtakos politinę mintį.