Plyta - tai dirbtinė statybinė medžiaga, iš kurios statomos sienos ir įrengiamos vietos vaikščioti. Tai atskiras vienetas iš minkomo molio, smėlio ir kalkių arba betono medžiagos, sukietintos ugnimi arba išdžiovintos ore, naudojamas mūro statybai.

Plytos dažniausiai gaminamos iš molio. Jos dedamos į formas arba pjaustomos vielutėmis, o tada kepamos krosnyje. Plytų spalva priklauso nuo molio, iš kurio jos pagamintos.

Mūrininkai stato plytų sienas. Jie sujungia plytas skiediniu. Plytas galima sujungti į daugybę skirtingų raštų. Dažniausiai pasitaikantis raštas vadinamas "bėgančiuoju ryšiu". Plytų eilė vadinama plytų eile. Siena, kurios storis yra tik viena plyta, turi vieną aukštą.

Lauke ant žemės naudojamos plytos vadinamos trinkelėmis. Inžinerinės plytos naudojamos didelėms laikančiosioms sienoms ir drėgmei atspariems sluoksniams. Jos yra brangesnės, gaminamos iš geresnių molių ir degamos aukštesnėje temperatūroje.

Plytos rūšys

  • Keraminės (molinės) plytos: pagamintos iš natūralaus molio, įvairaus poringumo ir spalvų. Gali būti klinkerinės (tankesnės, atsparios drėgmei) arba paprastosios degintos plytos.
  • Silikatinės (kalkių–smėlio) plytos: gaminamos iš smėlio ir kalkių autoklavuojant; pasižymi lygiu paviršiumi ir tiksliais matmenimis.
  • Betoninės plytos: iš vibracinio ar presuoto betono; naudojamos tiek laikančiosioms konstrukcijoms, tiek trinkelėms.
  • Aukštos technologijos / inžinerinės plytos: specialios, labai atsparios drėgmei ir šalčiui, skirtos laikančiosioms sienoms ar drėgmės barjerams (minėtos kaip inžinerinės plytos).
  • Perforuotos ir akytos plytos: turi ertmes ar skyles, todėl mažesnė masė, geresnės šiluminės savybės ir lengviau dirbti.
  • Trinkelės: plytos, skirtos lauko dangoms — takams, aikštelėms, važiuojamajai daliai.

Gamybos procesas (sutrumpintai)

  • Žaliavų paruošimas: molio, smėlio, kalkių ir kitų priedų sumaišymas ir malimas.
  • Formavimas: rankinis formavimas, presavimas arba ekstrudavimas ir pjaustymas — čia atsiranda paminėtos formos ir pjaustymas vielutėmis, kaip minėta anksčiau.
  • Džiovinimas: gaminiai džiovinami, kad sumažėtų drėgmė prieš kepimą.
  • Degimas: plytos kepamos krosnyje esant reikiamai temperatūrai; būtent šis žingsnis suteikia mechaninį tvirtumą ir spalvą.
  • Atšaldymas ir kontrolė: po kepimo atliekama kokybės kontrolė (matmenys, tvirtumas, poringumas, atsparumas šalčiui).

Techninės savybės ir reikalavimai

Plytos vertinamos pagal mechaninį atsparumą (gniuždomąją jėgą), atsparumą šalčiui, vandens absorbciją ir matmenų tikslumą. Inžinerinėms konstrukcijoms parenkamos plytos su mažesne vandens absorbcija ir didesniu stiprumu. Plytų spalva ir tekstūra priklauso nuo žaliavų ir deginimo režimo — tai jau paminėta anksčiau.

Mūrijimas ir raštai

Mūrininkai stato sienas naudodami tinkamą skiedinį arba specialias lina-pagrindo jungtis. Plytas galima išdėstyti įvairiais raštais, kiekvienas raštas turi savitą estetiką ir konstrukcines savybes. Dažniausi raštai:

  • Bėgantis ryšys: paplitęs, paprastas ir greitas.
  • Angliškas ryšys: stipresnis, naudojamas kai reikalinga didesnė apkrova.
  • Vokiškas (Flemish) ryšys: dekoratyvus ir sudėtingesnis.

Sienos storis, plytų eilės skaičius ir tarpai lemia šiluminę bei garso izoliaciją. Sienos, kurių storis „viena plyta“, dažnai naudojamos kaip pertvaros arba nešylančios laikančios konstrukcijos, tuo tarpu dvigubos arba storesnės sienos gali būti laikančios ir su oro tarpeliu šilumai izoliuoti.

Naudojimas statyboje

  • Laikančiosios sienos: iš inžinerinių arba stiprių keramikinių plytų.
  • Pertvaros: plonesnės plytų sienos arba akytos plytos.
  • Fasadai ir apdaila: klinkerinės plytos arba specialios apdailinės plytos suteikia estetinį vaizdą ir atsparumą oro sąlygoms.
  • Grindinio dangos: trinkelės lauke — takams, aikštėms, važiuojamosioms zonoms.
  • Specialios paskirties: ugniai atsparios (refrakterinės) plytos krosnims, židiniams, pramoninėms krosnims.

Tvarumas ir priežiūra

Plytos yra ilgaamžė medžiaga, o tinkamai sukonstruotos sienos gali tarnauti dešimtmečius. Tačiau gamyba (ypač deginimas aukštose temperatūrose) reikalauja energijos — todėl pastaruoju metu daug dėmesio skiriama atsinaujinančiai energijai krosnyse, perdirbimui ir naudotų plytų panaudojimui. Plytų priežiūra apima siūlių remontą, drenažo priežiūrą, apsaugą nuo ilgalaikės drėgmės ir augalijos (pvz., kerpės ar samanų šalinimą nuo fasadų).

Praktiniai patarimai

  • Prieš mūrijant išsirinkite plytą pagal reikalingą atsparumą drėgmei ir šalčiui.
  • Naudokite tinkamą skiedinį pagal plytos tipą ir numatomą apkrovą.
  • Jei statote laikančią sieną ar lauko fasadą, apsvarstykite drėgmės barjerus, išorinę izoliaciją arba oro tarpą tarp sluoksnių.
  • Trinkelės lauke turi būti klotos ant tinkamos pamatinės konstrukcijos, kad būtų užtikrintas vandens nutekėjimas ir ilgaamžiškumas.

Plyta – universalus ir tradicinis statybos elementas, kurį lengva apdoroti, estetiškai pritaikyti ir technologiškai pritaikyti įvairioms konstrukcijoms bei paskirtims. Tinkamai pasirinkus rūšį ir montavimo būdą, plytų konstrukcija gali būti ir tvari, ir ekonomiška.