Mečetė - tai vieta, kur žmonės garbina. Žodis mečetė kilęs iš arabiško žodžio masjid. Didesnė, "kolektyvinė" mečetė vadinama masjid jāmi. Didesnėse mečetėse bendruomenei teikiama daugiau paslaugų. Be ritualinių maldų, mečetės dažnai siūlo švietimą (korano ir religijos pamokas), socialinę paramą, konsultacijas, kalbų kursus, maisto padalinimus ir kartais sveikatos ar teisinės pagalbos paslaugas. Jos veikia ir kaip vietos bendruomenių susitikimų centrai, kur sprendžiami vietiniai klausimai ir organizuojami renginiai.
Daugeliui musulmonų mečetė yra daugiau nei tik garbinimo vieta. Musulmonai mečetėse ir jų kompleksuose garbina, studijuoja islamą, diskutuoja apie jį ir atlieka daugybę kitų dalykų. Jungtinėje Karalystėje daugelis mečečių naudojamos kaip bendruomenės centrai. Jos taip pat naudojamos mokymui apie islamą. Mečetėse rengiamos religinės šventės ir susirinkimai. Vienas iš pavyzdžių - vestuvės. Mečetėse galioja taisyklės, pagal kurias kontroliuojama, ką žmonės daro viduje. Viena iš jų yra ta, kad nemandagu trukdyti kitam besimeldžiančiam asmeniui.
Be šių pagrindinių funkcijų, mečetėje vyksta ir kasdienės praktikos: penkios kasdienės maldos, penktadienio pamaldos (džumua) su ypatingu pamokslu (hutba), Ramadano laikas su bendrais iftar vakarienėmis, Aidų rytinės maldos laukai ir laidotuvių apeigos. Mečetę dažnai prižiūri imam — religinis vadovas, ir muedzinas, kuris kviečia tikinčiuosius į maldą. Paprastai lankytojams primenama laikytis paprastų taisyklių: nusivilkti batus prie įėjimo, atlikti apsivalymą (wudu) prieš maldą, dėvėti tinkamą aprangą ir vengti triukšmo arba fotografavimo be leidimo. Dėl tradicijos ir praktinių priežasčių daugelyje mečečių yra atskiros erdvės vyrams ir moterims.
Mečetės architektūra ir erdvės
Daugelis mečečių garsėja islamiška architektūra. Ankstyviausios mečetės, atidarytos VII a., buvo po atviru dangumi. Tai Kubos mečetė ir Masjid al-Nabawi. Vėlesnės mečetės buvo specialiai suprojektuoti pastatai. Šiais laikais mečečių yra visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
- Mihrabas – nisė arba ženklas maldos sienoje, rodantis kiblos (Meka) kryptį.
- Minbaras – pakyla, iš kurios imam skaito pamokslą penktadienio pamaldų metu.
- Minaretas – bokštas, iš kurio tradiciškai skelbiamas kvietimas į maldą (muedzino šauksmas).
- Kupolas – architektūrinis elementas, dažnai būdingas didesnėms mečetėms; padeda suskirstyti erdvę ir pagerina akustiką.
- Sahn – atvira ar uždara vidinė aikštė, kartais naudojama susirinkimams.
- Apsivalymo patalpos (wudu zonos) – vietos, kur tikintieji atlieka ritualinį apsivalymą prieš maldą.
- Mokymosi erdvės – bibliotekos, klasės arba mažos mokyklos (madrasa) mečetės komplekse.
Interjeras dažnai puoštas arabeskomis, lakoniškais ornamentais ir kaligrafija – tai atsispindi draudime vaizduoti dieviškąsias ar gyvas būtybes. Tuo pačiu mečetės gali būti labai skirtingos: nuo itin paprastų iki prabangių pastatų su sudėtingais ornamentais ir šiuolaikinėmis paslaugomis (bendros salės, biurai, medicinos punktai).
Kaip elgtis lankantis mečetėje
- Prie įėjimo nusivilkite batus.
- Dėvėkite santūrią, kūną dengiančią aprangą; moterims dažnai siūloma užsidengti galvą.
- Jei ne musulmonas, paklauskite leidimo prieš fotografuodami ar einant į tam tikras erdves.
- Venkite triukšmo – svarbu gerbti besimeldžiančius.
- Laikykitės mečetės taisyklių ir vietos administracijos nurodymų.
Mečetės vaidmuo visuomenėje yra platus: jos palaiko religinius ritualus, švietimą, socialinę pagalbą ir bendruomeninį gyvenimą. Dėl to mečetės dažnai suvokiamos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip gyvybingi vietos bendruomenių centrai.
