Šis žodis ypač vartojamas kalbant apie drabužius, dengiančius moters krūtinę, galvą ir plaukus. Islame tai dažnai daroma vyresnėms nei lytinio brendimo amžiaus moterims. Galvos apdangalas, hidžabo simbolis, dėvimas suaugusių vyrų, nepriklausančių artimiausiems šeimos nariams, akivaizdoje. Jo nebūtina dėvėti, kai moterys ar vyrai yra savo artimiausioje šeimoje.

Arabiškas žodis, vartojamas būtent šiam tikslui reikšti, yra "khimār" (خمار). Šis "šydas" gali būti kelių skirtingų rūšių, pavyzdžiui, paprastas šydas (dengiantis tik galvą), nikabas, burka, dengianti visą kūną, ir bet kokios formos apdangalai, naudojami šydui uždengti. Yra daugybė dėvėjimo stilių. Musulmonai vyrai taip pat privalo laikytis kuklios aprangos standartų.

Korane nėra reikalavimo, kad moterys dengtų veidą šydu ar visą kūną burka ar čadra.

Ką reiškia žodis „hidžabas“?

Hidžabas paprastai suprantamas kaip moters galvos ir plaukų dengimo praktika bei platesnė kuklios aprangos koncepcija. Arabiškai žodis hijāb reiškia užtvarą ar atskyrimą, tad terminas kartais vartojamas tiek fiziniam drabužiui, tiek platesniam privatumo ir kuklumo principui apibūdinti.

Hidžabo tipai ir terminai

  • Hidžabas (angl. hijab) – dažniausiai galvos šydas, dengiantis plaukus, kaklą ir kartais pečius, bet paliekantis veidą atvirą.
  • Khimār – tradicinis šydas, kuris dengia galvą ir krūtinę; būtent šis terminas ir minimas klasikinėje literatūroje (žr. خمار).
  • Niqab – maskuojantis veidą apdangalas, dažnai paliekantis tik akis atviras; susijęs su nikabas.
  • Burka – pilnas kūno apdangalas, dengiantis ir veidą su akies tinkleliu; žr. burka.
  • Čadra (chador) – plačios afganistanietiškos ar iranietiškos formos apsiaustas; nuoroda į čadra.
  • Al-Amira, Shayla, Jilbab – kiti regioniniai pavadinimai ir stiliai, žymintys įvairius dengimo lygius ir siluetus.

Religinis pagrindas ir interpretacijos

Musulmonų bendruomenėse nuomonės apie hidžabo privalomumą skiriasi. Dažnai kaip argumentai nurodomi Korano posmai (pvz., dažnai minimos 24 ir 33 skyrių interpretacijos — Surė An-Nur ir Surė Al-Ahzab) bei hadith’ai. Tačiau islame pasitaiko įvairių teisinių ir teologinių požiūrių: vieni mokytojai laiko galvos dengimą privalomu, kiti — rekomenduotinu ar kultūriniu papročiu.

Be to, praktika priklauso nuo kultūros ir vietos tradicijų — tai, ką vienur laiko būtinu, kitur suvokiama kaip pasirinkimas ar socialinė norma.

Kultūrinė, socialinė ir politinė reikšmė

Hidžabas gali reikšti daug dalykų: religinę atsidavimą, kultūrinę tapatybę, asmeninį pasirinkimą arba, priešingai, priverstinį reikalavimą. Kai kuriose šalyse hidžabas yra kasdienio identiteto dalis; kitose jis tapo politinės diskusijos objektu — tiek dėl draudimų (pvz., viešosiose institucijose kai kuriose Europos šalyse), tiek dėl įstatymų, kurie verčia moteris dengti (pvz., kai kuriose valstybėse reikalavimai dėl aprangos).

Vyrų aprangos standartai

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad islame taip pat yra nustatytos kuklios aprangos gairės vyrams: tradiciškai vyrams rekomenduojama dengti tam tikrą kūno dalį (nuo bambos iki kelio) ir vengti provokuojančios ar per daug prabangios aprangos.

Mada, praktika ir asmeninis pasirinkimas

Pastaraisiais dešimtmečiais hidžabo dėvėjimas tapo ir mados reiškiniu: atsirado daug stilių, audinių, spalvų ir „ISLAMIŠKOS mados“ prekės ženklų. Daugelis moterų akcentuoja, kad hidžabas yra asmeninis pasirinkimas, siejamas su tikėjimu, saviraiška ir kultūra.

Teisinė padėtis ir viešoji politika

Pasaulyje egzistuoja skirtingi teisiniai sprendimai: kai kurios valstybės uždraudžia tam tikrus veido dengiančius apdangalus viešose institucijose ar mokyklose, kitos valstybės reikalauja tam tikro aprangos standarto, o dar kitur – taisyklės yra labiau liberalesnės ir leidžiamos individualios teisės. Debatai dėl laisvės, saugumo ir laicizmo dažnai yra sudėtingi ir pagrįsti skirtingais politiniais kontekstais.

Santrauka

Hidžabas — tai tiek fizinis galvos apdangalas, tiek platesnė kuklumo ir privatumo sąvoka islame. Jo formos, prasmė ir teisinis statusas labai skiriasi priklausomai nuo religinių interpretacijų, kultūrinių tradicijų ir vietos įstatymų. Svarbu atskirti religinius įsitikinimus, kultūrinius papročius ir viešosios politikos sprendimus bei gerbti individualaus pasirinkimo ir teisių įvairovę.