Įsikūnijimas (inkarnacija) krikščionybėje: ką reiškia „Žodis tapo kūnu“?

Sužinokite, ką reiškia įsikūnijimas (inkarnacija) krikščionybėje — „Žodis tapo kūnu“, teologinė prasmė, istorinė raida ir šventės reikšmė.

Įsikūnijimas (lot. inkarnatio) — tai krikščionių tikėjimo centrinis mokymas, pagal kurį Dievo Sūnus tapo žmogumi. Tradiciškai sakoma, kad Jėzus Kristus yra Dievas, apsivilkęs žmogaus kūnu. Žodis „inkarnacija“ kilęs iš lotynų kalbos: in = „kūne“, carnis = „kūnas“. Įsikūnijimas remiasi Šventuoju Raštu, ypač Jono evangelijos 1 eilute: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14).

Kas tai reiškia teologiškai?

Pagal tradicinę krikščionišką doktriną, Dievo ir žmogaus prigimtys Jėzuje yra sujungtos viename asmenyje: Jėzuje Kristuje. Tai reiškia, kad Jėzus yra „tikras Dievas ir tikras žmogus“ — turi pilną dievišką prigimtį ir pilną žmogaus prigimtį. Šis junginys apibūdinamas kaip hipostazinė (asmeninė) vienybė: dieviškoji Sūnaus prigimtis buvo sujungta, bet nesumaišyta su žmogiškąja prigimtimi.

Įsikūnijimo mokymas turi kelias svarbias teologines pasekmes:

• Jėzus gali būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių, nes jis vienu metu yra ir Dievas, ir žmogus.
• Per įsikūnijimą Dievas tikrai patyrė žmogaus gyvenimą, kančią ir mirtį, todėl gali išganyti žmoniją (soteriologinė reikšmė).
• Dievo ir žmogaus prigimčių santykis apsprendžia, kaip aiškinama Šventojo Rašto autoritetas, sakramentai ir Kristaus darbas.

Biblinių tekstų ir Bažnyčios tradicijos vaidmuo

Be Jono evangelijos, įsikūnijimo temą nagrinėja ir kiti tekstai: Luko evang. (pvz., Marijos apsiliepimas — Apreiškimas), Filipiečiams 2 sk. (apie Sūnaus nukritimą iki žmogaus pavidalo), taip pat yra daug nuorodų Naujojo Testamento laiškuose. Bažnyčios tradicija ir teologiniai susirinkimai toliau aiškino šį mokymą: pirmieji Nicejos (325) konciliai gynė Sūnaus dieviškumą, o V Chalcedono susirinkimas (451) nustatė formuluotę apie „dvi prigimtis — nesumaišytai, nekeičiamai, nesusiskiriamai, nesusidalindamos“ viename asmenyje.

Istoriniai ginčai ir alternatyvios nuomonės

Per ankstyvuosius šimtmečius kilo kelios alternatyvios arba klaidingos (heterodoksiškos) doktrinos, dėl kurių ir vyko Bažnyčios ginčai:

• Doketizmas – teigė, kad Kristaus žmogiškasis kūnas buvo tik išvaizda (jis nebuvo tikrai žmogus).
• Arijizmas – neigė visišką Sūnaus dieviškumą.
• Nestorianizmas – pernelyg išskyrė žmogiškąją ir dieviškąją asmenybes, praktiškai padarant jas dviem asmenimis.
• Monofizitizmas / Eutychiantas – teigė vieną (sintetinę) prigimtį vietoje dviem, kas prieštarauja Chalcedono formulėms.

Dauguma tradicinių krikščioniškų srovių priėmė Chalcedono formulę ir laikosi klasikinės inkarnacijos doktrinos. Todėl šį tikėjimą išpažįsta Romos katalikų ir Rytų katalikų Bažnyčios, Rytų Ortodoksų Bažnyčia, Rytų Ortodoksų Bažnyčia, Anglikonų bendrija ir dauguma protestantų. Ankstyvesnės arba kitokios pozicijos, pavyzdžiui, kai kurios monofizitiškos tradicijos (dabar vadinamos Oriental Orthodox), turėjo skirtingą Christologiją, o modernios heterodoksinės grupės — visiškai kitokį požiūrį.

Šventės, liturgija ir praktika

Įsikūnijimas yra minimas ir švenčiamas per keletą švenčių:

• Gimimo šventė (Kalėdos) — Kristaus įsikūnijimo ir gimimo šventimas (gruodžio 25 arba kitos datos pagal Rytų tradicijas).
• Apreiškimas (Annunciation) — švenčiamas kovo 25 d., minint, kai angelas paskelbė Mergelės Marijai, kad ji taps Dievo Sūnaus motina.
• Epifanija (Apreiškimas arba Trijų Karalių šventė) — kai kurios tradicijos šią šventę sieja su Kristaus įsikūnijimo reikšmėmis.

Be liturginių minėjimų, inkarnacijos doktrina turi įtakos krikščionių dvasiniam gyvenimui, etikai ir socialinei praktikai: manydami, kad Dievas tapo žmogumi, tikintieji skatinami matyti kiekvieną žmogų kaip turintį dievišką vertę ir aukštinti pagarbą žmogaus orumui.

Modernios alternatyvos

Per pastaruosius šimtmečius atsirado įvairių požiūrių: kai kurios protestantiškos grupės priima klasikinę inkarnaciją, kitos — interpretuoja Jėzaus dieviškumą kitaip. Pastaruoju metu kai kuriose pentekostalų srovėse išplito vadinamoji „vienybės“ (angl. Oneness) doktrina, kuri atmeta tradicinę Trejybės formulę ir pabrėžia Dievo vienumą kitokiu modalistiniu būdu. Dauguma tradicinių bažnyčių šią poziciją laiko netinkama ir ją atmeta.

Trumpa santrauka

Įsikūnijimas — tai tikėjimas, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, išsaugodamas tiek dieviškąją, tiek žmogiškąją prigimtis. Tai kertinis krikščioniškosios teologijos punktas, turintis didelę reikšmę Bažnyčios mokymui apie išganymą, sakramentus ir žmogaus orumą. Istoriškai jis buvo ir tebėra aptarinėjamas Bažnyčios susirinkimuose ir teologuose, o jo supratimas formavo ir formuoja krikščionišką liturgiją ir moralę.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Įsikūnijimas?

K: Ką reiškia "įsikūnyti"?

K: Kuo grindžiamas šis tikėjimas?

K: Kaip tai apibūdinama Jono 1:14?

K: Kas sudaro Švenčiausiąją Trejybę?

K: Kokiais būdais mirtingosios būtybės gali parodyti Dievo meilę?

Paieška pagal raidę