Abasidų kalifatas: kilmė, istorija ir Bagdado aukso amžius (750–1258)

Išsamus Abasidų kalifato pasakojimas: kilmė, Bagdado aukso amžius (750–1258), politinė kova, kultūra ir palikimas musulmonų pasaulyje.

Abasidų kalifatas buvo trečiasis iš keturių didžiųjų arabų imperijos musulmonų kalifatų. Jį įkūrė Mahometo dėdės palikuonys – Abasas ibn Abd al‑Muttalibas šeimos atstovai, kurie 750 m. nuvertė Umajadų valdžią žemyninėje dalyje ir įkūrė naują dinastiją. Pirmieji abasidų valdovai (pvz., As‑Saffahas ir al‑Mansuras) konsolidavo valdžią po sukilimų ir perorganizavo administraciją; oficialus perėjimas nuo Umajadų baigėsi 750 m., nors Umajadų šeima išsilaikė Ispanijoje (Al‑Andalus). Abasidų centras iš pradžių buvo netoli Šiaurės Sirijos ir Mezopotamijos (įkūrimo vieta siejama su Harranu), o 762 m. kalifas al‑Mansuras įkūrė naują sostinę Bagdadą, kuris tapo imperijos politiniu ir kultūriniu centru.

Kilmė ir administracija

Abasidų laikotarpį žymi perėjimas nuo šeimyninių – karinių valdžiažmogio modelių prie daugiau biurokratinės valstybės. Abasidai išplėtė centralizuotą valdymą, sukūrė administracinius departamentus, rinkliavų sistemas ir samdė įvairių tautybių administratorius bei mokslininkus. Nors kalifatui vadovavo arabai, imperijos gyventojai buvo labai įvairūs – persai, koptai, sirai, turkai ir kt. – todėl persų administracinė ir kultūrinė įtaka buvo reikšminga.

Bagdado aukso amžius (aproks. VIII–XIII a.)

Bagdadas tapo svarbiausiu mokslų, literatūros ir prekybos centru. Šio periodo ypatybės:

• Vertimų ir mokslų judėjimas: daug graikų, persų ir indų tekstų buvo verstų į arabų kalbą; veikė žinomoji Bayt al‑Hikma (Išminties namai).
• Mokslas ir technologijos: astronomija, matematika (ypač algebros plėtra), medicina, chemija ir geografija pasiekė aukštą lygį; daugelis darbų tapo Europos Renesanso impulsu.
• Kultūra ir menas: išsivystė poezija, proza, filosofija, architektūra ir miniatiūra; Bagdado mečetės, rūmai ir bibliotekos traukė išminčius ir meistrus.
• Tarptautinė prekyba: kalifatas kontroliavo svarbias prekybines magistrales tarp Rytų ir Vakarų, kas skatino ekonomiką ir miestų augimą.

Konkurentai ir iššūkiai

Abasidų dominavimą ilgainiui ėmė skaudinti įvairūs regioniniai judėjimai ir konkuruojančios dinastijos.

• Fatimidų dinastija: 909 m. Šiˤa Ubayd Allah al‑Mahdi Billah įkūrė Fatimidų kalifatą, remiantis ismailiškąja šiitų šaka ir teigimu apie kilmę per Mahometo dukterį Fatimą. Fatimidai iš pradžių įsitvirtino Šiaurės Afrikoje (Marokas, Marokas, Alžyras, Tunisą, Libiją), o vėliau (969 m.) užėmė Egiptą, įkūrė Kairą ir valdymą išplėtė į Levantą (Palestina) ir kitas sritis. Fatimidų įtaka Egipte ir Šiaurės Afrikoje reiškė rimtą ideologinį ir politinį iššūkį abasidams; Fatimidų valdžia Egipte baigėsi 1171 m., kai valdžią perėmė sunitų Ayyubidų dinastija (Salah ad‑Din).
• Umajadų Ispanijoje: nors Umajadų žemyninė valdžia žlugo 750 m., išlikusi Umajadų linija įsitvirtino Ispanijoje; 929 m. jų valdovas paskelbė save kalifu (Abd ar‑Rahmanas III), ir Iberų pusiasalis tapo savarankišku politiniu centru, kuriame vystėsi savita kultūra bei mokslo tradicijos iki maždaug 1031 m.
• Vidiniai skilimai ir vietinės dinastijos: per laiką Abasidai prarado tiesioginę kontrolę daugelyje provincijų – kilo Tulunidai, Aghlabidai, Samanidai, Buyidai, Selčukų sultonavimai ir kt., kurie dažnai valdė faktinę valdžią savo regionuose, o kalifas liko daugiau simboline autoriteto figūra.

Nuosmukis ir galutinis žlugimas

Nuo X a. iki XIII a. Abasidų centrinė valdžia silpo: realią valdžią dažnai turėjo vietiniai sultonai ar karinė aristokratija. 1258 m. kalifatas patyrė galutinį smūgį, kai mongolų užkariautojas Hulagu chanas užėmė ir apiplėšė Bagdadą, o dauguma miesto gyventojų buvo žiauriai sunaikinti, didelė dalis bibliotekų ir archyvų prarasta. Tai laikoma viena reikšmingiausių Vidurio Rytų civilizacijos tragedijų.

Po Bagdado žlugimo viena Abasidų palikuonių atšaka buvo perkelta į Egiptą: 1261 m. Mamlukų sultonas Kaire įkėlė simbolinį abasidų kalifą, kuris nuo tada turėjo daugiau religinį nei politinį vaidmenį iki osmanų užkariavimo 1517 m. Taigi, nors politinė Abasidų galia baigėsi 1258 m., jų religiniu požiūriu simbolinis titulatas išliko toliau Kaire.

Paveldas

Abasidų kalifatas paliko gilų pėdsaką pasaulio istorijoje:

• jie stiprino arabų kalbą kaip mokslo ir administracijos kalbą;
• skatino mokslo ir vertimo veiklą, kurios darbuose vėliau rėmėsi Viduramžių Europos mokslininkai;
• išplėtojo teisinę ir biurokratiją, kuri turėjo ilgalaikį poveikį islamo pasaulio valdymui;
• Bagdadas ir kiti miškai tapo tarptautiniais kultūros centrais, kur susipynė arabų, persų, indų ir kitų tradicijų elementai.

Apibendrinant, Abasidų kalifatas (apie 750–1258 m.) buvo svarbus politinis ir kultūrinis fenomenas: nors jis patyrė vidinį suskaldymą ir regioninių varžovų iškilimą, jo indėlis į mokslą, literatūrą ir administraciją išliko reikšmingas visiems vėlesniems epochų civilizaciniams pokyčiams.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Koks buvo trečiasis iš keturių didžiausių islamo kalifatų?

K: Kas įkūrė Abasidų kalifatą?

K: Kada jis perkėlė savo sostinę iš Harrano į Bagdadą?

K: Kiek laiko jis gyvavo?

K: Kas jį nuvertė 1258 m.?

K: Kas pretendavo į valdžią religiniuose reikaluose po to, kai jie buvo nuversti?

K: Kokia dinastija metė iššūkį Abasidų pretenzijoms į kalifatą ir kada jos baigėsi?

Paieška pagal raidę