Libija

Geografija

Libijos sienos ribojasi su Egiptu, Sudanu, Čadu, Alžyru, Nigeriu ir Tunisu. Į šiaurę ją skalauja Viduržemio jūra. Libijos sostinė yra Tripolis, kuris yra uostas prie jūros. Tripolyje gyvena apie milijoną žmonių. Libijos plotas yra apie 1 760 000 km ²(679 540 km²).

Aukščiausias Libijos taškas yra Bikku Bitti 2 267 m virš jūros lygio, o žemiausias taškas yra Sabkhat Ghuzayyil -47 m žemiau jūros lygio. Didžioji šalies dalis yra lygi, su didelėmis lygumomis. Dėl sausros tik 1,03 % žemės tinka ūkininkauti.

Tripolio apylinkės vadinamos Tripolitanija, kuri buvo labiausiai išvystyta Osmanų imperijos okupacijos metais.

Kirenaika yra šiaurės rytų pakrantės teritorija. Ją nuo Tripolitanijos skiria Sirto įlanka. Ją pavadino graikai, 630 m. pr. m. e. pastatę Cirenės miestą. Jai priklauso Tobruko ir Bengazio miestai.

Fezzanas yra dykumos teritorija pietvakarių Libijoje, kurią 1912 m. italai prijungė prie Tripolio. Po karo šią teritoriją valdė Prancūzija, kuri norėjo ją prijungti prie savo imperijos.

Žmonės

2011 m. Libijoje gyveno apie 6 597 960 gyventojų. Tai nėra didelis skaičius šaliai, turinčiai tokią didelę teritoriją, todėl Libijos gyventojų tankumas yra mažas. Taip yra todėl, kad didžioji Libijos dalis yra Sacharos dykumoje. Dauguma Libijos gyventojų gyvena pakrantės miestuose. Libijos gyventojai vadinami libiais.

Libijos gyventojai daugiausia yra arabai, nors daugelis jų yra berberai, kuriems priklauso Šiaurės Afrikos klajokliai tuaregai. Apie 95 % libių yra arabų berberų kilmės. Beveik visi libiai yra musulmonai sunitai.

Apygardos

Nuo 2007 m. Libija suskirstyta į 22 rajonus.

Arabų kalba	Transliteracija	Pop (2006)	Žemės plotas (km2 )	Numeris (žemėlapyje)
البطنان	Butnan	159,536	83,860	1
درنة	Derna	163,351	19,630	2
الجبل الاخضر	Džabal al Achdaras	206,180	7,800	3
المرج	Marj	185,848	10,000	4
بنغازي	Bengazis	670,797	43,535	5
الواحات	Al Wahat	177,047		6
الكفرة	Kufra	50,104	483,510	7
سرت	Sirte	141,378	77,660	8
مرزق	Murzuq	78,621	349,790	22
سبها	Sabha	134,162	15,330	19
وادي الحياة	Wadi al Hayaa	76,858	31,890	20
مصراتة	Misrata	550,938		9
المرقب	Murqub	432,202		10
طرابلس	Tripolis	1,065,405		11
الجفارة	Jafara	453,198	1,940	12
الزاوية	Zawiya	290,993	2,890	13
النقاط الخمس	Nuqat al Khams	287,662	5,250	14
الجبل الغربي	Jabal al Gharbi	304,159		15
نالوت	Nalut	93,224		16
غات	Ghat	23,518	72,700	21
الجفرة	Jufra	52,342	117,410	17
وادي الشاطئ	Wadi al Shatii	78,532	97,160	18

Miestai

• Tripolis
• Bengazis
• Al Bayda
• Misratah
• Tobrukas

Libijos žemėlapis


Itališko stiliaus pastatai Tripolyje

Ekonomika

Nafta Libijoje atrasta 1958 m. ir sudaro apie 95 % šalies eksporto pajamų. Nafta sudaro apie 25 % Libijos BVP. Kitos eksportuojamos prekės yra gamtinės dujos, druska, kalkakmenis ir gipsas. Kadangi didžioji šalies dalis yra dykuma, Libija turi importuoti apie 75 % maisto produktų. Ji augina kviečius, miežius, alyvuoges, datules, citrusinius vaisius, žemės riešutus, sojų pupeles ir daugelį daržovių. 1984 m. pradėtas tiesti 3862 km ilgio vamzdynas, kuriuo požeminis vanduo iš Sacharos bus tiekiamas į pakrantės vietoves drėkinimui. Apskaičiuota, kad 25 metus truksiančio vamzdyno statybos darbai kainuos apie 25 mlrd. dolerių. Jis vadinamas Didžiąja žmogaus sukurta upe ir yra didžiausia pasaulyje vandens plėtros schema.

Libijos pinigai vadinami Libijos dinarais. Jis buvo sukurtas 1971 m. vietoj senųjų pinigų - Libijos svaro. Viename dinare yra 1000 dirhamų. Dinaras yra daugelio islamo šalių pinigų pavadinimas. Pavadinimas kilęs iš senosios romėnų monetos - denaro.

Politika ir istorija

Libiją sudaro trys regionai: Tripolitanija, Kirenaika ir Fezzanas. Tripolitanija - tai šiaurės vakarų pakrantėje esanti teritorija, kadaise vadinta Tripolio karalyste. Ją valdė Osmanų imperijos turkai. 1805 m. JAV pradėjo karą su Tripolio karalyste dėl piratavimo Viduržemio jūroje problemų. JAV atsisakė mokėti turkų valdovams didesnius "apsaugos" pinigus.

1911-1912 m. Italijos ir Turkijos karo metu Tripolitaniją ir Kirenaiką užėmė italai. Karo priežastis buvo siekis įkurti Italijos koloniją. Jie teigė, kad ši teritorija kadaise buvo Romos imperijos dalis ir priklausė Italijai. Italai buvo pirmoji šalis, 1911 m. puolusi Tripolį ir panaudojusi lėktuvus bomboms mėtyti.

Daug tūkstančių italų kolonistų persikėlė į Libiją steigti įmonių ir ūkių, kurie turėjo aprūpinti Italiją ir jos imperiją maistu ir produktais Libijos gyventojai prievarta atėmė dalį savo žemės Kirenaikoje, o apie 70 000 žmonių žuvo per mūšius, mirė iš bado arba juos išnaikino 1918 m. siaubinga epidemija (vadinamojo ispaniškojo gripo). Daug tūkstančių jų pabėgo į Egiptą, bet netrukus grįžo atgal, kai naujasis italų gubernatorius Italo Balbo pradėjo draugiškai elgtis su arabais.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Italijos Libija patyrė didžiulę plėtrą: buvo nutiesti nauji geležinkeliai, uostai, ligoninės, oro uostai, keliai. Tais metais suklestėjo žemės ūkio ekonomika, nes buvo sukurta daugybė naujų kaimų italų ir arabų ūkininkams. Netgi buvo surengtos tarptautinės lenktyninių automobilių varžybos už Tripolio ribų (Grand Prix of Tripoli ).

Didžioji dalis Antrojo pasaulinio karo Šiaurės Afrikos kampanijos vyko Libijoje, įskaitant Tobruko mūšį. 1942 m. britai užėmė Tripolitaniją ir valdė ją iki 1951 m.

Jungtinė Libijos Karalystė

Po Antrojo pasaulinio karo Libijos regionus valdė kariniai gubernatoriai iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. 1951 m. Jungtinės Tautos Libiją paskelbė nepriklausoma šalimi - Jungtine Libijos Karalyste. Tai turėjo būti konstitucinė monarchija, valdoma karaliaus Idriso I ir jo įpėdinių. Idrisas (Muhammadas Idrisas bin Muhammadas al-Mahdi as-Senussi) (1890 m. kovo 13 d. - 1983 m. gegužės 25 d.) buvo Kirenaikos emyras, bet 1922 m. išvyko į tremtį Egipte. Pasibaigus karui, remiamas Didžiosios Britanijos, jis grįžo kaip emyras. Jis taip pat buvo paprašytas tapti Tripolitanijos emyru. Jam pavyko suvienyti šiuos tris regionus ir 1951 m. gruodžio 24 d. jis tapo Jungtinės Libijos Karalystės karaliumi.

Libijos problemos buvo didžiulės. Šalis buvo neturtinga, joje buvo mažai prekių, kurias būtų galima eksportuoti. Tik 250 000 žmonių mokėjo skaityti. Buvo tik 16 Libijos aukštųjų mokyklų absolventų, nebuvo Libijos gydytojų, inžinierių, vaistininkų ar geodezininkų. Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad 10 proc. žmonių buvo akli dėl akių ligų, ypač trachomos. Idrisas buvo religinis lyderis nelabai domėjosi valdžios reikalais. Jo vyriausybė buvo laikoma korumpuota ir nieko nedarė dėl stiprėjančio arabų nacionalizmo, kuris 1952 m. į valdžią Egipte atvedė Nasserą. Atradus naftos, Libija tapo viena didžiausių naftos gavybos šalių pasaulyje. Daugelis libių manė, kad Kirenaika gauna daugiau pinigų iš naftos nei likusi šalies dalis. Daug pinigų iš naftos taip pat atitekdavo užsienio bendrovėms.

Libijos Arabų Respublika

1969 m. rugsėjo 1 d. ankstų rytą grupė kariškių perversmo metu perėmė vyriausybę. Kariuomenės vadu buvo paskirtas pulkininkas Muammaras al Gaddafis. 1970-1972 m. jis ėjo ministro pirmininko pareigas. Jis pradėjo kurti politinę sistemą, pavadintą "Trečiąja visuotine teorija". Tai socializmo ir islamo mišinys, paremtas gentiniu valdymu. Ją turėjo įvesti patys Libijos gyventojai unikalia "tiesioginės demokratijos" forma. M. al Gaddafis tai vadino "džamahirija".

Vieni pirmųjų jo veiksmų buvo naftos kontrolės perėmimas ir likusių italų kolonistų išsiuntimas atgal į Italiją. Jis taip pat uždarė JAV karinių oro pajėgų bazę.

Didžioji socialistinė liaudies Libijos Arabų Džamahirija

1977 m. Libija tapo "Al-Jamahiriya al-`Arabiyah al-Libiyah ash-Sha`biyah al-Ishtirakiyah al-Uzma". Angliškai šis pavadinimas reiškia "Didžioji socialistinė liaudies Libijos Arabų Džamahirija".

Įtariama, kad Libija rėmė antivakarietiškas grupuotes. M. Gaddafis atvirai rėmė tokius nepriklausomybės judėjimus kaip Nelsono Mandelos Afrikos nacionalinis kongresas, Palestinos išsivadavimo organizacija, Airijos respublikonų armija, Polisario frontas (Vakarų Sachara) ir kt. Dėl šios priežasties Libijos užsienio santykiai su keliomis Vakarų valstybėmis pablogėjo, ir tai tapo priežastimi, dėl kurios 1986 m. JAV pradėjo bombarduoti Libiją. M. Gaddafiui pavyko išgyventi po bombardavimo, o JAV veiksmus pasmerkė daugelis šalių ir JT Generalinė Asamblėja.

Libija taip pat tiekė ginklų ir pinigų Airijos respublikonų armijai jos kovoje su Didžiosios Britanijos vyriausybe Šiaurės Airijoje. M. Gaddafis užmezgė gerus santykius su revoliucine Kolumbijos marksistų-leninistų partizanų grupuote FARC. Libija taip pat prisidėjo prie Folklendų karo, kai Kadafis Argentinos vyriausybei perdavė 20 paleidimo įrenginių, 60 raketų SA-7, kulkosvaidžių, minosvaidžių ir minų. Įtariama, kad Libija prisidėjo prie 1988 m. virš Lokerbio (Škotija) susprogdinto "Pan Am" 103-ojo reiso lėktuvo ir 1989 m. Prancūzijos UTA 772-ojo reiso lėktuvo sprogdinimų, nors tyrimo metu nebuvo rasta jokių įrodymų, kad Libija būtų prisidėjusi prie šių sprogdinimų.

1992 m. Jungtinės Tautos Libijai taikė ekonomines sankcijas. Šios sankcijos neleido kitoms šalims parduoti ginklų, investuoti pinigų ar net leisti savo žmonėms lankytis Libijoje. Po šešių dienų, kai JAV sučiupo Irako valdovą Saddamą Husseiną, M. Gaddafis atsisakė Libijos masinio naikinimo ginklų programų ir pritarė tarptautinėms inspekcijoms, kurios turėjo patikrinti, ar jis laikysis šio įsipareigojimo. M. Gaddafis sakė, kad tikisi, jog kitos šalys paseks jo pavyzdžiu. Tais pačiais metais JT panaikino sankcijas. M. Gaddafis išsprendė Lokerbio lėktuvo katastrofos klausimą - aukų šeimoms sumokėjo 2,7 mlrd. dolerių. Libijos ministras pirmininkas Šukri Ghanemas interviu sakė, kad M. Gaddafis "moka kainą už taiką" su Vakarais, ir teigė, kad Libija šioje byloje neturėjo jokio vaidmens. Jungtinių Tautų stebėtojai pripažintų tokį pareiškimą ir sukeltų abejonių dėl viso klausimo.

M. Gaddafis taip pat siekė užmegzti normalius santykius su kitomis šalimis. Į šalį galėjo atvykti Vakarų Europos šalių vadovai ir daug darbo ir komercinių delegacijų. 2004 m. balandžio mėn. jis pirmą kartą per 15 metų apsilankė Vakarų Europoje, kai atvyko į Briuselį. Jis vėl užmezgė ryšius su Rusija, kurie nuo Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę neveiklūs.

2010 m. Libijos žmogaus socialinės raidos indeksas buvo aukščiausias Afrikoje, šalis užėmė 53-iąją vietą pagal pragyvenimo lygį. Libija išliko valstybė be skolų. 2011 m. JT Žmogaus teisių taryba pagyrė Libijos žmogaus teises. Tačiau po pilietinio karo žmogaus teisės, atrodo, vis blogėja. Barnabaso fondo duomenimis, 2013 m. kovo mėn. mažiausiai 48 krikščionys buvo kankinami Libijoje, vienas mirė sulaikymo metu.

Suffrage

Balsuoti gali kiekvienas vyresnis nei 18 metų Libijos pilietis. Tai reiškia, kad balsavimas (dar vadinamas rinkimų teise) Libijoje yra visuotinis.

Dzeuso šventykla, Kirėnė, Libija


Libijos dykuma, 2007 m.

Pilietinis karas

2011 m. vasario mėn. Libijoje prasidėjo pilietinis karas, kai sukilėliai kovojo prieš pulkininką Muammarą al Gaddafį ir jo vyriausybę. NATO įsikišo į karą sukilėlių naudai. Tačiau kai kurie sukilėliai palaikė ryšius su "Al Qaeda". NATO nutraukė savo misiją spalio mėn. po to, kai buvo pranešta, kad pulkininkas M. al Gaddafis žuvo. Pasibaigus pilietiniam karui, toliau tęsėsi nedidelio masto al Kadafiui ištikimų šalininkų sukilimas. Revoliucijos paliktą spragą užpildė ginkluotos sukarintos grupuotės. Tripolyje ir Tobruke buvo suorganizuotos dvi skirtingos nacionalinės vyriausybės ir daugelis kovotojų nesilaikė nė vienos iš jų.

2011 m. miręs Libijos lyderis Muammaras Gaddafis. Po jo mirties Libija kovojo su konfliktais