Muammar Muhammad Abu Minyar al-Gaddafi(arab. مُعَمَّر القَذَّافِي Muʿammar al-Qaḏḏāfī audio )[variantai] (apie. 1942 m. - 2011 m. spalio 20 d.), geriau žinomas kaip pulkininkas M. Kadafis, buvo Libijos politikas. Jis valdė Libiją nuo 1969 iki 2011 m.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

Kadafis gimė Beduinų šeimoje mažu miesteliu prie Sirto apylinkių; tiksli gimimo data dažnai nurodoma kaip 1942 m. Jaunystėje jis tarnavo Libijos karinėse pajėgose ir studijavo karinę mokyklą Bengazyje. 1960‑aisiais jis prisijungė prie jaunos karininkų grupės, kuri buvo įkvėpta Gamal Abdel Nasserio panarabizmo ir revoliucinių idėjų.

Valdymo pradžia: 1969 m. perversmas

1969 m. rugsėjo 1 d. Kadafis dalyvavo karininiame perversme, kuriuo buvo nuverstas karalius Idris I. Po perversmo buvo įsteigtas Revoliucinis vadovybės taryba (Revolutionary Command Council), kurioje Kadafis išgarsėjo kaip pagrindinis lyderis ir ideologas. Jis tapo šalies faktiniu valdovu, nors oficialūs titulai ir keitėsi per kelis dešimtmečius.

Politika ir ideologija

Kadafis sukūrė vadinamąją „Jamahiriya“ sistemą (arab. „tautos valdymas“) ir paskelbė savo politinę doktriną „Žaliąja knyga“ (The Green Book). Joje buvo derinamos kai kurios socialistinės, tiesioginės demokratijos ir islamo elementų idėjos. 1977 m. šalis oficialiai pervadinta į Didžiąją socialistinę Liaudies Libijos Arabų Jamahiriją.

Pagrindinės politikos sritys:

  • Naftos ir energetikos nacionalizacija: didžiąją naftos pajamų dalį perėmė valstybė, o tai finansavo plėtrą ir socialines programas.
  • Socialinė infrastruktūra: investicijos į sveikatos apsaugą, švietimą, būstą ir infrastruktūrą, dėl ko pakilo gyvenimo lygis daugelyje regionų.
  • Tiesioginė valdžia: vietos liaudies komitetai ir kongresai deklaravo demokratiją „be partijos sistemos“, tačiau reali valdžia liko centrinėje rankose.
  • Reprezija prieš opoziciją: politiniai oponentai persekiojami, kalinami ar prievarta eliminuojami; visuomenės kontrolė buvo griežta.

Užsienio politika ir konfliktai

Kadafis aktyviai rėmė antiimperialistines ir dekolonizacijos judėjimus Afrikoje bei kitur, finansiškai ir ginkluotai palaikė įvairias grupes. Jo santykiai su Vakarais buvo permainingi:

  • 1980–1990 m. tarptautinė izoliacija dėl terorizmo kaltinimų, įskaitant 1988 m. Pan Am lėktuvo Lockerbie sprogdintojų dalyvavimo kaltinimus — už tai Libijai buvo taikomos sankcijos.
  • 1986 m. JAV aviacijos smūgiai į Tripolį ir Bengazį po Berlyno naktinio klubo išpuolio.
  • 2003–2004 m. Kadafis paskelbė, kad Libija atsisako masinio naikinimo ginklų programų ir pradėjo derėtis su Vakarais; jis sutiko kompensuoti Lockerbie aukų artimuosius, kas galiausiai leido atstatyti diplomatinius santykius ir panaikinti sankcijas.

Autoritarizmas ir žmogaus teisių pažeidimai

Nors Kadafio valdymo laikotarpiu kai kuriose srityse padaryta pažanga, jo režimas buvo griežtai autoritarinis. Žmonių teisių organizacijos nuolat kritikavo:

  • žodžio laisvės, politinių partijų ir nepriklausomos žiniasklaidos draudimą;
  • areštus, kankinimus, priverstines dingimų bylas ir politinių priešininkų žudynes;
  • tribalines bei klanines spragas valdžioje, kurios sulaužė teisinio valstybės principus.

2011 m. sukilimas ir žūtis

2011 m., veikiant Arabų pavasario bangai, Libijoje prasidėjo protestai prieš Kadafio režimą. Protestai greitai virto ginklotu konfliktu tarp sukilėlių, kurie kontroliavo rytinę dalį (ypač Bengazį), ir režimo pajėgų. Tarptautinė bendruomenė reagavo: JT Saugumo Taryba patvirtino rezoliuciją 1973, įgalinusi humanitarinę intervenciją ir ne tik no‑fly zoną, o NATO pradėjo oro operacijas, siekdama apsaugoti civilius.

2011 m. spalio 20 d. Kadafis žuvo Sirto mieste. Jo mirties aplinkybės buvo konfliktiškos ir ginčytinos — po suėmimo jis buvo sužeistas ir žuvo; vėliau jo kūnas buvo parodytas viešai, o paskutinė laidotuvių vieta liko nežinoma, kas dar labiau paaštrino diskusijas dėl teisingumo ir atsakomybės.

Paveldas ir vertinimas

Kadafio palikimas Libijoje ir tarptautinėje bendruomenėje yra labai prieštaringas. Jo šalininkai atkreipia dėmesį į infrastruktūros, švietimo ir sveikatos sistemos plėtrą bei nepriklausomybės nuo Vakarų stiprinimą. Kritikai pabrėžia plačius žmogaus teisių pažeidimus, autoritarinį valdymą, paramą teroristinėms grupėms tam tikrais laikotarpiais ir savivalę tarptautinėje politikoje.

Po jo žūties Libija patyrė ilgalaikį nestabilumą: šalį suskaldė regioninės ir ginkluotos grupuotės, o centralizuota valdžia tebėra silpna. Kadafio era ir jos pasekmės lieka svarbiu XXI a. Šiaurės Afrikos ir artimųjų Rytų istorijos epizodu.