Italijos Šiaurės Afrika
Nuo 1911 m. iki (oficialiai) 1947 m. Italijos Libija buvo Italijos Karalystės kolonija. Italijos Libija 1911 m. atiteko Osmanų imperijai. Libijos musulmonai dar keletą metų kovojo prieš krikščionis italus, daugiausia per Pirmąjį pasaulinį karą.
Kovos suintensyvėjo, kai Italijoje į valdžią atėjo diktatorius Benito Musolinis (Benito Mussolini). Idrisas (vėliau Libijos karalius) 1922 m. pabėgo į Egiptą. Nuo 1922 iki 1928 m. generolo Badoglio vadovaujamos Italijos pajėgos vykdė "baudžiamąją pacifikavimo" kampaniją. Badoglio įpėdinis lauke, maršalas Rodolfas Grazianis (Rodolfo Graziani), priėmė Musolinio pavedimą su sąlyga, kad jam bus leista malšinti Libijos pasipriešinimą nesilaikant nei Italijos, nei tarptautinės teisės. Pranešama, kad Musolinis iš karto sutiko, o Graziani sustiprino priespaudą. Kai kurie Libijos gyventojai toliau gynėsi, o stipriausi nesutikimo balsai sklido iš Kirenaikos. Sukilimo lyderiu tapo Sennusi genties šeichas Omaras Muchtaras.
Po 1928 m. sausio 3 d. sudarytų daug ginčų sukėlusių paliaubų Italijos politika Libijoje pasiekė visiško karo lygį, įskaitant šiaurinės Kirenaikos gyventojų deportaciją ir koncentraciją, siekiant atimti iš sukilėlių vietos gyventojų paramą. 1931 m. rugsėjo 15 d. suėmus Omarą Muchtarą ir įvykdžius jam egzekuciją Bengazyje, pasipriešinimas apmirė. Ribotas pasipriešinimas italų okupacijai susikristalizavo aplink šeichą Idrisą, Kirenaikos emyrą Sennusį.
Italijos Libijos teritorinis augimas 1912 m. Osmanų imperijos Italijai perduota teritorija Italija faktiškai kontroliavo tik penkis uostus Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos perduotos teritorijos 1919 ir 1926 m. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos perduotos teritorijos 1934/35 m.
Italijos "Littorina" traukinys Kirenaikoje
"Libija" sukūrimas
1934 m. Libija buvo visiškai sutramdyta, o naujasis Italijos gubernatorius Italo Balbo pradėjo arabų ir italų integracijos politiką. 1939 m. priimti nauji įstatymai leido musulmonams stoti į Nacionalinę fašistų partiją, ypač į "Musulmonų liktorių asociaciją" (Associazione Musulmana del Littorio). 1939 m. reformos taip pat leido Italijos kariuomenėje kurti Libijos karinius dalinius. Per Antrojo pasaulinio karo kampaniją Šiaurės Afrikoje dėl to Italiją labai palaikė daugelis musulmonų libių, kurie įstojo į Italijos kariuomenę.
1934 m. gubernatorius Balbo sukūrė Libiją, sujungęs Tripolitaniją, Kirenaiką ir Fezzaną į vieną valstybę. Nuo 1934 iki 1940 m. jis kūrė naująją "Italijos Libiją", sukurdamas didžiulę infrastruktūrą, įskaitant 4 000 km kelių, 400 km siaurojo geležinkelio, naujas pramonės šakas ir daugybę naujų žemės ūkio kaimų.
Libijos ekonomika klestėjo, daugiausia žemės ūkio sektoriuje. Buvo plėtojama net kai kuri gamybinė veikla, daugiausia susijusi su maisto pramone. Buvo pastatyta daug pastatų. Be to, italai pirmą kartą Libijoje suteikė modernią medicinos pagalbą ir pagerino sanitarines sąlygas miestuose. Taip pat buvo sukurtas didžiulis susisiekimo su Italija tinklas, kuris jungė Libiją su Roma ir Etiopija (Somaliu) jūrų ir oro transportu (pavyzdžiui, oro linija "Linea dell'Impero", sujungusi Libiją su Roma ir Etiopija (Somaliu)).
Tai parašė Howardas Christie:
Italai Tripolitanijoje ir Cirenaikoje pradėjo daug ir įvairių verslų. Tarp jų buvo sprogmenų gamykla, geležinkelio dirbtuvės, "Fiat Motor" gamykla, įvairios maisto perdirbimo įmonės, elektrotechnikos dirbtuvės, geležies dirbtuvės, vandentiekio gamyklos, žemės ūkio mašinų gamyklos, alaus daryklos, spirito varyklos, sausainių gamyklos, tabako fabrikas, raugyklos, kepyklos, kalkių, plytų ir cemento gamyklos, Esparto žolės pramonė, mechaninės lentpjūvės ir "Petrolibya" draugija (Trye 1998). Italijos investicijos į savo koloniją buvo skirtos naujiems kolonistams ir jos savarankiškumui didinti. Bendras vietinių Italijos gyventojų skaičius Libijoje 1940 m. buvo 110 575 iš 915 440 gyventojų (Generalinio štabo karo tarnyba 1939 m., 165/b).
Gubernatorius Balbo skatino statyti daugybę naujų kaimų tūkstančiams italų kolonistų "Italijos Libijos" pakrantės vietovėse ir naujus kaimus arabams.
Antrojo pasaulinio karo metais Libija buvo svarbi karo veiksmų vieta. 1940 m. rugsėjo 13 d. Italijos pajėgos pasinaudojo "Via Balbia" (Mussolini greitkeliu Libijos šiaurėje) invazijai į Egiptą. Britų ir sąjungininkų sąjungininkų pajėgos iš Egipto, vadovaujamos Vavelio, surengė sėkmingą dviejų mėnesių kampaniją (Tobrukas, Bengasis, El Agheila). 1940-43 m. čia taip pat vyko Rommelio vadovaujami kontrpuolimai. 1942 m. lapkritį sąjungininkų pajėgos atkovojo Kirenaiką; 1943 m. vasarį iš Libijos buvo išvyti paskutiniai vokiečių ir italų kariai.
