Italijos Šiaurės Afrika (1911–1947): istorija, kolonizacija ir pasipriešinimas

Italijos Libija egzistavo kaip Italijos Karalystės kolonija nuo 1911 iki (oficialiai) 1947 m. 1911–1912 m. Italo‑turkų kare Italija užėmė Libijos pakrantės teritorijas, kurios iki tol priklausė Osmanų imperijai. Vietos gyventojų atsakas buvo tęstinis: Libijos musulmonai ir klanai organizavo įvairaus intensyvumo pasipriešinimą, kuris kartais sustiprėjo per Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau tapo pagrindine kliūtimi Italijos kolonijinei kontrolei.

Politinis kontekstas ir Mussolinio era

Nuo 1922 m., kai Italijoje įsitvirtino diktatorius Benito Musolinis (Benito Mussolini)., Libija tapo vienu iš svarbiausių fašistinės ekspansijos objektų. Musolinis siekė paversti Libiją „Ketvirtąja krantu“ (ital. Quarta Sponda) — integruoti ją į imperinę Italiją ir paskatinti italų kolonizaciją. Dėl to intensyvėjo tiek karinės operacijos, tiek infrastruktūros bei pramonės plėtra, skirta aptarnauti italų gyventojus ir kariuomenę.

Pacifikacija, represijos ir priverstiniai perkėlimai

1920–1930 m. dešimtmečiu Italijos okupacijos politika Libijoje tapo ypatingai žiauri. Nuo 1922 iki 1928 m. generolų vadovaujamas kariuomenės būrys vykdė vadinamąją „baudžiamąją pacifikaciją“. Po to valdžią perėmė lauko maršalas Rodolfo Grazianis, kuriam Musolinis suteikė laisvę griežtai malšinti pasipriešinimą, net jei tai reikštų pažeidimus prieš tarptautinę teisę.

• Persekiojimai ir deportacijos: šiaurinės Kirenaikos gyventojai buvo masiškai deportuojami iš kalnų ir kaimų į koncentracines stovyklas arba gyvenviečių zonas, siekiant atskirti civilius nuo sukilėlių.
• Valymo operacijos ir rekvizicijos: buvo naikinamos kaimų gyvenvietės, konfiskuojami žemės ūkio ištekliai, vykdoma kolektyvinė atsakomybė už sukilimus.
• Žuvusių ir nusikaltimų mastas: dėl vykdytų represijų, bado ir sunkios priverstinės darbo sąlygos žuvo ar buvo priversti persikelti dešimtys tūkstančių libijietiškų šeimų — tai smarkiai pakeitė gyventojų struktūrą.

Pasipriešinimas ir Omaro Muchtaro vaidmuo

Vienu iš svarbiausių opozicijos simbolių tapo sennusių genties šeichas Omaras Muchtaras, kuris organizavo ginkluotą pasipriešinimą Kirenaikoje. Italų pajėgos ilgai nenuvijo gerai organizuotų partizanų grupių, tačiau 1931 m. rugsėjo 15 d. Muchtaras buvo suimtas, o vėliau viešai nukryžiuotas/įvykdyta egzekucija Bengazyje, — tai ženkliai sumažino masinį pasipriešinimą. Po Muchtaro suėmimo ribotas politinis ir karinį atsparumas susitelkė aplink šeichą Idrisą bei sennusių bendruomenės vadovybę.

Ekonomika, italų kolonistai ir administracija

Italų valdžia vykdė aktyvią kolonizacijos politiką: į Libiją buvo skatinti persikelti italų ūkininkai ir darbininkai, išskiriamos žemės didesniems ūkiams, plėtojama infrastruktūra (kelių, uostų, administracinių centrų statyba). Tai turėjo dvi puses:

• Investicijos: tiesiami keliai, statomi miestai ir ūkinės infrastruktūros objektai, kurie ilgainiui naudingi regiono jungčiai ir prekybai.
• Ekspropriacija: vietinė gyventojų dauguma prarado prieigą prie geriausių žemės sklypų, o ekonominė nauda dažnai atiteko itališkiems ūkiams ir metropolijai.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos italų gyventojų Libijoje išaugo iki dešimčių tūkstančių — daugiausia pakrantės zonose ir aplink Tripolį bei Bengazį.

Antrojo pasaulinio karo reikšmė

Libija tapo svarbiu strateginiu teatru 1940–1943 m. karo metu: iš ten italai ir vėliau vokiečių kariai (Rommelio pajėgos) rengė operacijas prieš britų pozicijas Šiaurės Afrikoje. Po 1943 m. didžiąją dalį Libijos užėmė britų ir prancūzų administracijos, o karo veiksmų metu šalies infrastruktūra ir ekonomika patyrė rimtą žalą.

Po karo — teisinis statusas ir kelias į nepriklausomybę

Po karo Italija nebeturėjo faktiškos savivaldos Libijoje, o 1947 m. taikos sutartyje Italija oficialiai atsisakė savo koloninių teisių į Libiją. Tolimesnis politinis sprendimas dėl Libijos ateities buvo perduotas Jungtinėms Tautoms ir tarptautinei bendruomenei. 1951 m. Libija paskelbė nepriklausomybę ir buvo įkurta Libijos Karalystė, kurią valdė karalius Idrisas (buvęs sennusių emyras).

Paveldas ir istorinis vertinimas

Italijos valdymas Libijoje paliko sudėtingą paveldą: infrastruktūra ir urbanizacijos pėdsakai susimaišė su smurtiniais represijų prisiminimais, žemės išnaudojimu ir demografiniais pokyčiais. Libijos visuomenėje šios patirtys formavo ilgametį nepasitikėjimą ir paliko gilias žaizdas, kurios vaidino reikšmį tiek vėlesnei nacionalinei politikai, tiek tarptautinėms santykių dinamikoms tarp Italijos ir Libijos.

Paieška pagal raidę