Bažnyčia (pastatas)

Bažnyčios pastatų istorija

Ankstyvosiomis krikščionybės dienomis žmonės turėjo melstis slapta. Romos imperijoje krikščionių pamaldos nebuvo leidžiamos, todėl krikščionys turėjo susirinkti slaptoje vietoje. Kartais jie susitikdavo žmonių namuose ar tvartuose, kartais - po žeme. Pirmosios krikščioniškoms pamaldoms skirtos vietos buvo mažos koplytėlės, iškaltos uoloje, kur žmonės galėjo garbinti nepastebėti.

Po Romos imperatoriaus Konstantino mirties 337 m. po Kristaus krikščionims buvo leista turėti pastatus, kuriuose jie galėtų melstis. Šios pirmosios bažnyčios buvo statomos pagal panašų planą kaip romėnų bazilikos. Vėliau šis planas buvo panaudotas viduramžių pabaigoje pastatytoms puikioms gotikinėms katedroms ir bažnyčioms.

Saksoniška senosios Anglijos bažnyčia (suapvalintas galas)


Aberladžio bažnyčia netoli Edinburgo, Škotija


Maža bažnyčia Ohajuje


Lindenbergo bažnyčia netoli Berlyno, Vokietijoje, yra XIII a. bažnyčia.


Evoros katedros transepto vidus, Portugalija


Špeyerio katedra - didžiausias išlikęs romaninis pastatas.


La Madeleine, Paryžius - viena iš pagrindinių Paryžiaus (Prancūzija) lankytinų vietų

Bažnyčios dalys

Bažnyčios architektūra susideda iš kelių dalių. Ne visos bažnyčios turi visas šias dalis:

• Niva yra pagrindinė bažnyčios dalis, kurioje sėdi susirinkusieji (žmonės, atėję į pamaldas).
• Navos - tai bažnyčios šonai, kurie gali eiti išilgai navos.
• Transeptas (jei toks yra) - tai erdvė, kertanti navą ties bažnyčios viršumi. Dėl to bažnyčia turi kryžiaus formą, kuri simbolizuoja Jėzaus mirtį ant kryžiaus.
• Presbiterija veda į bažnyčios viršuje esantį altorių. Altorius yra šventoriuje. Žodis "šventovė" reiškia "šventa vieta". Šventykloje nebuvo leidžiama suimti žmonių, todėl jie buvo saugūs. Altorius paprastai būna rytiniame bažnyčios gale. Žmonės bažnyčioje sėdi veidu į altorių. Sakome, kad bažnyčia "atsukta į rytus".
• Bažnyčios taip pat turi bokštą arba bokštelį, paprastai vakariniame gale. Jei bažnyčia turi transeptą, bokštas gali būti virš transepto centro.

Romos katalikų bažnyčiose prie įėjimo į bažnyčią visuomet stovi dubuo su švęstu vandeniu. Ši tradicija kilo iš to, kad romėnų bazilikose priešais įėjimą buvo įrengtas prausimosi fontanas. Krikštykla - tai dubuo, kuriame krikštijami žmonės (dažnai kūdikiai). Ji taip pat būna netoli įėjimo į bažnyčią. Tai simbolizuoja, kad ji priima žmones į krikščionių bažnyčią.

Tradiciškai bažnyčios navoje yra ilgi suolai, ant kurių gali sėdėti susirinkusieji. Jie vadinami suolais. Kai kuriose bažnyčiose suolai pakeisti kėdėmis, kad jas būtų galima perkelti įvairiomis progomis. Navos priekyje yra sakykla, kurioje kunigas sako pamokslą (šios kalbos vadinamos "pamokslais"). Čia taip pat yra tribūna (tarsi didelis muzikos stendas), iš kurios skaitomos pamokos (Biblijos skaitiniai).

Jei išilgai navos yra navos šonai, stogą laiko stulpai. Didelėse bažnyčiose ar katedrose palei šių kolonų viršų gali būti eilė mažų arkų. Tai vadinama triforium. Virš triforiumo yra klarstorius - tai eilė langų aukštai bažnyčios sienoje.

Šventorius yra švenčiausia bažnyčios dalis, todėl dažnai nuo navos jį skiria medinis, akmeninis, o kartais ir geležinis ekranas. Pro jį gali matyti susirinkusieji. Ekrano viršuje gali būti kryžius. Tai vadinamas rood (tarti kaip "grubus") ekranas. Anksčiau kunigai lipdavo laiptais į rood ekrano viršų skaityti epistolos ir Evangelijos. Kartais žmonės iš ten giedodavo.

Šventoriaus viduje yra suolai, kuriuose sėdi choras. Jie vadinami choro staleliais. Jos yra abiejose pusėse. Abiejose pusėse choras sėdi veidu vienas į kitą. Kairėje (šiaurinėje pusėje) sėdintys choro nariai vadinami "cantoris" (pusė, kurioje sėdi "kantorius"), o dešinėje (pietinėje pusėje) - "decani" (pusė, kurioje sėdi diakonas). Kai kuriose didelėse bažnyčiose ar katedrose kunigų sėdynės pakeliamos aukštyn. Šių sėdynių viršus, kai jos pakeltos į viršų, vadinamas miserikordais (nuo lotyniško žodžio "gailestingumas"). Taip yra todėl, kad kunigai ar vienuoliai galėjo į jas atsiremti, kai pavargdavo, jei tekdavo ilgai stovėti.

Kartais ekrano sienelėse būna skylės, kad susirinkusieji galėtų matyti pro jas. Jos vadinamos skvotais. Jei sienoje yra niša, ji vadinama aumbriu. Tai spintelė, kurioje laikomas kunigo konsekruotas Komunijos vynas ir duona.

Altorius gali būti pačiame rytiniame bažnyčios gale, tačiau didesnėse bažnyčiose ar katedrose jis dažnai būna daug toliau. Tokiu atveju pats rytinis galas vadinamas apside. Kartais tai būna atskira koplyčia, vadinama "ponios koplyčia".

Bažnyčios per amžius

Bažnyčių dizainas istorijos eigoje labai keitėsi. Dažnai bažnyčios buvo didinamos. Kai taip atsitiko, galėjo atsirasti architektūrinių stilių mišinys. Įvairiose šalyse šie stiliai labai skiriasi.

Anglijos bažnyčios

Anglijos bažnyčiose būta kelių skirtingų architektūros laikotarpių:

• Saksų laikotarpiu (700-1050 m.) bažnyčios buvo labai paprastos. Bažnyčios galas (šventoriaus galas) dažnai būdavo suapvalintas. Dabar jų beveik neišliko, nes dažniausiai buvo gaminamos iš medžio.
• Normanų laikotarpis (1050-1190 m.) kilo iš Europoje populiaraus romaninio stiliaus. Arkos turėjo ornamentus, vadinamus lipdiniais. Kolonų viršūnės atrodė kaip pagalvėlės, todėl buvo vadinamos "pagalvėlių kapiteliais". Langai buvo siauri ir viršuje užapvalinti.
• Ankstyvoji anglų arba gotikinė architektūra (1190-1280 m.) nebuvo tokia tvirta ir sunki kaip normanų architektūra. Bokštai buvo elegantiški ir aukšti, pavyzdžiui, Solsberio katedros bokštas.
• Dekoratyvinis architektūros stilius (1280-1360 m.) buvo populiarus tuo metu, kai Anglijoje siautėjo maras (Juodoji mirtis) ir mirė trečdalis žmonių. Dėl šios priežasties tada nebuvo statoma tiek daug. Tuo metu bažnyčiose buvo daug akmens raižinių.
• Perpendikulinis stilius (1360-1540 m.) buvo labai didingas. Jame buvo daug tiesių į viršų kylančių linijų ir vėjalentinių skliautų. Jį galima pamatyti Vestminsterio abatijoje ir Kembridžo Karališkojo koledžo koplyčioje. Šiuo laikotarpiu pastatyta daug Anglijoje matomų bažnyčių.

XVI a. buvo statomos įvairių stilių bažnyčios. Dažnai jos kopijavo kai kuriuos senesnius stilius. Po Didžiojo Londono gaisro daug naujų bažnyčių pastatė architektas seras Christopheris Wrenas. Jos buvo statomos klasikiniu stiliumi. Tokios bažnyčios buvo statomos ir vėlesniais šimtmečiais, tačiau ir toliau buvo naudojamas gotikos stilius.

Šiuolaikinės bažnyčios dažnai neturi tradicinės kryžiaus formos. Susirinkusiesiems sunku matyti ir girdėti, kas vyksta šventoriuje. Šiuolaikinėse bažnyčiose susirinkusieji, choras ir kunigai turi glaudesnį ryšį. Pavyzdys - apvalus Milton Keinso (Milton Keynes) Kristaus kertinio akmens bažnyčios dizainas. Šiuolaikinės bažnyčios dažnai būna paprastesnės, bet šiltesnės nei gotikinės. Daugelis jų turi gražius mozaikinio stiklo langus. Koventrio katedra yra garsus modernaus bažnyčios pastato pavyzdys.

Susiję puslapiai

• Katedra
• Koplyčia
• Choras (muzika)