1666 m. Didysis Londono gaisras: priežastys, eiga ir padariniai

1666 m. Didysis Londono gaisras: priežastys, eiga ir padariniai — sužinokite, kaip gaisras pakeitė Londoną, atstatymą ir socialines bei ekonomines pasekmes.

Didysis Londono gaisras įvyko 1666 m. Londono centre. Gaisras truko tris dienas – nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 5 d. Jis sunaikino didelę dalį viduramžių miesto (City of London) ir turėjo ilgalaikių pasekmių miesto architektūrai, gyvenimo sąlygoms ir teisės aktams.

Manoma, kad gaisras sunaikino apie 13 200 namų ir apie 87 parapijų bažnyčias, įskaitant senąją Švento Pauliaus katedrą, o apie 70 000 žmonių liko be pastogės. Kiek žmonių žuvo per gaisrą, nėra tiksliai žinoma. Tik kelios mirtys yra aiškiai užfiksuotos, tačiau apie daugelį aukų nebuvo jokių įrašų. Be to, gaisras galėjo daugelį žmonių kremuoti, nepalikdamas atpažįstamų palaikų. Gaisras kėlė grėsmę aristokratų Vestminsterio rajonui (šiuolaikiniam Vest Endui), Karolio II rūmams Whitehall ir didžiajai daliai priemiesčio lūšnynų. Tačiau šių rajonų jis nepasiekė.

Gaisras kilo Thomo Farrinerio (arba Farynoro) kepykloje Pudingo gatvėje. Jis prasidėjo iškart po vidurnakčio rugsėjo 2 d., sekmadienį, ir labai greitai plito. To meto ugniagesiai paprastai darydavo priešgaisrines juostas, griaudami aplink gaisrą esančius pastatus, kad jis negalėtų išplisti. Tai įvyko nepakankamai greitai. Meras lordas seras Thomas Bloodworthas nežinojo, ką daryti. Kai jis nurodė imtis tokių priemonių, jau buvo per vėlu. Londono Tauerio sargybiniai panaudojo šaunamuosius miltelius, kad padarytų gerus ugnies ruožus, kurie sustabdė gaisro plitimą į rytus.

Gaisras plito labai greitai daugiausia dėl stipraus rytinių vėjų ir miesto glausta medine statyba: siauri gatvelės, mediniai namų karkasai ir dengtuvės palengvino ugnies žaibišką plitimą. Pirmadienį gaisras persimetė į šiaurę, į miesto centrą. Kai kurie žmonės manė, kad gaisrus sukėlė užsieniečiai. Jie manė, kad tai prancūzai ir olandai, kurie tuo metu buvo Anglijos priešai anglų-olandų karuose. Ketvirtadienį ugnis apėmė didžiąją miesto dalį, sunaikino Švento Pauliaus katedrą ir perėjo Fleeto upę. Nedaug trūko, kad ugnis būtų padegusi Karolio II dvarą Whitehall'e.

Priežastys

Pagrindinės gaisro priežastys:

• Užsidegusi kepyklos krosnis Pudingo gatvėje (Thomo Farrinerio kepykla).
• Miesto statybos – daug medinių konstrukcijų, siauri gatvelės ir tarp jų esančios užuolaidos bei palėpės, kurios lengvai užsidegdavo.
• Stiprūs rytiniai vėjai, kurie nešė žiežirbas per atstumus ir uždegdavo kitus pastatus.
• Tuo metu ribotos ir fragmentuotos priešgaisrinės priemonės bei koordinacija; ugniagesių technologija ir miesto teisės aktai dar nebuvo pritaikyti kovai su tokio masto nelaime.

Eiga ir liudijimai

Gaisro eigą detaliai aprašė to meto liudininkai, tarp jų dienoraštininkas Samuelis Pepysas ir Johnas Evelynas. Dėl naktinio gaisro pradžios ir sparčios plėtros daugelis gyventojų neturėjo laiko susigrąžinti savo turtų. Karas užsienyje, panika ir gandai paskatino kaltinimus prieš užsienio tautybes, nors nėra jokių patikimų įrodymų, kad gaisrai būtų buvę tyčiniai padegimai užsienio rankomis.

Padariniai

Nelaimės sukeltos socialinės ir ekonominės problemos buvo labai didelės. Miesto gyventojai neteko namų, verslų ir archyvų, prekių sandėlių. Palikti Londoną ir išvykti gyventi kitur labai skatino Karolis II. Jis baiminosi, kad tarp turto netekusių pabėgėlių kiltų Londono sukilimas. Nepaisant daugybės radikalių pasiūlymų, Londonas buvo atstatytas iš esmės pagal tą patį gatvių planą, kuris buvo naudojamas iki gaisro – taip nutiko daugiausia dėl nuosavybės teisių, rekonstruojančių savininkų interesų ir didelių pertvarkos kaštų.

Po gaisro įvyko teisės aktų ir statybinių normų pokyčiai: nustatyta, kad nauji pastatai turi būti statomi iš plytų ar akmens, su platesnėmis gatvėmis ir griežtesnėmis statybos taisyklėmis, kad būtų sumažinta panašios nelaimės tikimybė. Taip pat išaugo draudimo kompanijų ir organizuotų priešgaisrinių tarnybų reikšmė.

Atstatymo darbams vadovavo ir prie jų prisidėjo žinomi architektai, iš kurių garsiausias – Sir Christopher Wren. Jis parengė projekto sprendinius naujai Švento Pauliaus katedrai (viena žymiausių baroko statinių Didžiojoje Britanijoje). Vienas iš memorialų – The Monument (kolona prie Pudding Lane), kurią projektavo Wrenas kartu su Robertu Hooke'u; ji žymi gaisro vietą ir aukštis simboliškai atspindi atstumą iki jo pradžios vietos.

Maras ir gaisro pasekmė

Teigiama, kad gaisras taip pat padėjo atsikratyti 1665 m. Londoną užklupusio didžiojo maro, nuo kurio mirė daug žmonių; kai kurie istorikai mano, kad gaisras prisidėjo prie ligos protrūkio sumažėjimo, nes sunaikino užterštas gyvenamąsias ir prekinio judėjimo zonas bei parazitų buveines. Vis dėlto ryšys tarp gaisro ir maro nutraukimo nėra visiškai vienareikšmis ir lieka dalis istorinės diskusijos.

Trumpas faktų santrauka

• Laikotarpis: 1666 m. rugsėjo 2–5 d.
• Sunaikinta ~13 200 namų ir ~87 parapijų bažnyčių; senoji Švento Pauliaus katedra – sunaikinta.
• Apie 70 000 žmonių liko be pastogės.
• Tik keli mirčių atvejai yra tiksliai užfiksuoti; tikras aukų skaičius nežinomas.
• Gaisras paskatino statybos taisyklių pakeitimus, naujos architektūros sprendimus ir organizuotų priešgaisrinių priemonių plėtrą.

Didysis Londono gaisras – svarbi istorinė stotelė, pakeitusi miesto veidą ir paskatinusi architektūrines bei administracines permainas, kurių pasekmės jaučiamos iki šiol.

Klausimai ir atsakymai

K: Kada įvyko Didysis Londono gaisras?

K: Kiek žmonių tuo metu gyveno Londone?

K: Dėl ko kilo gaisras?

K: Kaip pavyko sustabdyti tolesnį gaisro plitimą?

Klausimas: Kas apie šį įvykį rašė savo dienoraštyje?

K: Kokį poveikį tai turėjo Karolio II dvarui Whitehall'e?

K: Ar tai padėjo išspręsti kitas tuo metu Londone iškilusias problemas?

Paieška pagal raidę