Didysis Londono gaisras
Didysis Londono gaisras įvyko 1666 m. Londono centre. Gaisras truko tris dienas - nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 5 d.
Manoma, kad jis sugriovė 70 000 iš 80 000 mieste gyvenusių žmonių namus. Kiek žmonių žuvo per gaisrą, nežinoma. Tik kelios mirtys yra tikros, tačiau apie daugelį aukų nebuvo jokių įrašų. Be to, gaisras galėjo daugelį žmonių kremuoti, nepalikdamas atpažįstamų palaikų. Gaisras kėlė grėsmę aristokratų Vestminsterio rajonui (šiuolaikiniam Vest Endui), Karolio II rūmams Whitehall ir didžiajai daliai priemiesčio lūšnynų. Tačiau šių rajonų jis nepasiekė.
Gaisras kilo Thomo Farrinerio (arba Farynoro) kepykloje Pudingo gatvėje. Jis prasidėjo iškart po vidurnakčio rugsėjo 2 d., sekmadienį, ir labai greitai plito. To meto ugniagesiai paprastai darydavo priešgaisrines juostas, griaudami aplink gaisrą esančius pastatus, kad jis negalėtų išplisti. Tai įvyko nepakankamai greitai. Meras lordas seras Thomas Bloodworthas nežinojo, ką daryti. Kai jis nurodė imtis tokių priemonių, jau buvo per vėlu. Londono Tauerio sargybiniai panaudojo šaunamuosius miltelius, kad padarytų gerus ugnies ruožus, kurie sustabdė gaisro plitimą į rytus.
Pirmadienį gaisras persimetė į šiaurę, į miesto centrą. Kai kurie žmonės manė, kad gaisrus sukėlė užsieniečiai. Jie manė, kad tai prancūzai ir olandai, kurie tuo metu buvo Anglijos priešai anglų-olandų karuose. Ketvirtadienį ugnis apėmė didžiąją miesto dalį, sunaikino Švento Pauliaus katedrą ir perėjo Fleeto upę. Nedaug trūko, kad ugnis būtų padegusi Karolio II dvarą Whitehall'e.
Nelaimės sukeltos socialinės ir ekonominės problemos buvo labai didelės. Palikti Londoną ir išvykti gyventi kitur labai skatino Karolis II. Jis baiminosi, kad tarp turto netekusių pabėgėlių kiltų Londono sukilimas. Nepaisant daugybės radikalių pasiūlymų, Londonas buvo atstatytas iš esmės pagal tą patį gatvių planą, kuris buvo naudojamas iki gaisro.
Teigiama, kad gaisras taip pat padėjo atsikratyti 1665 m. Londoną užklupusio didžiojo maro, nuo kurio mirė apie 70 000 iš 90 000 gyventojų, kurie galbūt žuvo gaisro metu.
Klausimai ir atsakymai
K: Kada įvyko Didysis Londono gaisras?
A: Didysis Londono gaisras vyko 1666 m. rugsėjo 2 d. - rugsėjo 6 d.
K: Kiek žmonių tuo metu gyveno Londone?
A: Manoma, kad tuo metu Londone gyveno 80 000 žmonių.
K: Dėl ko kilo gaisras?
A: Gaisras kilo Thomaso Farrinerio (arba Farynoro) kepykloje Pudingo gatvėje iškart po vidurnakčio rugsėjo 2 d., sekmadienį.
K: Kaip pavyko sustabdyti tolesnį gaisro plitimą?
A.: Ugniagesiai paprastai įrengdavo priešgaisrines juostas, griaudami aplink gaisrą esančius pastatus, kad jis negalėtų išplisti. Tačiau tai įvyko nepakankamai greitai, o lordas meras seras Thomas Bloodworthas nebuvo tikras, ką daryti, kol įsakė imtis tokių priemonių. Londono Tauerio sargybiniai galiausiai panaudojo šaunamuosius miltelius, kad padarytų gerus ugnies ruožus, kurie sustabdė gaisro plitimą į rytus.
Klausimas: Kas apie šį įvykį rašė savo dienoraštyje?
A: Apie šį įvykį savo garsiajame dienoraštyje rašė Samuelis Pepysas, kai pažvelgęs pro langą pamatė prasidedantį gaisrą.
K: Kokį poveikį tai turėjo Karolio II dvarui Whitehall'e?
A: Gaisras kėlė grėsmę Karolio II dvarui Whitehall'e, bet jo nepasiekė, nes prieš jam ten patekus buvo įrengtos geros priešgaisrinės užtvaros.
K: Ar tai padėjo išspręsti kitas tuo metu Londone iškilusias problemas?
A: Sakoma, kad tai padėjo atsikratyti didžiojo maro, kuris 1665 m. užklupo Londoną ir pražudė apie 70 000 žmonių, kurie galėjo žūti ir gaisro metu.
