Anglų-olandų karai (olandų kalba: Engels-Nederlandse Oorlogen arba Engelse Zeeoorlogen) - XVII ir XVIII a. vykę karai tarp anglų ir olandų. Abi tautos kovojo dėl prekybos kelių jūrose kontrolės. Visuose karuose daugiausia buvo kovojama jūrų karu. Šie konfliktai kilo ne tik dėl karinių susidūrimų, bet ir dėl gilėjančios ekonominės bei politinės konkurencijos: olandų kompanijų ir laivyno globalus prekybos tinklas ir Anglijos siekiai apriboti jį per merkantilistines priemones stipriai prisidėjo prie priešpriešos. Karai lėmė ne tik laivyno technologijų ir taktikos tobulėjimą, bet ir pamažu perskirstė pasaulinę jėgą jūrose — ilgainiui dominavimą perėmė Didžioji Britanija.

1. Pirmasis karas (1652–1654)

Pirmasis karas (1652-1654 m.) Anglijoje vyko per tarpukarį - laikotarpį po pilietinio karo, kai Anglija neturėjo nei karaliaus, nei karalienės. Karas vyko tarp Anglijos ir Nyderlandų Respublikos (dar vadinamos Jungtinėmis provincijomis) karinių jūrų pajėgų. Jis daugiausia vyko Lamanšo sąsiauryje ir Šiaurės jūroje. Jis baigėsi tuo, kad Anglijos karinis jūrų laivynas įgijo šių jūrų kontrolę ir prekybos su Anglijos kolonijomis monopolį.

Karą stipriai skatino 1651 m. priimtas Anglijos Navigation Act, kuriuo buvo ribojamas užsienio laivų dalyvavimas Anglijos prekyboje ir taip tiesiogiai pakenkta olandų jūrų transporto monopolijui. Per pirmąjį karą prasidėjo ir modernios linijos formacijos (line of battle) taktikos formavimasis, taip pat ryškėjo profesionalaus, valstybinio laivyno reikšmė. Svarbūs mūšiai: Dungeness (1652) — olandų laimėjimas, Gabbard (1653) — anglų pergalei svarbus susidūrimas, bei Scheveningen (1653), kur žuvo olandų vadas Maarten Tromp; karas baigėsi taikos sutartimi, kuri paliko nemažai ginčytinų komercinių klausimų spręsti ateityje.

2. Antrasis ir trečiasis karai (1665–1667; 1672–1674)

Antrasis (1665-1667 m.) ir trečiasis (1672-1674 m.) karai vyko po Anglijos monarchijos restauracijos. Anglija bandė panaikinti olandų pasaulinės prekybos monopolį. Daugiausia kovų per abu karus vyko Šiaurės jūroje. Trečiajame kare Anglija kariavo kartu su Prancūzija. Abu šie karai baigėsi tvirtomis olandų pergalėmis. Jie patvirtino Olandijos Respublikos, kaip pirmaujančios XVII a. jūrinės galybės, pozicijas. Anglai užėmė Naujuosius Nyderlandus, o olandai leido jiems juos pasilikti mainais į Surinamą.

Antrojo karo metu žymesni įvykiai: Lowestoftas (1665) — anglų laimėjimas, keturių dienų mūšis (Four Days' Battle, 1666) — vienas didžiausių jūrų susirėmimų, kuriame olandai pasiekė svarbią pergalę, o 1667 m. Medvėjos (Chatham) reidas — Maarteno de Ruytero vadovaujama olandų eskadra įsiveržė į Anglijos uostą ir suniokojo arba užgrobo daug anglų laivų, kas tapo gėdingiausia anglų jūrų nesėkme šio periodo metu. Šis reidas labai prisidėjo prie derybų eigos ir paskatino pasirašyti Tratę Breda 1667 m., pagal kurią Olandija išsaugojo prekybos teises ir mainais prarado New Netherland (tapusį anglų Naujaisiais Nyderlandais).

Trečiasis karas buvo susijęs su platesniu Europos karo kontekstu (Prancūzijos ir Olandijos konfliktas). Jūrų mūšiai, kaip Solebay (1672) ir Texel/Kijkduin (1673), parodė olandų laivyno atsparumą ir sugebėjimą apsiginti prieš platesnę koaliciją. Karai pakartojo idėją, kad jūrinė galybė remiasi ne tik laivų skaičiumi, bet ir organizacija, kapitono ir admirolių meistriškumu bei laivyno valdymo sistema.

3. Ketvirtasis karas (1780–1784)

Ketvirtasis karas (1780-1784 m.) vyko po Didžiosios Britanijos unijos aktų, jame dalyvavo Nyderlandų Respublika ir Didžiosios Britanijos Karalystė. Jis daugiausia prasidėjo dėl to, kad Didžioji Britanija nesutiko su olandų prekyba su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis per Amerikos revoliucinį karą. Karas baigėsi Paryžiaus sutartimi (1784 m.). Jis baigėsi labai skaudžiu olandų pralaimėjimu. Jie prarado dalį savo Olandijos imperijos.

Ketvirtasis karas atskleidė pokyčius tarptautinėje galioje: per daugiau nei šimtmetį Didžioji Britanija tapo dominuojančia jūrine ir kolonijine galia, o Olandijos laivynas ir prekybinės kompanijos prarado ankstesnį pranašumą. Karas sutrukdė Nyderlandų prekybą, o derybos po karo atspindėjo naują jėgų pusiausvyrą ir privedė prie teritorinių ir komercinių nuostolių olandams. Taip pat karas parodė, kad laisvojo prekybos principai ir neutralaus jūrų plaukiojimo teisės taps vis aktualesnės vėlesniame XVIII a. — XIX a. tarptautinės teisės kontekste.

Svarbiausi padariniai ir reikšmė

  • Jūrinė hegemonija: ilguoju laikotarpiu jūrų galia persikėlė iš Olandijos į Didžiąją Britaniją; britų laivynas tapo pagrindine pasaulio jūrine jėga XIX a. pradžioje.
  • Prekybos reorganizacija: Navigation Act ir kiti restriktyvūs įstatymai bei karo metu prarasti uostai ir kolonijos lėmė olandų prekybos tinklų susilpnėjimą.
  • Taktiliniai ir technologiniai pokyčiai: išryškėjo laivyno profesinimo svarba, tobulėjo „linijos“ taktika ir laivų tipai (stambiausi laivai, gabenantys didelius pabūklus — ship of the line).
  • Diplomatinės permainos: taikos sutartys ir mainai (pvz., mainai dėl Naujųjų Nyderlandų ir Surinamo) atspindėjo, kaip karinė jėga tapo prekybos politikos pratęsimu.
  • Kultūrinis ir ekonominis poveikis: Olandijos „auksinis amžius“ palaipsniui baigėsi, o prekybinės ir finansinės institucijos, nors išliko reikšmingos, prarado ankstesnį absoliutų dominavimą pasaulio rinkose.

Apibendrinant, Anglų-olandų karai — tai ne vien atskiros jūrinės kampanijos, bet ir ilgalaikis procesas, kuriuo Europoje ir už jos ribų vyko jėgų perskirstymas: kova dėl prekybos kelių, kolonijų ir jūrų teisės formavo modernios tarptautinės prekybos ir laivyno politikos pagrindus.