Prancūzijos karalystė: apibrėžimas, istorija ir svarbūs įvykiai
Prancūzijos karalystė (pranc. royaume de France) — taip viduramžiais ir naujaisiais laikais buvo vadinami įvairūs Prancūzijos politiniai dariniai. Istorikai paprastai sieja „Prancūzijos karalystės“ atsiradimą su vienu iš šių trijų įvykių: Kloviso atėjimu (apie 481 m.), Verdeno sutartimi (843 m.) arba Hugo Kapeto išrinkimu 987 m. Karalystės laikotarpis tradiciškai traktuojamas iki 1792 m.; po Napoleono eros monarchija buvo atkurta įvairiomis formomis 1814–1815 m. ir vėl egzistavo 1814–1830 m. (Buriniai atstatymai) bei 1830–1848 m. (Liepos monarchija).
Apibrėžimas ir politinė prigimtis
Prancūzijos karalystė — tai viduramžių ir naujųjų laikų politinė forma, kurios esmę sudarė karaliaus kaip aukščiausios suverenos galios sujungimas su feodalinėmis vasalinėmis santvarkomis. Karaliai savo valdžios pagrindą dažnai kildino iš dieviškosios teisės: krikštas ir karūnavimas Reimse suteikdavo jiems sakralinį autoritetą. Simbolis, susijęs su karaliaus valdžia, buvo lelijos (fleur-de-lys), o institucijos — karališkoji teismų sistema, administracinės valdybos ir pajamos iš mokesčių bei feodalinių pareigų.
Atsiradimas ir teritorinė raida
Pirmųjų frankų karalysčių laikais (Kloviso laikai) Prancūzijos teritorija buvo sudėtingas feodalinių valdininkų, vietos kunigaikščių ir karaliaus santykių darinys. Po Verdeno sutarties ir Karolingų imperijos suskaldymo vakarinė dalis vystėsi kaip atskira Vakarų Frankų valstybė, kurios suverenu dažnai buvo vadinamas Vakarų Prancūzijos karalius. Nuo Hugo Kapeto išrinkimo 987 m. Capet’ų dinastija pradėjo nuoseklų karaliaus titulą ir palaipsniui plėtė savo įtaką per santuokas, paveldėjimus bei suėmimą teisės aktų.
Valdžios centralizacija
Per keletą šimtmečių karaliaus valdžia konsolidavosi. Svarbūs etapai:
- Filipo II Augusto (XII–XIII a.) laikais karališkasis aparatas išplėtė savo jurisdikciją ir pradėjo vartoti oficialų Prancūzijos karalystės pavadinimą;
- Šventasis Liudvikas (Liudvikas IX) skyrė ypatingą dėmesį teisinei tvarkai: plėtė karališkąją teisę, rėmė karališkąsias teismus bei sukūrė institucines formules teisingumui užtikrinti (parlamentai kaip aukštesniosios instancijos teismai);
- Ilgasis Šimtamečių karas (1337–1453) nors ir kėlė didelių netekčių, tapo proga Karoliui VII formuoti nuolatinę kariuomenę ir įvesti nuolatinius mokesčius, kurie sustiprino centrinę valdžią;
- XVII a. — Liudvikas XIII kartu su savo ministru Kardinolu Rišeljė (Richelieu) ir vėliau Liudviku XIV bei jo ministro Žano Baptisto Kolbero (Colbert) epoka ženklina intensyvų centralizacijos procesą: intendantų sistema, karaliaus paskirtų administratorių stiprinimas provincijose bei centralizuotas biudžeto ir karinės galios valdymas.
Administracija, teisė ir ekonomika
Karališkoje administracijoje svarbų vaidmenį atliko:
- Parlementai — regioniniai aukštesnieji teismai, kurie nagrinėjo teisės bylas ir kartais pasipriešindavo karaliaus įsakymams;
- Intendantai — karaliaus atstovai provincijose, vykdę finansinę, teisminę ir policinę kontrolę;
- Fiskalinės priemonės: taille (nuolatinis paveldimas mokestis), aides ir kiti mokesčiai; taip pat feodalinės prievolės (pvz., corvée) sudarė valstybės pajamų pagrindą;
- Privilegijuotų luomų (dvasininkijos ir bajorijos) teisės bei miestų ir pirklių (buržuazijos) materialinis ir politinis augimas lėmė sudėtingą santykių tinklą, kuris galiausiai prisidėjo prie reformų ir krizės priežasčių.
Karo, religijos ir socialiniai konfliktai
Per šimtmečius Prancūzija patyrė daug konfliktų, kurie formavo karalystės likimą: Šimtamečių karas su Anglija, XVI a. religinių karų raundai tarp katalikų ir protestantų (Hugenotų), 1572 m. Senojo Taisymo (Šv. Bartolomėjaus naktys) ir vėlesnės sutarčių bei ediktų jėgos (pvz., 1598 m. Nanto ediktas, suteikęs tam tikras garantijas hugenotams, kurį 1685 m. panaikino Liudvikas XIV) ženklino stiprias vidines įtampas.
Nuosmukis ir Prancūzijos revoliucija
XVIII a. pabaigoje karališkoji valdžia susidūrė su finansine krize, neefektyvia mokesčių sistema ir socialine nelygybe. Apšvietos filosofų idėjos (proto svaidymas, valdžių atskyrimas, asmens teisės) skatino kritiką monarchijai. 1789 m. susibūrę Tarybai (Estates-General) ir kilę revoliuciniai judesiai galiausiai virto 1789–1792 m. įvykių grandine: 1789 m. Žmogaus ir Piliečio teisių deklaracija, Bastilijos šturmas, o 1792 m. įvyko monarchijos panaikinimas ir Prancūzijos Respublikos paskelbimas. Vėlesnės dešimtmetinės permainos apėmė Napoleono konsulatą ir imperiją (1799–1815), o po Napoleono kritimo monarchija buvo atstatyta tam tikromis formomis.
Atstatymai ir galutinė pabaiga
Po Napoleono pralaimėjimo 1814 m. ir trumpų politinių svyravimų monarchija Prancūzijoje buvo atstatyta (Bourbonų restauracija 1814–1830, su trumpu Napoleono sugrįžimu 1815 m.). 1830 m. revoliucijos metu kilusi Liepos revoliucija (1830) atnešė Liudviką Filipsą ir vadinamąją Liepos monarchiją (1830–1848), kuri buvo labiau konstitucinė ir liberalesnė, bet galiausiai 1848 m. vėl baigėsi revoliucija ir Respublikos atstatymu. Taigi, tradicinė absoliutinė karališkoji monarchija Prancūzijoje baigėsi kartą visiems laikams su XIX a. vidurio transformacijomis.
Paveldas ir reikšmė
Prancūzijos karalystės institucijos, teisės principai ir administraciniai sprendimai (centrinė administracija, teisminė sistema, kariuomenės organizacija) turėjo ilgalaikį poveikį šiuolaikinei Prancūzijai ir Europos valstybėms. Karališkosios epochos palikimas matomas teisėje, kultūroje, architektūroje ir socialinių santykių permainose, o perėjimas nuo feodalizmo prie centralizuotos valstybės tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Europos valstybių.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokie trys svarbūs įvykiai davė pradžią Prancūzijos karalystei?
A: Trys svarbiausi įvykiai, nuo kurių prasidėjo Prancūzijos karalystė, buvo Kloviso I atvykimas 481 m., Verdeno sutartis ir Hugo Kapeto išrinkimas 987 m.
K: Kaip Klovis I sudarė frankų karalysčių ir Katalikų bažnyčios sąjungą?
A: Klovis I užtvirtino frankų karalysčių ir Katalikų bažnyčios sąjungą, Reimse karūnuodamas karalius ir padarydamas juos valdovais dieviškąja teise.
K: Koks buvo svarbiausias Liudviko IX, kaip teisėjo, vaidmuo?
A: Liudvikas IX teikė didelę reikšmę savo, kaip teisėjo, vaidmeniui, kuris reiškė teisingumo vykdymą visoje karalystėje.
K: Kaip Rišeljė ir Liudvikas XIV sustiprino karaliaus valdžią provincijose?
A: Rišeljė ir Liudvikas XIV sustiprino karaliaus valdžią provincijose, pavesdami vietinius kilmingųjų gubernatorius ir deleguodami jiems karaliaus skiriamus valdytojus.
K: Kokios vertybės buvo skleidžiamos Apšvietos laikotarpiu?
A.: Apšvietos laikais buvo skleidžiamos tokios vertybės kaip racionali valdžia, valdžių atskyrimas ir asmeninės laisvės.
K: Kaip Prancūzijos revoliucija lėmė Prancūzijos konstitucinės monarchijos sukūrimą?
Atsakymas: Prancūzijos revoliucija, paskleidusi Apšvietos filosofijos vertybes, tokias kaip protu pagrįsta valdžia, valdžių atskyrimas ir asmens laisvės, lėmė Prancūzijos konstitucinės monarchijos sukūrimą.
K: Kodėl 1792, 1830 ir 1848 m. skirtingos formulės buvo nesėkmingos?
Atsakymas: 1792, 1830 ir 1848 m. įvairios formulės žlugo, nes ginčai dėl absoliučios karalių valdžios baigėsi pasibaigus Prancūzijos monarchijai.
